Palėkiai: žvejyba, tvanas, apkasai ir dvi išskirtinės pavardės

Yra toks ypatingas kaimas Jurbarko rajone, kuris buvo išskirtinai  žvejų. Jame beveik visi vyrai pragyvenimui užsidirbdavo iš Nemune sugaunamos žuvies. Iki Antrojo pasaulinio karo pagal valtis buvo galima suskaičiuoti Nemuno žvejus, nes visi turėjo bent po vieną. Palyginimui, netoli esančiame Greičių kaime buvo 3-4 valtys, o štai Palėkiuose – 24. Kaimas ypatingas ir savo gamta – visi namai išsidėstę ant aukštokų smėlio kalvų, apačioje teka kadaise gana platus buvęs Nemunas, jo lankose – nemažas Palėkių ežeras. Gyvenimas prie upės pasienyje. Šio kaimo istorija – savita.  

Anė Liokaitienė: aš ir dabar dar Plėkiuose

Gražioje sodyboje ant aukštos kalvos Palėkiuose Anė Liokaitienė pragyveno virš 60 metų, kol sulaukė garbingos senatvės. Moteriai jau 86-eri ir ketvirti metai ji gyvena pas dukterį Birutę Beleckienę Girdžiuose. Paklausta, ar nebuvo gaila palikti gimtąjį kaimą, sako: „Aš ir dabar dar Palėkiuose“.

Gimusi Žirniškių kaime, pradinius mokslus baigusi Pašvenčio pradinėje mokykloje, atitekėjo į Palėkius būdama 21 m., 1951-aisiais. Pasakoja, kad tuomet tai buvo vien tik žvejų kaimas. „Dabar tik vienas Endrius Povilaitis iš anų laikų žvejų likęs, o tada ten buvo tik žvejai ir ūkininkai. Kadangi Palėkiuose žemė prasta, daugiausia smėlynai, nelabai čia paūkininkausi. Tiksliau, žvejai dar ir ūkininkavo – turėjo gyvulių, paukščių, dirbamos žemės, daržų. Visa tai, žvejams išplaukus, likdavo vien moterų rankose. Kaimas po karo sumažėjo, nes sudegė keletas sodybų, link Greičių – net 4 iš eilės, kitas sviediniai apšaudė nuo Sudargo“, – pasakoja Anė. Į pasakojimą apie kaimą įsijungia ir jos dukra Birutė. Ji prisimena, kad kaimas pačių gyventojų buvo skirstomas į dvi dalis - link Smalininkų buvo vadinama Slabada, o kita pusė, link Greičių kaimo – Drūtgalis. 

Anė pasakoja, kad darbų kaime buvo ir kitokių. „Prieš karą ir per karą iš girininkijų mišką suveždavo, ant aukščiausio kalno suversdavo ir paleisdavo medžius nuo jo. Nemunas buvo čia pat, prie to kalno. Pakalnėje palėkiškiai darydavo sielius ir į Karaliaučių plukdydavo. Špikdamius darė – ten įsidarbindavo nemažai žmonių. Iš uogų, grybų, ypač tie, kurie kurie neturėjo žemės, pragyveno, juos parduodami. 

Nelengvas žvejų gyvenimas

 A. Liokaitienė pasakoja, kad žvejų gyvenimas buvo išties nelengvas. Palėkių žvejai po Antrojo pasaulinio karo priklausė Rusnės žvejų artelei ir žvejodavo daugiausia Nemuno žemupyje. Išvažiuodavo vyrai iš namų kelioms savaitėms ar net mėnesiams. Žvejų darbas ypatingas tuo, kad bet kokiomis sąlygomis dirbama ant vandens. Kartais ir šventes tekdavo švęsti prie Nemuno, nes per Velykas ėjo stintos, o per Kalėdas – vėgėlės. Žvejams niekas specialios aprangos nei apavo neduodavo. Iš pradžių vyrai gyvendavo palapinėse, tik daug vėliau davė vagonus. „Žvejodavo šaltą rudenį, iki pat Kalėdų, kai vėgėlės eina. Jas žvejojo tik naktį, o stintas – tik dieną. Apsirėdydavo, ką turėdavo. Užsigrūdinę buvo, – pasakoja Anė“. Birutė priduria, kad tėtė mokydavo, kaip reikia užgėlusias rankas atšildyti. Sakydavo: „Plokit smarkiai sukryžiavę rankas į pečius ir atšils. Ir dabar dar šis patarimas praverčia.“ 

A. Liokaitienė prisimena, kad vyras apsiaudavo storas vilnones kojines, po to šiltus autus ir tik tada – į guminius. Sako, kad per šalčius su plikom rankom reikėdavo tas vėgėles išimti, nes su pirštinėmis nelabai sugrabaliosi. Žvejai valgė tai, ką įsidėdavo iš namų, išsivirdavo žuvienės, arbatos ant laužo, vėliau ant kirogazų, kai valdžia atvežė. Ji su vaikais nuvažiuodavo vyro aplankyti. „Ale kaip skaniai pasidarydavo jie valgyt, ypač žuvienė. O geriausias nuotykis, kad tėvukas visą gyvenimą žvejojo, o plaukt nemokėjo. Yra iškritęs kelis kartus iš valties, bet kažkaip pasisekė, nenuskendo“, ro. Buvo gyvybė – avių banda, veršiukų, o dabar nieko, nė vienos karvės, aplink vien tuščia pieva“, – apgailestauja abi pašnekovės. Birutė džiaugiasi gera mamos sveikata: „Sveika net labai, jokių tablečių negeria, tik akių lašų reikia. Retai taip būna, kad tiek metų sulaukus be vaistų apsieitų. Ir atmintis kokia gera, tikrai negali tikrai dejuot. Mano teta mirė sulaukus beveik 103 metų. Palėkiuose daug ilgaamžių. Gal kad švarus oras, daug žuvies valgė, kitaip maitinosi.“ 

Kaimo istorijos liudininkai

„Aš Sudarge gimus, iš anos pusės Nemuno. Tėvai per karą buvo išvežti darbams į Vokietiją, o kai po karo grįžom, ūkio mums neatidavė. Mamos pusbrolis čia turėjo ūkį, tai persikėlėm per Nemuną ir taip čia likom. Tėtis Vokietijoje mirė. O išvežė mus, nes buvom evangelikai“, – pasakoja Milda. „Čia mano tėvai, seneliai ir proseneliai gyveno nuo seniausių laikų. Aš jau 89 metai kaip čia“, – sako Endrius. Kartu jie jau 60 metų. Šią vasarą rugpjūčio 12 d. buvo sukaktuvės, tik tinkamai pažymėti sveikata neleido, kaip tik tą dieną vyrą parvežė iš ligoninės.

Laimingi, nors ir neturtingi 

Milda pasakoja: „Visas kaimas buvo pilnas judėjimo, linksmumo, matei žmones vaikščiojant ant šen ir ant ten, dainuodavo visi. Ypač mes su Anike (prieš tai kalbinta Ane Liokaitiene, - aut.). Anksčiau dažnai susibėgdavom per šventes mokykloje Pašventyje – visi tėvai ateidavo, suvažiuodavo, vaikai programą paruošdavo – einam, pabaliavojam, pašokam. Ir mes patys vaidindavom, artistai buvom. Pavasarį švęsdavom Žiobrines – stalai, suolai ilgiausi, vyrų padaryti, buvo labai smagu.“ Endrius prisimena, kad į šokius dar prieš vedybas keldavosi ir į kitą Nemuno pusę, į Sudargą, eidavo ir į aplinkinius kaimus: „Greičių kaime gyveno nelabai išvaizdi panelė, kurios niekas nemergino, tai jos tėvų prašydavom, kad leistų jų namuose kambaryje surengti šokius, o visi vyrukai pasižadėdavo tą neišvaizdžiąją pašokdinti. To mergina, aišku, nežinojo. Ji per vakarą net keletą kartų persirengdavo, vis pasipuošdavo. Mes savo žodį tesėjom ir ji daugiausia prisišokdavo.“

Vyras pasakoja, kad Lietuvos laikais (prieš karą, - aut.) Palėkiuose miške buvo didelė aikštelė, gegužinės vykdavo – tai jaunalietuviai, tai skautai susirinkdavo, dūdų orkestras grajindavo, jaunimo buvo labai daug, dainos leisdavosi plačiai. Kad jie uždainuodavo, tai žemė drebėdavo, lempos gesdavo.

Abu Povilaičiai prisimena laikus, kai nebuvo nei automobilių, nei autobusų. Moterį gimdyti su arkliais į Jurbarką vežė. „Metrikacija rugpjūtį buvo Smalininkuose, o spalio 6 d. vinčiavojomės. Su sunkvežimiu, eglišakiais apkaišytu, visi pabroliai, piršliai, visi kartu važiavom į Skirsnemunės evangelikų bažnyčią. Nors ir biednai, nei tų rūbų turėjom, suknelę pasiskolinau, mama žiedą atidavė, jis brolio žiedą pasikolino, bet gražiai nugyvenom,  nesimušėm nesipešėm“, – prisimena M. Povilaitienė.

Sutuoktiniai pasakoja, kad tuo metu Nemune nuolat kursuodavo laivai, garlaiviai, baržos. Ir ligonius į Kauną gabendavo su garlaiviu. Upe buvo pagrindinis susiekimas. Kai Endrius grįžo atostogų iš tarybinės armijos, garlaiviu parplaukė iš Kauno, o iki kaimo parėjo pėsčias. „Mašiną nusipirkti reikėjo paskyros, mes negavom, tai su motociklu visą laiką pragyvenom. Dar gerai, kad ir tam davė pirmininkas paskyrą. Su žuvim daug ką atkišom. Tais laikais ir motociklas buvo jau prabanga“, – juokauja Milda.

Žvejyba Palėkiuose

Endriaus senelis, tėtis, jis pats ir du broliai buvo žvejai, kaip ir beveik visi kiti vyrai kaime. Vyras sako, kad Lietuvos laikais vien iš  žuvies žmonės nepragyvendavo, tai dar ir ūkininkaudavo, kitų darbų prasimanydavo – eidavo į Smalininkus uždarbiauti prie sielių plukdymo, taip pat dirbo lentpjūvėje.  Dar prieš karą Palėkiuose, žvejai, susibūrę į artelę, žvejybos sezono metu plaukdavo Nemunu iki Smalininkų, Viešvilės, Vėžaičių, prisigaudę žuvies grįždavo atgal. Žuvis daugiausia parduodavo žydams. Šie, atvykę iš Jurbarko, jau laukdavo ir beveik viską nupirkdavo.Žiemą iš tų pačių žydų nusipirkę lininių siūlų, megzdavo tinklus.

„Prie Lietuvos, kiek pasakojo tėtis ir broliai, žuvies niekas nepirko,tik žydas Abraomkis vienas su arkliu per savaitę du arba vieną kartą atvažiuodavo ir supirkdavo visą kaimo sužvejotą žuvį. Visi žinojo, kad žydas be žuvies – ne žydas.  Žydas pinigų iš karto nemokėjo, Jurbarke atiduodavo. Pasveria, kiek katras duoda ir išsiveža, nesiderėjo, kaina buvo nustatyta. Daugiausiai mokėjo už lašišas, paskui ėjo sūdakas (starkis), žiobriai ir kitos“, – prisimena Endrius. 

„Kai rusai po karo pradėjo žiobrius sūdyt ir vytint, mes nemokėjom taip. Rusai velytą darė – įsūdai druska, nei valai, su viskuo užsūdei, po kurio laiko išėmei, pakabinai iš džiūsta. Ir skanu, ypač kaip užkandis. Rusai išmokino, o mes juokėmės, sakėm, žalią žuvį valgo. Paskui jau ir mes, kiekvienas žvejys, po gerą skaičių ant žiemos prisigamindavom“, – juokiasi pašnekovas.

Kontrabandos keliai

Abu gali papasakoti ir apie tuos laikus, kai per Šventosios upelį, esantį netoliese, gabendavo kontrabandą. Tai vyko dar iki sovietams okupuojant Lietuvą.  Bet  apie tai yra girdėję iš tėvų ir  giminaičių, o vyresni Endriaus broliai ir patys kirsdavo upelį ir keliaudavo į netoliese esančius tuomet Vokietijai priklausiusius Smalininkus. „Mama pasakojo, kad prieš karą nešdavo iš čia uogas, lašinius, sviestą, iš ten cukrų, kavą,  medžiagas, kitus produktus. Pasakojo, kad kartą per pasienio postą traukė su gerokai neprigirdinčia pussesere, kuri nuėjo pirma. Pasieniečiai klausia jos, kaip pavardė, o ta neišgirdusi sako: „Čvertis ryžių, čvertis pliūmų“. Klausia, kas gurbe? „Utupytė“, – pasako pavardę. Tiek visi juokėsi, sakė, tik jau judvi eikit“, – prisimena Milda. Endrius pasakoja, kad daug kas brisdavo ir per Šventąją: „Prie Vertimų ir kitur toliau virdavo samagoną, o mielių negaudavo, tai jie atvažiuodavo čia tų mielių pirkt. Ir mano broliai eidavo. Vienas vokiečių kareivis nuo Smalininkų iki Šventosios patruliavo, tai jie nusitaiko ir prasmunka. Ten žąsis, vištas labai pirkdavo, lašinius. O iš ten kitas prekes, mieles ypač, cukrų.“

Milda – paštininkė

Daugelį metų Milda Povilaitienė dirbo laiškaneše. Aptarnavo labai didelę teritoriją – Pašventys, Vidugiris, Žirniškiai, Palėkiai ir Greičiai, dar Smalininkų kampas jai priklausė. Su dviračiu vasarą, žiemą žiemą pėsčiomis keliavo. Per šventes reikėjo dirbti, tik pirmadienis buvo išeiginė – eini, ar pusto, ar žemė su dangum maišosi. Telegramą gavai, pirmoje eilėje ją neši. „Paskui po kurio laiko kartu su normuotoja ėjom mano maršrutą. Kas keli metai taip darydavo. Ji su sąsiuviniu ir laikrodžiu. Aš ją vieną dieną kai pavedžiojau, parėjom pas mane, pavalgėm pietų, sakau, einam į Greičius dabar. Ji patylėjo ir sako „aš jau niekur neisiu“, – juokiasi Milda. – Kai pamatė, kiek reikia apeiti, paskui Smalininkus jau kitai atidavė. 

Nieko nebijojau, pinigus, pensijas nešiojau. Tuo metu vidury nakties atsikeli ir gali eiti, nebūdavo plėšikų. Žiemą išeini pusę septynių, kitą kartą sniego iki kelių, tokia gili žiema buvo. Bandžiau su slidėm, bet kiek važiuoju, tiek krentu, daugiau pavargau nei pėsčia. Eidavau tiesiai per girią, takai buvo mūsų numinti. Ir pensijoje dar 7 m. nešiojau.“

Karo metų PALIKIMAS

Karui einant į pabaigą anoje pusėje Nemuno buvo įsitvirtinę vokiečiai, šitoje – rusai. „Pasikinkė tėvai arklius, susikrovė maistą, mantos, sako, bus didelis mūšis čia. Taip ir buvo. Mes 3 savaites miške praleidom. Pasistatėm būdas. Išilgai per visą kaimą rusai išsikasė apkasus. Paskui grįžom į namus, bet nei durų, nei langų neradom – buvo sudeginti arba į apkasus išnešti. Čia ir dabar visur eina apkasai palei kalną ir miške. Kaime rusų štabas buvo viename name“, – sako Endrius.  Milda pritaria, kad čia nė vieno sveiko medžio nėra, visi kulkų suvarpyti, iš jų nieko neišpjausi. Sako, jog yra buvę, kad atvažiavo  gateris pjauti, tai tik jį sulaužė ir viskas.

Vokiečių kareiviai yra palaidoti ant kalniuko prie pačios pirmos sodybos nuo kelio. Vokiečiai buvo atvažiavę, ieškojo, norėjo išsivežti, bet ten jau iškirstas miškas, plynė ir nieko nematyti. „O trys kauburėliai buvo tuo laiku. Mes gerai žinojom, kad juos užmušė rusai. Parsivarė, ištardė ir su kuolais užmušė. Vyrai iš kaimo palaidojo ten. Ar rusai laidojo savus? Po karo iškasė kai kuriuos, kiekvienas ūkininkas po karstą turėjo padaryti tiems rusų palaikams. Kai Anės lauko virtuvėlę statė, rado kaulų, kaukolių, išsikvietė ekspertus“, – prisimena moteris. „Kai karas prasidėjo, tėtis išėjo į kiemą, žiūri, kad jau ne rusai, o vokiečiai, o mes, vaikai, dar miegam“, – juokiasi Endrius.

Didieji Tvanai

 „Kiekvieną pavasarį būdavo milžiniški tvanai. Nors namas ant kalno, bet ir tai bijojom. Vieną metą toks tvanas ėjo, vakare girdisi, kad trioškinas iki pusę kalno, varo ledus aukštyn. Sakau, mus apsems. Griozdimas buvo baisus, ledai eidavo, ūždavo, kriokdavo. Ežere kadaise irgi gaudė žuvį, dabar nebėra. Nėra tvano – nėra žuvies. Ir tas ežerėlis buvo didesnis anksčiau, o dabar kaip griovys. Nemunas buvo labai platus, o dabar nė žemkasė nekasa, paliko likimo valiai. Pasibaigė žemkasys, pasibaigs ir tas Nemunas, sako, jau dabar kai kuriose vietose galima perbristi“, – apgailestauja Milda ir dėl upės, ir kad kaime nebėra gyvybės, dainų ir nuoširdaus bendravimo.