Netikėti atradimai apie Joną Žemaitį: nuo laiško iki virtualios realybės filmo

Taip jau yra, kad istorinius asmenis dažnai įsivaizduojame kaip paminklus. Nejudrius, sustabarėjusius, be emocijų. Nors jie tokie pat kaip ir visi – su visomis žmogiškomis savybėmis. Maždaug tokią kalbą prie partizanų vado Jono Žemaičio Vytauto vadavietės Šimkaičių miške kovo 15-ąją užvedė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikas Darius Juodis, turėjęs rimtą argumentą, savo naują netikėtą atradimą apie partizanų vado asmenybę. Istorikas D. Juodis tądien Jurbarke lankėsi ir kalbą prie bunkerio sakė ypatinga proga. Tą dieną Jurbarkas minėjo 110-ąsias Jono Žemaičio Vytauto gimimo metines.

Tas netikėtas atradimas – J. Žemaičio laiškas, kurį istorikas surado tyrinėdamas laisvai prieinamą informaciją, naršydamas literatūros ir meno archyvus (https://archivesofculture.com). Dailininko Petro Kiaulėno fonde buvo saugomas labai įdomus dokumentas. 1938 m. liepos 15 dienos laiškas, kurį Jonas Žemaitis rašė dailininkui iš Prancūzijos. Tuo metu būsimas Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas generolas studijavo Prancūzijos Fontenblo artilerijos mokykloje (École d’Artillerie de Fontainebleau). Anot istoriko, tas laiškas istorijoje nieko lyg ir nekeičia, tačiau parodo, kad J. Žemaitis buvo toks pat žmogus – jis mokėsi, pramogavo, turėjo savo buitinių rūpesčių. „Tai linksmo, gyvenimu besidžiaugiančio žmogaus laiškas“, – kalbėjo D. Juodis apie surastą tekstą, kaip apie istorinio personažo žmogiškumo pavyzdį. Ką dar galima pasakyti iš to laiško? J. Žemaičio rašysena aiški, lengvai skaitoma, ir braižas lengvai atpažįstamas – toks jis daugmaž išliko ir vėlesniuose laiškuose. Nepakeitė jo partizanavimo sunkumai ir pergyvenimai. Kitaip nei veidas nuotraukose – vienoks J. Žemaitis nuotraukose prieš karą ir kitoks po karo, partizaninės kovos metais. Sunkus partizano gyvenimas įsirėžė į veido bruožus. Jis sunkiai atpažįstamas, nors nuotraukas teskiria apie 10 metų. Mažai kas žino, bet J. Žemaitis sveikatą sugadino ir Virtukų kautynėse (1945 m. liepos 22 d. Kelmės rajone, Virtukų miške, – aut. past), kur buvo kontūzytas. Jis pats rašė, kad gerai neprigirdi. Gyvenimo sąlygos keičia ir būdą. Vienoks jis laiškuose, o kitoks liudininkų, pažinojusių jį tais partizanavimo metais, prisiminimuose. Apie J. Žemaitį pasakoja, kad jis buvo susimąstęs, kai kada liūdnas. Ir tų liudininkų, kurie gali papasakoti apie J. Žemaitį iš savo patirties, o ne iš knygų ar kitų atsiminimų, yra vienetai. Viena iš tokių – Eleonora Grigalavičiūtė, Jono Žemaičio ryšininkė, kuri betarpiškai palaikė ryšį tarp jo ir kitų partizanų. Tarp tokių jį pažinojusių – Nina Nausėdaitė, Rožė Jankevičiūtė ir kiti, kurių, deja, jau nėra, nes žuvę ar mirę.

• Visą straipsnį rasite naujame "Mūsų laikas" numeryje.