Nacionalinio diktanto tekstas – įvertinkite, ar sudėtingas

Vasario 28 d. (penktadienį) vyko Nacionalinis diktanto konkursas, kurį inicijavo VšĮ Pilietinės minties institutas, bendradarbiaudamas su Valstybine lietuvių kalbos komisija. Diktantas buvo transliuojamas per LRT radiją ir internetu. Jį rašė ir jurbarkiečiai – tiek viešojoje miesto bibliotekoje, tiek filialuose. Žinias rašydami diktantą pasitikrino ir miesto ir rajono gimnazistai. Skelbiame transliuoto nacionalinio diktanto tekstą „Milinė“ (autorė – prozininkė, publicistė ir poetė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė Birutė Jonuškaitė). Pasitikrinkite žinias!

Birutė Jonuškaitė

MILINĖ

Angelas sklandė virš žemės dieną naktį ir vis labiau nerimavo: kur ta gatvė? Kur tas jam nurodytas namas? Teprisiminė, kad reikia ieškoti milinės ir kryžių. Pastaraisiais nusėta visa planeta. Tai kuriame mieste dairytis? Visi jie – kaip žaižaruojantys žvaigždžių spiečiai, kupini nuobodžiaujančių, bet apie nemirtingumą svajojančių būtybių. Nuo jų nuolatinio bruzdėjimo pavargo akys, nuo plasnojimo virš gaudžiančių, dūmais užsiklojusių kapiliarų ėmė švokšti krūtinė. Negi teks grįžti suskliaudus sparnus ir prisipažinti: pamiršau adresą. Žinojo, antrąkart jo neišgirs. Juk pasaulio audinio ilgį ir plotį, raštų spalvas ir formas žino tik pats Kūrėjas. Šaudyklė Jo rankose be paliovos nardo pirmyn atgal, o ataudus prie prieaudo primušdamas skietas ritmingai dunksi dieną naktį. Be jokių klaidų.

Švito. Ažūrinės speigo adatėlės smigo į medžių šakas, stingdė jų syvus, bet nuo skausmo trūkčiojo tik moters kūnas. Šerkšno ji nematė, tačiau jautė, kaip gyslose kraujas spragsėdamas virsta ledo kristalėliais. Jos plaukai tarsi jūržolės plaikstėsi ant pagalvės. Kodėl mūsų vaikelis nenori ateiti? – dejavo ji, o gal tik bandė raminti save, kad dabartis tėra iliuzija tarp jau regėtos gyvenimo nuotraukos ir tos, dar neišryškintos. Vyras kramtė lūpas ir rijo ne tik krauju atmieštas seiles, bet ir savo baimę, ir neviltį, ir kylantį pyktį. Dar vis stengėsi palaikyti moters sprendimą – laukti, bet laukimas jau tapo milžinišku rūko debesiu, o juodu su žmona – veik nematomi plūdurėliai jame. Kas juos gali pastebėti?

Ateitis nepažini. Reikia ją kurti. Reikia šauktis pagalbos.

Saulei lyžtelėjus Šv. Jonų bažnyčios bokštą, sugaudė varpai. Siela šoktelėjo iš džiaugsmo Angelo glėbyje. Taip, tai čia! Ten, ant kalno – trys balti kryžiai! Kaipmat atmintis grąžino ir kitas nuorodas: Užupio gatvė, penktas numeris, ant sienos kabo milinė...

Angelas nusklendė žemyn, praskyręs rūką įleido sielą vidun: eik, šį kartą tau bus lemta ilgiau Žemėje užtrukti – kol pastatysi šventovę.

Aukštai tuopoje po amalu snūduriuojančią varną pažadino kūdikio verksmas. Jis sklido iš namo, ties kuriuo talentingas architektas Antanas Vivulskis, prieš šimtą vienus metus stojęs savanoriu ginti šio miesto, atidavė savo milinę kitam stirstančiam sargybiniui, o pats persišaldė ir mirė nuo ūmaus plaučių uždegimo.

Varna įsiklausė. Štai ir sulaukėm. Sveikas sugrįžęs namo, berniuk! Karktelėjo ir patenkinta nužvelgė po šarmos nėriniais bundantį miestą.