Paprasta priemonė retam paukščiui

Šiandien nelengva atskirti, kuri paukščių rūšis reta, kuri nykstanti, o kuri vargu ar išliks be aktyvių apsaugos priemonių. Ir tos priemonės – ne įrašymas į Raudonąją knygą, ne įtraukimas į planus. Tikroji pagalba ir apsauga yra reali, atliekama jau dabar, nes ilgai ruošiantis gali būti per vėlu. Taip įvyko su žalvarniu, su volunge, tetervinu ir dešimtimis kitų rūšių, kurios Lietuvoje po dešimtmečio gali būti laikomos išnykusiomis.

Tačiau kol mes žvalgomės pačių spalvingiausių ir rečiausių, mūsų akyse baigia išnykti naminis žvirblis. Taip taip, šios rūšies populiacija Lietuvoje susitraukė dešimtis kartų, dabar gali būti likę tik apie 10 procentų prieš 50 metų buvusios populiacijos.

Ko gero, šis paukštis, ištikimiausias žmogaus aplinkos palydovas, buvo pažįstamas visiems, o jo aptimistinis garsus čirškėjimas buvo lyg namų kokybės ženklas. Klausite – kodėl? Atsakyti paprasta: naminiai žvirbliai gyvena tik ten, kur yra tikra „gyva“ kaimo sodyba – su gyvuliais, su naminiais paukščiais, nes jie užtikrina žvirblių mitybą, ypač žiemą. Prieš 100 metų tai buvo kiekvienos sodybos paukščiai, kuriuos paaugliai naktimis gaudydavo palėpėse ar šiaudinių stogų nišose ir virė. Kartais jie tapdavo ir mažiau pasiturinčio sodiečio nors ir kukliu, bet visgi – maisto priedu.

Mes buvome naminio žvirblio retėjimo ir nykimo liudininkai – pirmiausia jie apleido ištuštėjusias sodybas, po to tas, kur neliko jokių gyvulių ir paukščių. Daug kur jų nebėra bažnytkaimiuose ir miesteliuose. Ir vėl priežastis ta pati – žvirbliai neranda lesalo.

Kažkada tai buvo privalomas kiekvieno miesto turgaus akcentas – ant stogelio tupintis ar prekystaliu straksintis žvirblis. Apsilankęs turguose dabar žvirblius, deja, randi ne visur – juk čia niekas neprekiauja grūdais, į turgų neatvažiuoja arkliu kinkytu vežimu. Tas pat ir miestų gatvėse – žvirblių nėra, nes čia vyrauja švara, kurioje nerasi nė trupinio lesalo. Išimtimi būna lauko kavinės, kurios, beje, žiemą neveikia.

Gali būti, kad tokios tendencijos greitu laiku pasieks aukščiausią tašką – naminių žvirblių neliks.

Ar mes galime padėti? Taip, žinoma – jei pakeisime savo mąstymą, jei mūsų sodybose atsiras bent pulkas vištų, kalakutai, antys... Jei manome, kad tai mums yra nepakeliamai sunku, galime įruošti lesyklą – didelę, plačią, kurioje visus metus (būtent, visus metus) papilama lesalo. Ji gali būti sodybos kiemo pakraštye, gali būti prie ūkinių pastatų, ten, kur saugu žvirbliams. Lesalu jiems taps kapoti gūdai, avižos, kūlimo išvalos, taip pat saulėgrąžos.

Jei kas nors, perskaitęs šį mano kreipimąsi, kraipys galvą ir netikės tokios priemonės reikalingumu, jos nepiršiu – yra pakankamai jautrių ir gamta besirūpinančių žmonių, kurie tą padarys ir prisidės prie paukščio, mūsų krašte galinčio išnykti, gerovės. O atlygiu jiems ir mums visiems bus jaukus žvirblių purpsėjimas ir skardus čirškėjimas.