Mus vienija meilė gimtajai kalbai

Gegužės 7-oji – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Šią dieną prisimename 40 metų (1864–1904) trukusį carinės Rusijos valdžios draudimą spausdinti, įvežti iš užsienio ir platinti lietuviškus leidinius lotyniškaisiais rašmenimis. Kartu prisimename ir drąsius tautiečius, ypač knygnešius, kurie įvairiais būdais priešinosi šiam draudimui – gabeno, platino ir laikė draudžiamąją spaudą. Minėdami Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną turėtume prisiminti, kad esame laisvi, nevaržomi kitų, neverčiami išsižadėti protėvių ir tėvų kalbos, rašto ir vertybių.

Kasdieniniame gyvenime turbūt net nesusimąstome, kas kiekvienam iš mūsų yra kalba, kuo ji mums svarbi, kokią įtaką jai daro gyvenimo pokyčiai, kas mes būtume be knygų, spaudos, kalbos?.. Šios reikšmingos dienos proga Lietuvių kalbos draugijos Jurbarko skyriaus nariai dalijasi savo mintimis apie kalbą, spaudą ir knygą.

Gegužės 7-oji – tai „diena, kuri istorinėje ir ypač emocinėje atmintyje mums turėtų būti brangi. Ji telkia itin vienijančiu prigimtiniu kalbos pagrindu. Visada lydi šventės, jos reikšmės supratimo ir dėkingumo jausmai“, – teigia Jurbarko skyriaus įkūrėja ir ilgametė jo narė Aldona Pauliukaitienė.

Puikiai jurbarkiškiams pažįstama Danutė Matelienė sako: „Nežinau geresnio kalbos apibūdinimo kaip 1599 metais išleistoje Mikalojaus Daukšos „Postilėje“: „Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją, – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją, – užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę.“ Pradėjusi mokyti lietuvių kalbos kitakalbius, dar geriau supratau, koks didelis turtas žmogui yra jo gimtoji kalba. Tai tokia pat svarbi Dievo dovana, kaip ir gyvybė. Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos proga visus kviečiu – didžiuokimės savo lietuvių kalba, vertinkime ją, nesistenkime su kiekvienu užsieniečiu kalbėti jam suprantama kalba. Tegul jis mokosi mūsų kalbos. Prisiminkime, iš baltų išliko tik dvi gyvos, latvių ir lietuvių, kalbos. Mažai tautai ir jos kalbai, atsidūrusiai agresyvių jėgų apsuptyje, visada gresia išnykimo pavojus. Būkime budrūs – venkime dideliu srautu plūstančių mums svetimų žodžių ir frazių, dažniau mėgaukimės gimtojo žodžio skoniu burnoje, puoselėkime gražią ir tokią turtingą lietuvių kalbą. Kalbos mirtis – tai ir tautos mirtis. Kiekvieną dieną pasaulyje numiršta po keliolika kalbų, turime padaryti viską, kad tarp  mirštančių nebūtų lietuvių kalbos.“

Konstantino Glinskio teatro režisierė Danutė Budrytė-Samienė: „Lietuvių kalba man svarbi, nes aš kitos neturiu. Nei rusų, nei prancūzų kalbos, kurių mokiausi, man niekaip nepakeis savosios kalbos. Man labai gražios mūsų tarmės. Įdomu girdint tarmiškai kalbantį žmogų, atspėti iš kurio jis Lietuvos krašto. Labai graži ir prasminga, mūsų poezija, pasakos, dainos. Kiek daug jose užkoduotos informacijos! „Augti be drabnų paukštelių“ – argi gali būti prasmingiau aprašyta vienatvė? Šiandien viešojoje erdvėje gausu piktų, grubių diskusijų, komentarų, kurie, mano manymu, yra didžiausia grėsmė Tautos išlikimui! Ne maži atlyginimai, mokesčiai, gėrybių stygius naikina Tautą, o negebėjimas girdėti, kalbėti savo kalba, įsiklausant į žodžio skambėjimą. Jei mes išmoktume grožėtis savo žodžiu, mažiau būtume pikti.“

Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Irmanta Valošinienė taip pat dalijasi savo mintimis su „Mūsų laiko“ skaitytojais: „Kuo man svarbi gimtoji kalba? Tai mūsų, mano esmė ir pagrindas. Kad galėtume suprasti gimtosios kalbos grožį, ją reikia ne išmokti, o pajausti. Man mano gimtoji kalba – tai aliteracijos ir asonansai apie mano tapatybę, tautą, jos istoriją ir kultūrą. Gimtąja kalba mąstau, myliu, gyvenu... Todėl saugoti ją – tai saugoti pačią savo esmę.“

Ilgamečiam Jurbarko skyriaus nariui, savivaldybės administracijos Dokumentų ir viešųjų ryšių skyriaus vyr. specialistui Antanui Gvildžiui ši diena – „kasmetinė pamąstymų apie mūsų žodinės ir rašytinės lietuvių kalbos praeitį, dabartį ir ateitį diena. Tada įvairiausi jausmai apima. Laimė, kad lietuvių tauta iš rusų carinės valdžios atsikovojo rašto gimtąja kalba vartojimą. Džiaugsmas, kad sugebėta nesurusėti sovietinės okupacijos dešimtmečiais. Nusiminimas, kad į kasdieninės kalbos vartoseną sugrįžo jau primiršti ar atsirado visai nauji ir nemalonius jausmus sukeliantys žodžiai okupacija, holodomoras, deportacija, debalvonizacija, rašizmas... Nusivylimas, kad atsiranda pavienių nuomonės formuotojų, kurie išdidžiai giriasi, jog jie jau kalba pusiau angliškai, pusiau lietuviškai. Taip pat rūpestis, kad nebūtų pamiršti tie, kuriems buvo ir yra svarbi lietuvių kalba. O ir maloni nuostaba, kad leidžiama nemažai knygų lietuvių kalbos tarmėmis. Dar pasididžiavimas, kad kalbos vartosenoje girdime ir skaitome vis daugiau žmonių sukurtų naujų lietuviškų žodžių: tarpkalbystė, žirgnojimas, pickepis, glotnutis, barborinti, riedis, asmenukė, atmintukas... Ir tikėjimas, kad mūsų tauta yra brandi ir sugebės lietuvių kalbą stiprinti per istorinę atmintį ir per šiandienos naujybių prisiėmimą. Galiausiai ramus suvokimas – jeigu mūsų gimtoji kalba laisva ir gyva, tai laisva ir tauta, ir gimtinė.“

Savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Aušra Baliukynaitė teigia: „Lietuvių kalba man svarbi kaip mūsų ryšio su pasauliu raiška. Tai būdas jausti ryšį su savo šaknimis, su žmonėmis, su vieta, kurioje gyvenu. Ja galiu pasakyti tai, kas iš tiesų svarbu, tiksliai, bet savaip. Mylėdami ją patys ir tą jausmą diegdami jaunimui, ugdome ne tik raštingus, bet ir mąstančius, jaučiančius, savo kultūrą vertinančius žmones. Tai pamatas, nuo kurio prasideda žmogaus ir valstybės vertybinio pasaulio kūrimas.“

Jurbarko rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Rasida Bajorinaitė primena, kad gegužės 7-ąją „rajono bibliotekos tampa ne tik kultūros sklaidos, bet ir kalbos puoselėjimo centrais. Rengiame parodas apie spaudos draudimo laikotarpį, knygnešystę, lietuvių kalbos raidos etapus, vyksta susitikimai su rašytojais, kalbininkais, edukacinės veiklos vaikams ir jaunimui. Tokie renginiai padeda gilinti kalbos supratimą, ugdyti pagarbą žodžiui ir skatinti skaitymo kultūrą. Ypač reikšmingas bibliotekų indėlis, kai jos tampa vietos tapatybės saugotojomis. Jurbarko r. sav. viešojoje bibliotekoje įrengtas atminimo kambarys kalbininkui, profesoriui Arnoldui Piročkinui, kuris kilęs iš mūsų krašto. Šis kambarys – tai ne tik pagarba iškiliai asmenybei, bet ir gyvas priminimas apie kalbos svarbą. Jame lankytojai gali susipažinti su profesoriaus darbais, jo indėliu į lietuvių kalbos tyrimus bei Jono Jablonskio palikimo sklaidą.

Biblioteka glaudžiai bendradarbiauja su Lietuvių kalbos draugijos Jurbarko skyriumi, kartu organizuodama renginius, skirtus stiprinti gyvajai lietuvių kalbai bendruomenėje. Ši partnerystė rodo, kaip svarbu telkti kalbos mylėtojus ir profesionalus bendram darbui.

Kalbos šventė – tai ne tik prisiminimas apie praeitį, bet ir atsakomybė už dabartį: kaip kalbame, rašome, mokome vaikus. Bibliotekos šiame procese – nepakeičiami partneriai.“

Bibliotekos direktorė primena, kad „kita svarbi data, apie kurią jau turime kalbėti – 2025 m. rugpjūčio 24 d. Jurbarko rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje vyks profesoriaus A. Piročkino knygos„Jonas Jablonskis. Gyvenimas ir darbai“ pristatymas. Tai išskirtinis kultūrinis įvykis, įprasminantis ne tik Jurbarko rajone paskelbtus Išeivijos metus, bet ir mūsų kalbinės tapatybės pagrindus.“

Laikraščio „Mūsų laikas“ kalbos redaktorė-korespondentė Rūta Vasiliauskienė pabrėžia žodžio ir kalbos svarbą: „Žodis, kalba mano gyvenime visada buvo labai svarbūs. Pirmiausia pradėjau žodžius tarti, paskui skaityti, kiek vėliau rašyti, o dar vėliau – rašytiniu žodžiu reikšti savo mintis, kartais jausmus, ką ir darau iki šios dienos. Nesu lituanistė, taigi nelaikau savęs žodžio profesionale, greičiau aistringa mėgėja, vis bandančia žodžius (tiek savo, tiek kitų tekstuose) surikiuoti prasmingai, aiškiai ir suprantamai. Kas man yra lietuvių kalba? Čia atsakymas būtų dar paprastesnis: pagrindas, ant kurio statome savo kasdienį gyvenimą, šaknys, teikiančios jėgų ir stiprybės, ir tiltas, jungiantis mus su protėviais. Visa tai, kas daro mus unikalius ir nepakartojamus, o taip pat sujungia ir susieja su panašiais į mus. Aišku, čia yra ir daugiau dedamųjų: švietimas, kultūra, tradicijos, tačiau negalima abejoti, kad siekiant išlaikyti tautos identitetą kalba vaidina vieną iš pagrindinių vaidmenų. Kalba yra tarytum gyvas organizmas, kuris vystosi ir keičiasi kartu su ja kalbančiais žmonėmis. Ši kaita kartais džiugina, kartais liūdina, tačiau yra ne tik neišvengiama, bet ir būtina tam, kad kalba galėtų žengti koja kojon su gyvenimu. Ar lietuvių kalbą reikia ginti ir saugoti? Galbūt. Tačiau man atrodo, kad ją labiau verta mylėti, ja žavėtis ir šią meilę bei susižavėjimą skleisti kuo plačiau, nes tik įdomūs ir uždegantys dalykai yra iš tiesų svarbūs.“

„Lietuvių kalba, kad ir kaip tai banaliai beskambėtų, mano gyvenime visada užėmė ypatingą vietą: mokykloje labiausiai mėgau lietuvių kalbos ir literatūros pamokas, studijuoti pasirinkau gimtosios kalbos filologiją, o šiandien dirbdama savo mylimą darbą su kalba įvairiais aspektais taip pat susiduriu kiekvieną dieną. Lietuvių kalba man yra tai, kas padeda kasdien teikti ir rinkti informaciją, ją apdoroti, išreikšti emocijas ir kasdien savo brangiems žmonėms ištarti gražiausius lietuviškus „ačiū“ ir „myliu“, – savo mintimis dalijasi dar viena skyriaus narė, Jurbarko kultūros centro direktoriaus pavaduotoja Rosita Maksimovienė.

Kalbinant Lietuvių kalbos draugijos Jurbarko skyriaus narius, užplūdo neapsakomas pasididžiavimo jausmas. Tiek meilės ir paprastumo jų atsakymuose. Juk, iš tiesų, gegužės 7-oji – viena reikšmingiausių ir svarbiausių lietuvių tautai datų. Spaudos šiandien – su kaupu, internetinėje erdvėje taip pat begalės tekstų. Gausu ir knygų. Turbūt ne vienas pastebėjome, kad, demokratėjant visuomenei, laisvesnė, šnekiškesnė tapo ir kalba. Skaitytojų akys vis dažniau mato ne tik raiškos įvairovę, žodžių žaismę, bet ir kalbinę taršą. Šiandien nė negalime įsivaizduoti, kad būtų draudžiama skaityti ir kalbėti lietuviškai, leisti knygas ar kitus leidinius. Skamba beprotiškai! Tačiau už viską, ką turime šiandien, dabar, turime būti dėkingi atkakliems, sumaniems ir drąsiems tautiečiams. Tai, kas jau daugiau nei trejus metus vyksta visai netoli nuo Lietuvos, turėtų priminti, kad privalome išlikti budrūs ir nepasiklysti svetimų kultūrų, taip pat ir kalbų labirintuose, o prireikus – kovoti ir ginti savo valstybę, žemę, kalbą, laisvę. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad Jurbarko skyriaus narius vienija meilė gimtajai kalbai.

Lietuvių kalbos draugijos Jurbarko skyriaus pirmininkė dr. Aušra Rimkutė-Ganusauskienė