Meškininkų piliakalnis - menama Šv. Brunono žūties vieta

Meškininkų piliakalnis yra už 7 km į šiaurės vakarus nuo Jurbarko, prie Jurbarkų seniūnijos Meškininkų kaimo. Piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje Mituvos kairiajame ir Vajotos dešiniajame krantuose. Tai krantinio tipo piliakalnis. Jis apardytas: aikštelės kraštai nugriuvę į upes – dabar į Mituvos tvenkinį.

Piliakalnio aikštelė trikampio formos, ji orientuota pietvakarių – šiaurės rytų kryptimi, 45 m ilgio, 35 m pločio šiaurės rytuose. Jos šiaurės rytų pusėje supiltas lauko formos 44 m ilgio, 2 m aukščio, 13,5 m pločio pylimas, kurio išorinis 3,5 m aukščio šlaitas leidžiasi į 6,5 m pločio ir 1,5 m gylio griovį. Šlaitai buvę 12–13 m aukščio, dabar likę 9–10 m.

Vakarinėje dalyje pylimas nuskleistas, jame iškastos duobės. Piliakalnis pradėtas tvarkyti: stiprinamas erozijos veikiamas  šlaitas, praretinami želdiniai. Jis apaugęs lapuočiais medžiais. Į vakarus už Mituvos tęsiasi Mantvilių miškas.

Meškininkų piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu prieš mūsų erą, I tūkstantmečio antrąja puse ir II tūkstantmečio pradžia. Šis piliakalnis yra menkai žinomas archeologijos objektas, esantis įdomioje ir istoriškai svarbioje teritorijoje – Žemutinėje Panemunėje, mažai tyrinėtoje archeologiniu aspektu. Istorikas Romas Batūra spėja, kad jame stovėjo 1291 m. pavasarį sudeginta Mederabos pilis.

Kvedlinburgo analuose – XI a. vokiečių (saksų) pametinių įrašų kronikiniame kūrinyje, 1007–1030 m. rašytų Kvedlinburgo Šv. Servacijaus vienuolyno dvasininko, 1009 m. įraše aptariama Šv. Brunono mirtis ir pirmą kartą paminima Lietuva. Girdi, 1009 m. popiežiaus Silvestro II „tautų arkivyskupu“ paskelbtas ir pagonių krikštyti pasiųstas benediktinų vienuolis Bruno-nas, lydimas 18 vienuolių, vertėjų ir vedlių, atvyko čia – į Meškininkų piliakalnį – apkrikštyti kunigaikščio Netimero. Misionieriai gabeno ir arkivyskupo drabužius, kad Brunonas galėtų pakrikštytam didikui suteikti karaliaus titulą. Kunigaikščio Netimero žmonės misionierių sutiko svetingai ir po kelių dienų kartu su vienuolio rūbais vilkinčiu vyskupu ir jo palyda Netimeras ir 300 karių palei Vajotos upelį iškeliavo į masinio krikšto vietą – prie netoliese buvusio Dainių ežero, kuris dabartiniu metu jau užpelkėjęs.

Deja, gana sėkmingai prasidėjusi Šv. Brunono misija baigėsi tragiškai. Netoliese atskirai gyvenantis „karaliaus“ Netimero brolis Zabedenas, išgirdęs apie krikštą, kovo 9 d. nukirto Šv. Brunono galvą ir išžudė visus 18 jo palydovų. Šv. Brunono galva buvo įmesta į Aistros upę. Vėliau Šv. Brunono ir palydovų palaikus išpirko Lenkijos karalius Boleslovas Narsusis ir palaidojo.

Palaidojimo vieta nežinoma. Anot kai kurių šaltinių, paskui virš Šv. kankinių kapų iškilo vienuolynai.

Netimero krikštas 1009 m. – pirmas krikštas Lietuvoje ir pirma tiksli Lietuvos istorijos data. Tai datai paminėti šalia kelio Jurbarkas– Skaudvilė, 7 km nuo Jurbarko, netoli Meškininkų piliakalnio buvo pastatytas paminklas.

Kvedlinburgo analuose yra toks įrašas: „1009 metais šventasis Brunonas, kuris vadinamas Bonifacijum, arkivyskupas ir vienuolis, antrais savo atsivertimo metais, Rusios ir Lietuvos (Lituae) pasienyje pagonių trenktas į galvą, su 18 saviškių, kovo 9 d. nukeliavo į dangų.“

Merzeburgo vyskupo Titmaro kronikoje (1012–1018) apie Šv. Brunoną rašoma: „Dvyliktaisiais savo atsivertimo ir garbingo gyvenimo metais, keliaudamas į Prūsiją, jis stengėsi tuos nederlingus laukus dieviška sėkla apvaisinti; bet erškėčiais apžėlusios laukinės žemės jis negalėjo lengvai apdirbti. Tada minėtos šalies ir Rusios pasienyje sakydamas pamokslą, pirma buvo vietinių gyventojų sudraustas, o po to, toliau jam skelbiant Evangeliją, buvo suimtas ir pagaliau dėl Kristaus, kuris yra Bažnyčios galva, meilės 16–ąją dieną prieš kovo kalendas, ramus kaip avinėlis, buvo nukirsdintas drauge su 18 savo palydovų“.

Bavarijos vienuolio benediktino Vipterto rašytiniame pasakojime „Vyskupo Brunono pamokslavimo Prūsuose istorija“ (apie 1020 m.) ir italų teologo bei filosofo Šv. Petro Daminio „Šv. Romualdo gyvenimas“ (apie 1040 m.) irgi aprašomas ir Šv. Brunono gyvenimas ir svarbiausias jo gyvenimo įvykis – „karaliaus“ Netimero krikštijimas.

Vėlesniais dešimtmečiais Meškininkų pilies įgula nuolat talkino Jurbarko (Bišpilio) pilies kovotojams, kai tekdavo kautis su kryžiuočiais.

Meškininkų piliakalnis pirmą kartą žvalgytas tik 1965 m.

2003 m. rudenį buvo trumpam nuleistas Mituvos tvenkinio vanduo. Tuomet susidarė sąlygos pradėti tvarkyti į jį griūvantį piliakalnio vakarinį šlaitą. Kadangi jis labai status ir leidžiasi tiesiai į čia buvusios upės vagą, eroziją galima sustabdyti tik pakeitus šlaito nuolydžio kampą. Tam reikia nukasti aikštelės kraštą.

Didžiausioje (4–6 m aukščio, 22 m ilgio) šlaito erozijos vietoje, pietvakariniame krašte, 2003–2004 m. archeologas Gintautas Zabiela atliko archeologinius tyrimus. Buvo ištirti 2 plotai – iš viso 67 kvadratiniai metrai. Kadangi tyrinėtos vietos paviršius buvo apardytas erozijos ir lapių urvų, iki 35 cm storio smėlingas kultūrinis sluoksnis aptiktas tik dalyje tyrinėtų plotų.

Jame buvo užfiksuoti du labai apardyti akmenų grindinėliai. Vienas grindinėlis – 2,5 x 2 m dydžio, labai padrikas, sudarytas iš 25 nuo 5 x 4 x 3 iki 11 x 8 x 5,5 cm akmenų. Kitas grindinėlis buvo tankesnis, vos 45 x 66 cm dydžio, sudarytas iš 28 nuo 5 x 4 x 3 iki 11 x 8 x 5,5 cm dydžio akmenų. Ties antru grindinėliu aptikta apie 30 cm skersmens ir iki 30 cm gylio stulpavietė. Grindinėliai žymi čia stovėjusių pastatų vietas, kurių daugiau neliko jokių pėdsakų.

Piliakalnio kultūriniame sluoksnyje rasta 19 keramikos šukių bei 2 pilki titnaginiai radinėliai: 3,3 x 2 cm dydžio skeltė ir 4,6 x 3,7 x 2,4 cm skeveldra su žieve. Keramikoje vyrauja lipdytos lygiu paviršiumi ir nežymiai brūkšniuotos šukės. Žiestos keramikos rastos tik 3 šoninės šukelės. Du lygūs pakraštėliai yra puodų 13–14 cm skersmens anga, analogiški dugnai – puodų 10–15 cm skersmens dugnais.

Deja, surinktų radinių per maža archeologams norint daryti platesnius apibendrinimus apie Meškininkų piliakalnio istoriją. Tačiau kai kurie bruožai visgi aiškėja.

Panašu, kad piliakalnio vietoje, smėlingame aukštesniame krante, I tūkstantmetyje prieš mūsų erą būta neįtvirtintos gyvenvietės, kuriai priklausė rasta lipdyta keramika bei titnago nuoskilos. Vytauto Didžiojo karo muziejuje saugomas akmeninis siaurėjančia pentimi kirvis iš Meškininkų kaimo lyg ir patvirtina tokios gyvenvietės buvimo faktą.

Pats Meškininkų piliakalnis įrengtas gerokai vėliau, greičiausiai jau I tūkstantmečio pabaigoje ar II tūkstantmečio pradžioje. Jam priskiriamos žiestos keramikos šukelės bei XX amžiaus 6–7 dešimtmečiais griūvančiame piliakalnio šlaite rasta grublėta keramika, patekusi į Jurbarko krašto muziejų.

Meškininkų piliakalnis dabar pasiekiamas plentu 198 Jurbarkas–Skaudvilė, Vajotuose pavažiavus į kairę žvyrkeliu vakarų kryptimi 950 m ir antroje sankryžoje pasukus  link mūrinės sodybos į dešinę šiaurės kryptimi 380 m, nuo jos paėjus per Vajotos upelį 330 m į šiaurės vakarus, yra priekyje, 50 m į vakarus nuo miško krašto.