Meilės miestui ženklai

Meilė pasireiškia įvairiais būdais. Kai mylime žmogų, paprastai norime jį pradžiuginti – ruošiame jam mielas staigmenas, dovanojame dovanas. O jei mylime savo miestą? Ko gero, irgi panašiai: saugojame jį, gražiname, puošiame jo erdves...

Laukdamos artėjančios Valentino dienos, kaip tik ir sugalvojome paieškoti mieste tokių meilės ženklų: pasižvalgėme po miesto erdves, ieškodamos skulptūrų, objektų, didelių ir mažų detalių, gimusių iš meilės miestui ir rodančių šią meilę. Tiesa, paaiškėjo, kad tokių meilės ženklų ženklelių Jurbarke nėra tiek daug, kaip norėtųsi.

Dovana miestui – pantera

Ko gero, ryškiausias toks ženklas – Kauno gatvėje įsitaisiusi jau dvyliktus metus skaičiuojanti Pantera, tapusi sava ir saviems, ir svetimiems. Šuoliui pritūpęs žvėris iš granito luitų ne tik tapo išskirtiniu Jurbarko simboliu, meilės jam išraiška, bet ir paminklu jau Amžinybėn iškeliavusiam savo kūrėjui. Priminsime, kad šią beveik 7 tonas sveriančią skulptūrą sugalvojo, iš granito sukūrė bei miestui padovanojo jurbarkietis Linas Židulis, padedamas UAB „Akmens uola“ ir šiai įmonei vadovaujančio savo tėčio Rimanto. Pantera ant akmens Kauno gatvėje įkurdinta 2013 metų spalio 31 dieną, prieš tai kurį laiką „baidžiusi“ akmens dirbinių įmonės klientus.

Prieš 12 metų, dar prieš pastatant skulptūrą miesto gatvėje, Linas su „Mūsų laiko“ skaitytojais dalijosi jos atsiradimo istorija, kurią norėtume dar kartą priminti visiems. Kaip tada pasakojo Linas, vienoje parodoje jis pamatė panašius darbus ir kompiuteryje susiradęs jam patikusį pavyzdį, pagal jį ėmėsi niekada iki tol nebandyto darbo – kurti akmeninę skulptūrą. Beje, skirtingai nei matyti darbai, pagaminti iš vientiso akmens, Lino pantera susideda iš daugybės atskirų akmens luitų. Kaip teigė autorius, panteros kūną, neskaitant uodegos, sudaro 100 atskirų detalių. Nuo darbo pradžios – polistireninio maketo pagaminimo – iki šuoliui pritūpusio žvėries Linas, padedamas tėvo ir kitų pagalbininkų, užtruko beveik dvejus metus, todėl nei laiku, nei pinigine verte šio kūrinio įvertinti tada nesiryžo. Jis tik vylėsi, jog suradus akmeninei panterai tinkamą vietą, ji galėtų tapti savotišku traukos objektu ne tik įdomesnių nuotraukų ieškantiems vestuvininkams, bet ir miestą lankantiems turistams. Džiugu, kad jo svajonė išsipildė.

Angeliukas

Akį traukia ir angeliukas, kurį įmonės gimtadienio proga miestui padovanojo UAB „Manvesta“ – jau beveik 9 metus jis ramiai sėdi ant pačiame centre įsikūrusio „Šiaulių banko“ pastato ir stebi visus iš aukštai. Atrodo patenkintas, nors ir nebe toks baltas, kaip pradžioje. Gal būtų dar labiau patenkintas, jei jį pavyktų nuprausti, bet gal tik mums taip atrodo...

Angelas ir Memorialas

Tuo tarpu antrasis (po Vytauto Didžiojo biusto 1930-aisiais) už gyventojų ir įmonių lėšas Jurbarke pastatytas didelis paminklas – žinią apie Magdeburgo teises Jurbarko miestui nešantis Angelas neatrodo nei laimingas, nei mylimas. Nors jau daugiau nei dešimt metų, nuo 2012-ųjų, jis stovi po pačiais savivaldybės pastato langais, neatrodo, kad čia įsikūrę valdininkai į gyventojų dovaną miestui dažnai užmestų akį – purvinas ir apsilupinėjęs fontanas, virš kurio iškilęs Angelas, bado akį kiekvienam, kas tik į jį pažiūri, tik ne rajono vadovams. O didžiausią nepagarbą ne tik pačiai skulptūrai, bet ir visiems jai aukojusiems žmonėms rodo tai, ko aikštėje nėra – per daugiau nei dešimt metų taip ir neatsirado laiko ir minimalių lėšų šalimais įrengti žadėtą lentelę, kurioje būtų nurodyta autoriaus Eriko Daugulio pavardė, skulptūros pavadinimas ir aukotojų vardai ir pavardės.

Priminsime, kad sumanymas įamžinti Magdeburgo teisių Jurbarko miestui suteikimo 400-ąsias metines realybe tapo rėmėjų, gyventojų ir įmonių, kurie paaukojo 200 tūkstančių litų (beveik 58 tūkst. Eur), dėka.  Didžiausią sumą – 60 tūkst. litų (daugiau nei 17 tūkst. Eur)– tąkart padovanojo bendrovės „A. Žilinskio ir Ko“ vadovas Algirdas Liudvikas Žilinskis. Šis verslininkas ir kiti daugiau nei penkis tūkstančius litų (apie 1500 Eur) paaukoję jurbarkiškiai dovanų gavo po skulptūros kopiją.

Norėtųsi, kad visi prie dovanos miestui prisidėję žmonės būtų deramai įamžinti ir pagarsinti. Taip, kaip tai padarė Sinagogų aikštės Memorialo kūrėjai. Šis objektas Kauno gatvėje atidengtas 2019 metų liepą. Aikštę ir vietą memorialui statyti išrinko Jurbarko rajono savivaldybė, o paminklą kūrė jurbarkietiškų šaknų turinti Izraelyje gyvenanti Zundelovičių šeima: skulptorius Dovydas Zundelovičius, architektė Anna Zundelovič bei meno direktorius Grigorijus Zundelovičius.

Tąkart mūsų kalbintas D. Zundelovičius svajojo, kad šis paminklas taptų miesto dalimi –mėgstama miestelėnų susibūrimo vieta, prie kurio jaunimas skirtų pasimatymus... Kol kas prie memorialo ateina daugiausiai mokiniai ir tik tam tikromis atmintinomis dienomis, kai čia vyksta renginiai, skirti prisiminti ir pagerbti sunaikintą Jurbarko žydų bendruomenę.

Kauno gatvės mažosios skulptūros

Senojoje Kauno gatvėje galima rasti ir daugiau akį traukiančių ženklų – kad ir keturios mažosios metalo plastikos skulptūrėlės: žiobriai, valcas, knechtas ir bankelis, siejamos su tarpukariu šioje gatvėje veikusiais verslais. Jos čia atsirado VšĮ Jurbarko turizmo ir verslo informacijos centrui įgyvendinus projektą „Kauno gatvė pasakoja“, kurį finansavo Lietuvos kultūros taryba, Jurbarko rajono savivaldybė bei Jurbarko verslininkai. Statulėlių autoriai Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto docentas Marius Norkus ir profesorius Osvaldas Neniškis. Prie jų įrengtos metalinės plokštelės su fundatorių pavadinimais.

„Cukriniai avinėliai“ ir lelijos

Reikia pripažinti, kad mieste tarsi lipte prilipo ir „cukriniai avinėliai“ prie Jurbarko rajono savivaldybės viešosios bibliotekos. Ir baltos lelijos, pasitinkančios ir išlydinčios miesto prieigose – tik norėtųsi, kad šios tamsiu metu būtų apšviestos, o vasarą gausiau gėlėmis apsodintos.

Priminsime, kad avinėliai prie bibliotekos „ganytis“ pradėjo prieš beveik vienuolika metų – 2014 metų vasarą Jurbarką pasiekė Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto Taikomosios skulptūros studijos studentų bakalauro baigiamieji darbai. Beje, „avinėlius“ sukūrė Dovilė Bumbulytė, šią kompoziciją pavadinusi „Prisiminimai“. Lelijos, kurių autorius Mindaugas Tenis, mieste iškilo kiek vėliau.

Dar viena, trečioji, skulptūra, tąkart atvežta iš Telšių, nukeliavo į Kauno gatvę. Marmurinis keturkampis, kurio viršuje yra pavaizduotas visas Panemune besidriekiantis kelias su palei jį esančių miestelių herbais, papuošė viešąją erdvę, kurioje kadaise stovėjo spaudos kioskas. Šioje skulptūroje jos autorius Karolis Stirblys atvaizdavo du Nemuno upės šlaitus, iš kurių viename po nuslinkusių ledynų pradėjo kurtis gyvenvietės.

Norėtųsi daugiau

Neteigiame, kad pastebėjome ir aprašėme visus meilės miestui ženklus: jų tikrai galima rasti gerokai daugiau. Tai ir tai atminimo akmenys, arba stolperšteinai –varinės plokštelės ant šaligatvio su išraižytomis čia gyvenusių žydų pavardėmis. Šie, Jurbarke įrengti 2018 metais, tikrai į akis nekrenta, jų reikia ieškoti – eiti iš Kauno gatvės link mažosios „Maximos“ nuleidus galvą, tuo pačiu pagerbiant juose įrašytų žmonių atminimą.

Pamačiusius pradžiugina ir akmeninis „Knygų avilys“ Jaunimo parke, ir Jurbarko krašto kūrėjams skirti suoleliai parkelyje prie bibliotekos, ir spalvingais Jurbarko mokinių piešiniais padabintos sienos.

Vis dėlto norėtųsi, kad tokių ženklų, primenančių čia gyvenusius žmones, verslus, kažkada vykusius įvykius arba gimusių tiesiog iš meilės, mūsų mieste būtų kuo daugiau, juk Jurbarkas, anot XIX a. rašytojo V. Sirokomlės, „senas kaip pati Lietuva“, tikrai vertas visų mūsų, čia gyvenančių dabar, meilės ir rūpesčio.