MAŽAME PAVEIKSLE – VISAS PASAULIS

Praėjusį šeštadienį jau penkioliktus metus Vinco Grybo muziejuje veikianti Suaugusiųjų dailės studija, vadovaujama Rasos Grybaitės, pakvietė į naujos parodos atidarymą. Šį kartą susirinkę lankytojai buvo kviečiami grožėtis mažais paveikslėliais – miniatiūromis.

Miniatiūra - tai mažos apimties, maksimaliai glaustas meno kūrinys, gali būti literatūrinis, muzikinis, dailės ar kitos meno srities. Miniatiūra kaip žanras susiformavo labai seniai – jau Senovės Egipte papiruso rankraščiai buvo puošiami tapytomis miniatiūromis. Senovės graikų ir romėnų miniatiūrų tapyboje ryšku sienų ir molbertinės tapybos įtaka (Iliados, Vergilijaus laiškų tapytos miniatiūros, IV−V a.). Miniatiūrų ypač padaugėjo, paplitus rankraštinei knygai.

Rytų šalyse miniatiūros paplito VIII−XVIII amžiuje. Egipto miniatiūrose buvo laikomasi koptų dailės tradicijų, Irako ir Sirijos miniatiūrose ryški kinų ir mongolų miniatiūrų įtaka. XIII−XVI a. įvairiuose miestuose susikūrė savitos miniatiūrų tapybos mokyklos.

Atidarymo metu kalbėjusi studijos vadovė Rasa Grybaitė papasakojo, kodėl šį sezoną pasirinko būtent šį meno žanrą, taip pat pristatė kiekvieną „savo studentą“ ir jo darbus, trumpai nupasakodama kiekvieno kūrinio siužeto atsiradimo aplinkybes.

„Susirinkom švęsti pavasarį. Prieš pristatydama parodą ir jos dalyvius, norėčiau papasakoti tikrą istoriją, nutikusią maždaug prieš trisdešimt metų. Garsus dailininkas akvarelistas Kazimieras Abramavičius dažnai apsistodavo pas mus namuose ir liedavo akvareles gamtoje, vaizdingose Mituvos pakrantėse. Kartais jie dirbdavo bendrai su įžymiąją mūsų krašto miniatiūrų meistre dailininke Lidija Meškaityte. Vieną kartą abu išėjo lieti akvarelių. Kazimieras, kaip profesionalus dailininkas, leido sau būti svarbesniu nei Lida ir sako: „Ką tu čia su tom savo miniatiūrom. Tu esi su manim, aš duosiu tau didelį lapą, lentą, teptukų, nuliek nors vieną didelę gražią akvarelę“. Lida Meškaitytė buvo ne iš kelmo spirta, kieto, savotiško savo charakterio. Ji atšovė: „Aš nuliesiu, bet tu imk ir padaryk miniatiūrą“. Taip pokalbis ir baigėsi. Kazimierui Abramavičiui beliko tik užsičiaupti, nes jis tikrai nebūtų padaręs miniatiūros.

Rasa pasakojo, jog muziejui yra didelė garbė turėti Lidijos Meškaitytės kūrinių ekspoziciją. Jos darbai, iškabinti antrame muziejaus aukšte, yra nuolat keičiami, kad lankytojai galėtų pamatyti vis naujas miniatiūras.

Tačiau idėja kurti miniatiūras studijos nariams kilo ne vien dėl begalinio žavėjimosi L. Meškaityte. Didžiausia dalimi šiuos darbus inspiravo pernai rudenį apsilankius Vienoje, Muziejų naktyje. Aplankius pačius žymiausius Vienos muziejus, tokius kaip Belvederis ar Akademijos, „studentai“ (taip Rasa Grybaitė vadina šios studijos narius) itin atidžiai, su didžiuliu susidomėjimu stebėjo ten eksponuojamas miniatiūras - kaip dirbo meistro teptukas, kaip padaryti tikra kiekvieną smulkmeną, nėrinį, suknelę, vynuogių kekę kaip tikrą. Jau tada kilo idėja pabandyti tą detalių skanumą pabandyti perteikti patiems. Tad jau gruodžio mėnesį menų namuke – muziejaus teritorijoje neseniai atidarytose mokomosiose kūrybinėse dirbtuvėse – jie ėmėsi darbo. Dirbama buvo iki pat kovo 16 dienos.

Pirmiausia buvo aptarta – o kas gi yra toji miniatiūra ir kuo jos tapymas skiriasi nuo didelių drobių. Buvo įsigilinta kaip atsirado miniatiūra, iš kur ji atkeliavo. „Iš istorijos ji atkeliavo pirmiausia su rankraštinėmis knygomis, kai lygiai tiek pat teksto, rašyto ranka, galėjai atpasakoti vizualine kalba. Bibliniuose tekstuose istorija iliustruojama miniatiūromis ir jos nėra tik detalė, tai yra visas pasaulis, sugrūstas į labai mažą erdvę. Tai tarsi didelio pasaulio koncentratas. Daugiausia miniatiūrų atėjo iš Rytų šalių - iš persų, indų, mongolų, vėliau – vėlyvosios gotikos, renesanso. Unikali yra medalionų miniatiūra, kai įsimylėjėliai norėjo turėti savo širdies draugo atvaizdą – tada miniatiūrą reikėjo sutalpinti į vos septynių centimetrų paveikslėlį, kartais net abiejose medaliono pusėse būdavo po atvaizdą – jo ir jos. Miniatiūra – tai labai kruopštus, smulkus, darbas. Bet kaip jo nepadarysi. Vos vienas teptuko potėpi, nukrypimas kad ir milimetro atstumu į vieną ar kitą pusę pakeičia paveikslo turinį“ – pasakojo parodos atidaryme Rasa.

Studijos nariams nelengva buvo išsirinkti, ką vaizduoti savo kuriamose miniatiūrose. Aišku, kiekvienas rinkosi pagal savo būdą ir charakterį. Daugiausia parodoje vyrauja rytietiški, indiški motyvai. Matyt, vilioja šios šalies egzotika, papuošalai, rūbai, pozos, mitologija. Yra nutapytų miniatiūrų ir pagal renesansą, medaljoninę tapybą, bibliniais motyvais, secesiniu stiliumi. Tačiau nors paveikslėliuose vaizduojami motyvai skiriasi, visus juos vienija svarbiausias bruožas – apimtis. 20 x 20 centimetrų yra riba, kurią peržengus paveikslas jau tampa nebe miniatiūra.

„Jei iš pradžių atrodė, kad šis darbas vėl bus smagus studijos narių susibūrimas kiekvieną šeštadienį, tai gana greitai supratom, kad vienoje erdvėje būnant reikia tarsi kiauto, reikia susikoncentruoti, nes čia būtina susikaupti kiekvienam mikrojudesiui“, sakė R. Grybaitė. O ir kalbintos miniatiūrų autorės visos iki vienos minėjo, kad šis darbas buvo visai kitoks, nei tapyti didesnes ar dideles drobes. Buvo žymiai sunkiau, bet be galo įdomu. „Didelį tapyti visada lengviau. Sudėtingiau mažą, mažas teptuko pasislinkimas ir viskas pasikeičia. Žavėjo smulkumas, krapštymasis, susitelkimas į smulkmenas. Įdomu buvo tapyti patį metalinį rėmą aplink portretą. Nupiešiau dvi miniatiūras – vienoje jų mano dukterėčia Danytė Samytė. Gal ir nevisai pavyko“, - kuklinosi apie savo darbus pasakodama Alma Busch. Ugningo temperamento Romarika Pikelienė pasirinko indiškais motyvais tapytą drakoną, mat pati yra gimusi Drakono metais ir tvirtai tiki, kad kiekvienam Drakonui privalu turėti šį gyvūną vaizduojantį daiktą – jis atneš sėkmę, laimę ir turtus. Dar viena parodos dalyvė Romutė Bakanienė taip pat rinkosi indišką motyvą: „man patinka vaizduoti egzotiškus kraštus, kitataučius, kitokios rasės žmones, bet pažiūrėkit – vyraujančios spalvos paveiksle – raudona, žalia ir geltona – rodo, kas esu grynakraujė lietuvė. Apskritai, man, kaip ir visoms, tapyti miniatiūrą labai patiko, bet, neslėpsiu, buvo sudėtinga, reikėjo net padidinamojo stiklo smulkiausioms detalėms nupiešti“, - pasakojo Romutė. Laimutė – rinkosi taip pat indiškais motyvais darytą kaulų raižinys, galvojo, kad juodos ir baltos miniatiūrą pavaizduoti bus lengviau, tačiau išėjo priešingai – tiek daug pustonių ir šešėlių išgauti dviem spalvomis buvo nelengva užduotis. Ramutės motyvas – indų keliaujantis muzikantas, - miniatiūra su labai daug detalių, Onutės miniatiūra originale buvo pavaizduota ant seno suskeldėjusio dramblio kaulo, tad perkelti ją į drobę taip pat buvo nelengvas uždavinys. Odeta Kinečiūnienė ilgai rinkosi, kol apsistojo ties dviem indų šokėjom magiškam šokio judesy, ir tik vėliau sužinojo, kad tas judesys indų tradiciniame mene reiškia perėjimą iš negatyvo į pozityvą. Vilmos tema - pagal greičiausiai indiškos piršlybos, bet kaip sakė pristatydama kūrinius Rasa, dar labai trūksta indų kultūros studijų, kad tiksliai būtų žinoma, kas ten vaizduojama. Daiva nutarė nepiešti bobų, pasirinko atstatyti pusiausvyrą – jos renesansano laikų darbas karaliaus Pranciškaus I-ojo portretas ant žirgo. Romutė Gervylienė net ne savo noru perkėlė į drobę be galo sudėtingą povo miniatiūrą. Kadangi renkantis ką tapyti jos tuo metu nebuvo, gerai Romutę pažinodamos studijos draugės nusprendė, kad ji tikrai susidoros su šia itin daug kruopštumo reikalaujančia užduotim. Daina Tolpežnikienė, kaip visada rinkosi pagal austrų secesijos stilių. Jos miniatiūroje pavaizduotas labai sudėtingas gulinčios gražuolės judesys, savotiška suknelės drapiruotė.

Parodoje ryškiai išsiskiria Jolantos miniatiūros – tai bitė ir širšė. Iš pradžių ji galvojo daryti tik vieną - bitę, bet po, kai dar liko laiko iki parodos atidarymo, nusprendė nutapyti jai draugę – širšę. Miniatiūrose labai daug smulkių detalių – juk vos ne kiekvienas vabzdžio plaukelis nupieštas atskirai. Audronė Martinaitienė taip pat ne pati rinkosi temą – pagal jos charakterį išrinko draugės – tai ryškus, prabangus triakis indų dievas, jojantis ant jaučio liepsnojančiam fone. Romualda nutapė du darbus - vienas pagal indų miniatiūrą vaizduojamas moters portretas, kitas visiškai kitoks – sniegena žirginėlių fone. Tai tarsi paskutinis lietuviškos žiemos prasikeitimas su pavasariu. Marytė Ševelytė tapė namie, jos portretas – vienas iš biblijos moterų. Birutė Stulgaitienė, paklausta apie miniatiūros tapymo ypatumus sakė: „Buvo labai sunku, sunkiau nei didelę drobę piešti, bet labai patiko tai daryti. Antrą kartą jau būtų lengviau, bet ar ateityje norėčiau pakartoti miniatiūrą, dar nežinau. Čia reikia kruopštumo kiekvienai detalei. Labai smagu dirbti studijoje, viską pamiršti, apie nieką negalvoji. O tokį darbą negėda būtų ir dovanoti, juolab kad beveik viską, ką nupiešiu, ir išdovanoju“.

Parodoje – ir profesionalių menininkių Rasos Grybaitės ir Jurgos Davidavičienės miniatiūros. Abi jas darydamos suprato, kaip sudėtinga tai daryti, todėl, pasak Rasos, į savo studentus ji žiūri su didžiausia pagarba, padarė didelį žygdarbį.

Na, o parodos lankytojams belieka šiuo žygdarbiu mėgautis. Daugybė puikiuose rėmuose tarsi švytinčių paveikslėlių – puiki proga sulaukus pavasario išlysti į lauką pasivaikščioti ir užsukti į parko gale V. Grybo muziejuje laukiančią naująją miniatiūrų parodą.