Moteris, kuriai Landsbergis patikėjo pusę milijono

Pernai gruodžio 4-ąją jai būtų sukakę 70 metų, deja, jau daugiau nei 30-metį ji ilsisi Žemųjų Kaniūkų kapinėse. Nors Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarė Birutė Nedzinskienė gimė tolimojoje Komijoje, kur buvo ištremti jos tėvai, o mirė Kaune, su Jurbarku ją siejo daug saitų. Tad šiandien norime vėl prisiminti ir papasakoti apie kraštietę, tiek daug padariusią, kad Lietuva taptų laisva, ir tiek neilgai galėjusią pasidžiaugti ta laisve.

Nors Jurbarke yra jos vardu pavadinta gatvė, namas Dariaus ir Girėno g. Nr. 122 pažymėtas atminimo lentele, o Naujamiesčio (buvusi Jurbarko II-oji vidurinė) mokykla, kurią ji baigė 1973-iaisiais – atminimo lenta, daugelis jurbarkiečių apie šią moterį, daug prisidėjusią atkuriant mūsų šalies nepriklausomybę, vis dar žino labai mažai. O sužinoti verta, nes iš artimųjų, draugų, bendražygių prisiminimų į mus žvelgia trapi ir drąsi moteris, niekada nebijojusi išsakyti savo nuomonę, apginti savo įsitikinimus ar užstoti draugą ir neapsakomai anksti sudegusi savosios dvasios ugnyje.

„Pirmasis vaizdinys, iškylantis prisiminus mamą, – jos akys. Didžiulės, mėlynos, vaikiškos. Tokios, kad žmogaus už jų jau nesimato – tik akys, lyg ne šio pasaulio būtybės“, – prisimena Birutės dukra Ugnė 

Gyvenimo pradžia Intoje ir Jurbarke

Birutė Šaulytė gimė 1955 m. gruodžio 4 d. Intos mieste, Komijoje, kur 1954 metais paleisti iš lagerių vėl susitiko jos tėvai –  Ona Girdžiūtė, kilusi iš Pavidaujo kaimo, ir Pranas Šaulys, gimęs Jokubaičių kaime.

Pasibaigus tremties laikui 1961 m. motina Ona Šaulienė su dukromis, Birute ir 1957 m. gimusia Danute, grįžo į Lietuvą, kad Birutė galėtų lankyti lietuvišką mokyklą. Šeima apsigyveno Jurbarke. Po poros metų į Lietuvą grįžo ir tėvas Pranas. Jurbarke vis dar stovi tas pats mūrinis namas, kuriame Birutė praleido savo jaunystę, baigė 5–11 klases. Pranas Šaulys prieš grįždamas iš tremties Dariaus ir Girėno g. 122 pastatė tą dviejų aukštų mūriuką, kuris iki šiol stovi visiškai toks pat, koks buvo kadaise.

1962 m. rudenį Birutė pradėjo lankyti Jurbarko I-ąją vidurinę mokyklą, o 1972-aisiais perėjo į naujai įkurtą Jurbarko II-ąją vidurinę, kurią 1973 m. baigė pirmojoje šios mokyklos abiturientų laidoje. Mokėsi gerai, buvo darbšti ir pareiginga. Jos brandos atestate mokomųjų dalykų įvertinimai liudija aiškų humanitarinį polinkį. Ji buvo jautrios sielos, labai mėgo poeziją ir pati buvo pradėjusi rašyti eilėraščius.

„Ružavoji“ Birutė

Birutės klasės draugė, buvusi Jurbarko krašto muziejaus direktorė Lilija Jakelaitienė prisiminė, kad dėl idealizmo merginos mokykloje ją vadino „ružavąja“ Birute. Šiais prisiminimais ji dalijosi daugiau nei prieš dešimt metų Jurbarko rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje, kur 2016 m. vasario 8 d. buvo pristatyta ilgai rašyta knyga „Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai. Birutė Nedzinskienė“. „Mes dažnai po pamokų rinkdavomės į tą jų namą. Ten daug kalbėdavome. Ir ji (Birutė) dažnai lenkdavo į tai, kas mums tuo metu buvo nesuvokiama ir nesuprantama“, – pasakojo L. Jakelaitienė, pajuokavusi, kad tuo metu visos keturios buvo pačios didžiausios klasėje, dilbos, todėl fizinio lavinimo  pamokoje visada stovėjo priekyje, o pamokose sėdėjo klasės gale. Klasės draugai Birutę atsimena kaip labai jautrią. „Jei reikėdavo išeiti atsakinėti į priekį, ją visą dėmėmis išmušdavo. Jautriai reaguodavo. Jei pamokos neišmokdavo, jai irgi baisi tragedija būdavo“, – prisiminė L .Jakelaitienė.

Keturios klasės draugės dar Jurbarko I-oje vidurinėje mokykljoje (dabar Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazija). Antra iš dešinės – B. Šaulytė-Nedzinskienė, antra iš kairės – L. Mikelaitytė-Jakelaitienė) U. Nedzinskaitės archyvo nuotr.

Kaunas. Laisvės aušra

1973–1979 m. Birutė studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universiteto Kauno vakariniame skyriuje. Jį baigusi dirbo Kauno valstybinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Vitražo ir skulptūros galerijoje (sovietų valdžios uždarytoje Kauno Įgulos bažnyčioje) ekskursijų vadove, vyresniąja moksline bendradarbe. „Vitražo ir skulptūros galerija – Soboras, dabar Įgulos bažnyčia. Ji ten dirbo. Vaikui būdavo ir baisu, ir nuostabu bastytis tarp tų tamsoje šviečiančių ar iš tamsos išnyrančių veidų ir figūrų. Mama pasakodavo apie kunigaikščius, knygnešius, lietuvybę“, – prisiminė dukra Ugnė.

1988 m. birželio 10 d. įsikūrė Kauno Sąjūdis, į kurio veiklą nuo pat pirmųjų dienų įsitraukė ir Birutė Nedzinskienė. Netrukus ji buvo išrinkta Kauno Sąjūdžio tarybos nare. Po dvejų metų vienas šio sambūrio iniciatorių – Egidijus Klumbys – apie Kauno Sąjūdį rašė: „Taip jau buvo lemta, kad mums, kauniečiams, teko būti ramybės drumstėjais. Ir už tai sulaukėme įvairiausių epitetų. Jei Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, susikūrusi Vilniuje ir vėliau virtusi Seimo Taryba, buvo laikomi realistais, mes, kauniečiai – romantikais.“ <...> 1989 m. sausio mėn., kai Vilniaus Sąjūdyje atvirai deklaruoti valstybės Nepriklausomybės siekių dar nedrįsta, Sąjūdžio Kauno tarybos nariai įteikė Europos Parlamentui dvidešimt keturių narių pasirašytą deklaraciją dėl nepriklausomos Lietuvos ateities. Šią deklaraciją pasirašė ir Birutė Nedzinskienė“.

1988 m. spalio 22–23 d. Birutė dalyvavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime, buvo išrinkta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo nare.

Prakalbino tremtinius

Dirbdama muziejuje nuo pat pirmųjų Sąjūdžio veiklos akimirkų ji itin aktyviai dalyvavo tremtinių ir politinių kalinių susibūrimuose, jų veikloje. Kaip prisimena Birutės bendražygis Kazimieras Uoka, tai jos idėja buvo įkurti tremtinių organizaciją, kuri taptų ne vien iniciatyvių žmonių sambūriu, bet ir savarankiška jėga, galinčia turėti įtakos politinių Lietuvos įvykių raidai.

„Organizuoti Lietuvos tremtinius, nes šie sėdėjo kaip pelės po šluota. Tuo metu apskritai buvo bandoma neigti tremties faktą, kalbėti apie tremtį – grynas tabu. Po mėnesio atėjo laikas tą pasiūlymą realizuoti – nupaišėme skelbimų, kad tremtiniai kviečiami įkurti tremtinių organizaciją ir prikabinėjome Kaune. Susirinkimą numatė Kauno architektų namuose. Jie (tremtiniai) susirinko, bet jų ten neįleido. Tremtinio vardo minėjimas, tuo labiau susirinkimas, o tuo labiau organizacijos steigimas, buvo baisus žingsnis tuo metu. Susirinko keliasdešimt žmonių, jie nuėjo prie Kauno pilies ir, lyjant lietui, po skėčiais paskelbė apie tokio klubo įsteigimą. Autentiškai liudiju, kad Birutė yra šios idėjos autorius. Tada ji pradėjo dirbti atsakingąja sekretore „Tremtinio“ klube, ir mes pradėjome rečiau susitikti, nes ji pasinėrė į dokumentų, prisiminimų rinkimą, turėjo daug paslapčių, nes 1988 metais dar daug gyvų partizanų, atsimenančių, kur kokie dokumentai, ginklai paslėpti. Ir ji vaikščiodavo su paslapties skraiste, ne viską mums sakydavo, ir mes ją suprasdavome“, – pasakojo K. Uoka.

Taip 1988 m. liepos 30 d. Kaune gimė „Tremtinio“ klubas, kuriam vadovavo A. Butkevičius. Tų pačių metų spalio mėn. Birutė parengė ir išleido savaitraščio „Tremtinys“ 1-ąjį numerį, kuriame publikavo savo straipsnį „Lietuviškoji stalinizmo specifika“. Tai vienas pirmųjų rašinių, kuriame išdrįsta dar sovietų valdomoje Lietuvoje viešai nagrinėti stalinizmo nusikaltimus.

Politinių kalinių ir tremtinių klube Birutė vykdė milžinišką darbą. Ji kaupė begalę žmonių nešamų dokumentų, dažnai aptrūnijusių, žemėtų, sulietų, apie partizaninį judėjimą, mainius trėmimus, KGB veiklą Lietuvoje. Ją analizavo, rūšiavo ir perdavinėjo archyvams. Gauta informacija paskatino klubo aktyvistus, kuriems vadovavo Audrius Butkevičius ir Birutė Nedzinskienė, ieškoti išniekintų palaikų. Tokiu būdu buvo surastos masinės partizaninio judėjimo dalyvių kapavietės Veliuonoje, Simne, Varniuose, Kaune ir kitur. Pagal turimus Birutės duomenis ir identifikuojant išniekintus palaikus buvo nustatomi palaidoti asmenys, apie juos informuojamos giminės.

„Birutė buvo tas žmogus, kuris pradėjo rinkti tremtinių atsiminimus, nes gerai suprato, kad jų surinkimas, išviešinimas yra tokia jausminė bomba, kai kiekvieną sudrebina ir paliečia. Birutė susitikdavo su tais žmonėmis, kurie jai patikėdavo prisiminimus. Jai veždavo senas nuotraukas, ištrauktas iš bidonų. Ji jas aprašinėdavo dirbdama Kauno Sobore. Ji praktiškai nedirbo ekskursijų vadove. Reikia įsivaizduoti, kiek skausmo žmonės jai pasakojo. Ir tu kasdien girdi, kaip kempinė geri. Be proto sunku. Nes visa tai buvo jos pačios išgyventa“, – pristatant knygą Jurbarke sakė signatarė, Signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė. „Maža to, kad su A. Butkevičiumi tremtinių klubą išjudino, kuris išsiplėtė per visą Lietuvą, bet būtent jos galvoje kilo mintis parvežti palaikus į Lietuvą, kas emociškai labai jautru. Karmėlavoje didžiulis „Aeorofloto“ lėktuvas, 140 karstų, vėliavomis apklotų. Ir tai transliuoja LTV“, – prisiminė ji.

Aukščiausioje Taryboje-Atkuriamajame Seime

Artėjant 1990 m. vasario 24 d. rinkimams į Sovietų Lietuvos Aukščiausiąją tarybą, Birutė iškelta Sąjūdžio kandidate Panerio rinkimų apygardoje Nr. 23. Kaune Sąjūdžio deputatai pasiekė triuškinančią pergalę: visose 16 miesto rinkimų apygardų laimėjo Sąjūdžio kandidatai, tarp jų vienintelė moteris – Birutė Nedzinskienė.

Pusę šimtmečio puoselėtą siekį atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę naujai išrinkta dar Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba įgyvendino 1990 m. kovo 11 dieną, priimdama Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“.

Viena prieš įtūžusią minią

Tariamai dėl padidėjusių kasdienio vartojimo prekių kainų 1991 m. sausio 8 d. prosovietinės organizacijos „Jedinstvo“ šalininkai mėgino šturmuoti parlamento rūmus. Birutė viena išėjo pro Aukščiausiosios Tarybos rūmų fasadines duris ir kreipėsi į minią, bandydama nuraminti įsisiautėjusius užpuolikus. „Prisiminkime sausio 8-ąją, kai jedinstvininkai veržėsi į Aukščiausiąją Tarybą. Visi kalba per langą, o ji pasiėmusi megafoną išbėga į rusišką minią viena. Ir gražia rusiška kalba  pradeda aiškinti. Ji sakydavo, kad jie mūsų žmonės, bet yra suklaidinti, todėl jiems reikia aiškinti. Ir ji rasdavo kalbą. Ne veltui kariniame Šiaurės miestelyje vienas karininkas po susitikimo su ja pasakė, kad ir mums būtų gerai toks generolas. Ji buvo įtaigi“, –sakė B. Valionytė.

„Kai reikėdavo eiti į karinius dalinius, malūnsparnių gamyklas, pas desantininkus, siųsdavo Birutę. O ji pasiimdavo mane. Ir eidavome kartu. Ir aš girdėjau, kaip ji šnekėjo ir mačiau, kiek joje nėra baimės. Ji buvo pasiruošusi reikalui esant būti ištremta į Sibirą ar sušaudyta. Ji vardan tiesos, laisvės buvo pasiruošusi viskam“, –  apie Birutę pasakojo jos bendražygis kaunietis Nikolajus Medvedevas.

 
„Jedinstvo“ mitingas prie Aukščiausiosios Tarybos. 1991 m. sausio 8 d. L. Glinskio archyvo nuotr.

Patikėjo paslėpti pusę milijono

Birute buvo galima pasitikėti. Vytautas Landsbergis atsiminimuose apie B. Nedzinskienę rašė: „Didžiausio pavojaus dieną, veikiau naktį, kai rugpjūčio perversmas Maskvoje galėjo nušluoti viską, su tais pačiais kauniečiais kalbėjomės apie padėtį, kuriai esant tikriausiai teks organizuoti pasipriešinimo pogrindį, ir Birutei, patikimiausiam žmogui, įteikiau iš Lietuvos banko paimtus (atrodo) pusę milijono rublių. Pavojui praslinkus, aišku, ji visas lėšas grąžino į banką“. Šį faktą su daugiau detalių patvirtino ir B. Valionytė. „Ji viena iš V. Landsbergio namų per tiltą iš Žvėryno atėjo į Aukščiausiąją Tarybą su 0,5 milijono rublių po pažasčia – pinigai sudėti į kelis rudus popierinius cukraus maišelius, sukrautus į polietileninį maišelį. Ir išvežė juos viena į Kauną pas savo giminaitę, ir paslėpė juos, nes pinigai buvo skirti organizuoti pogrindžiui, jei įvyktų jėgos panaudojimas ir valdžia negalėtų Aukščiausioje Taryboje dirbti ir veikti. Koks buvo pasitikėjimas moterimi, o ne vyru. Kaune ta giminaitė pusę milijono paslėpė savo blokiniame name, tualeto vandens bakelyje. Praėjus pavojui, rudenį Birutė tą pusę milijono, bet ne po pažasčia, nuvežė ir atidavė į Lietuvos banką“, – pasakojo B. Valionytė.

Anot jos, B. Nedzinskienė buvo neeilinės energijos, neeilinio užsispyrimo žmogus. Didelė Lietuvos patriotė. „Ji buvo bekompromisė. Labai siekianti tikslo ir tai darydavo ugningai.  Kita vertus, ji eidavo į kompromisus, jei matė, kad tikslui pasiekti reikia nuolaidų. Buvo labai protinga politikė“, – pasakojo Signatarų klubo prezidentė.

„Nepatogi ne tik priešams, bet ir draugams, bendraminčiams, kurie bandydavo nuklysti, o nuklydimų buvo nemažai, kai prasidėjo privatizacija, žemės perkėlimas iš vienos vietos į kitą. Kai buvo rinkimai, kiek purvo ant jos išpilta, kiek teko jos mamai kentėti. Aš tai viską žinau“, – prisiminė N. Medvedevas.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatai prie Parlamento atsisveikina su kariu savanoriu Artūru Sakalausku. Iš kairės: Birutė Nedzinskienė ir Zita Šličytė, Emanuelis Zingeris, Rasa Rastauskienė (Juknevičienė), Liudvikas Sabutis, Saulius Šaltenis ir kiti. Vilnius, 1991 m. rugpjūtis. P. Lileikio nuotr. LCVA.

„Aš pati save sudeginau“

Darė tai, ką reikėjo. „Kas aktyviai dalyvavo Sąjūdyje ir visuose procesuose, niekas negalvojo, kad tampa istorine asmenybe. Matė, kad reikia daryti – ėjo ir darė. Tokia buvo ir Birutė“, – pastebėjo B. Valionytė.

AT deputatai kasdien patirdavo stresą ir įtampą. „Jei ne tankai važiuoja pro AT, kad demonstratyviai primintų, kad jie čia, tai būtinai iš Maskvos ateina raštas su grasinimais. Kreipiamės į Vakarus, o jie tyli. Arba iš ten ateina Miterano ir Kolio laiškas su kaltinimas, kad griauname didžiąją Gorbačiovo politiką. O mes žinome, kad kai jie išspręs didžiąją politiką, mes niekur neįšoksime. Dirbant AT įtampa buvo didžiulė“, –  pasakojo B. Valionytė.

„Deja, paskutiniai jos gyvenimo metai buvo aptemdyti negerovių, kurios atsirado. Ji svajojo apie idealią Lietuvą. Suprantu, kad tokios negali būti, bet ji apie tokią svajojo. Tas darbas ir kančios ją sudegino. Toks yra visų riterių, kaip Žana d‘Ark ir Birutė, likimas“, – sakė N. Medvedevas.

1993 m. Birutė Nedzinskienė susirgo onkologine liga. Po gydymo liga kurį laiką, keletui mėnesių, atsitraukė, po to – smogė vėl.

„Liga progresavo ir Birutė vis labiau silpo. Ji vis dar atvažiuodavo į Vilnių, siekė dalyvauti politinėje ir visuomeninėje veikloje. Kaip žmogus, jaučiantis laiko vertę, buvo reikli ir nesileido į kompromisus. Labai susidraugavo su signatare Vidmante Jasukaityte ir dažnai gyvendavo jos namuose. Ji Birutę slaugė ir paskutinėmis dienomis ligoninėje. Mano mama irgi dažnai ją lankydavo. Birutė iki paskutinės akimirkos nesusiteikė su lemtimi. Ji neakivaizdžiai studijavo Vilniaus Universiteto Teisės fakultete ir net būdama sunkios būklės mokytis nemetė. Kovojo su mirtimi kaip su savo idėjos priešu, taip, kaip mes buvome įpratę, – be kompromisų, iki galo, drąsiai“, – straipsnyje „Bendražygė“ rašė A. Butkevičius.

Birutė Nedzinskienė taip ir nesulaukė savo 39-ojo gimtadienio, mirė Kaune 1994 m. rugpjūčio 24 d.

„Sako, kad neklysta tik šventieji. Ji nebuvo šventoji. Ji klysdavo. Tačiau mano atmintyje ji išliko kaip stiprybės, meilės savo artimui, sąžiningumo ir garbingumo suvokimo pavyzdys“, –  prisimena dukra Ugnė.

Birutės Nedzinskienės tėvų namas Dariaus ir Girėno g. 122, Jurbarke. O. Mazur nuotr.

Partizanų rėmėjų dukra

Birutės tėvai – Ona Girdžiūtė ir Pranas Šaulys – buvo suimti 1946 metų pavasarį, Karo tribunolas 1946 m. liepos 11 d. juos nuteisė 10 metų kalėti griežto režimo lageryje ir 5 metus gyventi tremtyje, konfiskuojant visą turtą.  Tai buvo didelė kovotojų už laisvę byla, kurioje buvo teisiama 19 ginkluoto pasipriešinimo dalyvių iš Girdžių ir Pavidaujo būrių, kovojusių Eržvilko ir Pavidaujo apylinkėse.

Pranas Šaulys, gimęs 1924 metais Jokubaičių kaime, Jurbarko valsčiuje, 30 ha žemės valdžiusio ūkininko šeimoje, buvo baigęs Jurbarko progimnaziją, vokietmečiu kurį laiką mokytojavo. Sovietų sąjungai antrą kartą okupavus Lietuvą, pasirinko aktyvaus priešinimosi kelią, dalyvavo platinant partizanų spaudą, antisovietinius atsišaukimus.

Ona Girdžiūtė, gimusi 1924 metais Pavidaujo kaime, Eržvilko valsčiuje, ir dvi vyresnės jos seserys, Apolonija Leškevičienė ir Marytė Pranskaitienė, teikė partizanams informaciją apie NKVD kariuomenės judėjimą apylinkėse, perspėdavo apie galimas čekistines operacijas, savo sodybose suteikdavo kovotojams prieglobstį poilsiui, skalbė drabužius, parūpindavo medikamentų, tvarsliavos.

1954 m. birželio 21 d. SSRS Specialioji komisija priežiūros tvarka peržiūrėjo baudžiamąją bylą. Septynių nuteistų moterų, tarp jų ir O. Girdžiūtės, nusikaltimai įvardyti kaip nepakankamai įrodyti, ir tų pačių metų rudenį jos buvo paleistos iš lagerio. Pranui kaip ir kitiems byloje nuteistiems vyrams bausmė nebuvo sumažinta, bet jie, išskyrus vieną, iš lagerio paleisti anksčiau, įskaičius šachtose atidirbtą laiką. Tačiau nuosprendžio dalis – penkerių metų tremtis – visiems jiems buvo palikta galioti. Tremtis buvo skirta ten pat, Komijoje, Intos mieste.

Ona ir Pranas susituokė ir įsikūrė Intos mieste. Pirmiausiai gimė Birutė, o po kelių metų sesuo Danutė.  Motina su dukromis į Lietuvą grįžo 1961 metais, kad Birutė galėtų lankyti lietuvišką mokyklą. Šeima apsigyveno Jurbarke. Po poros metų pas šeimą sugrįžo ir tėvas Pranas.

Pasak signatarų klubo prezidentės B. Valionytės, tikroji pavardė yra Šiaulys, o ne Šaulys. Minkštumo ženklo pavardėje neliko Pranui sugrįžus iš tremties. „Aiškiai, iš rusų kalbos parašymas į lietuvių ir paskui niekas netaisė. Mačiau Birutės tėvelio nuosavybės dokumentus – ten tikrai yra minkštumo ženklas“, – tikino B. Valionytė.

Žurnalo „Jurbarko laikas“ leidybą iš dalies remia Medijų rėmimo fondas
Skirta 22 800 Eur