Malvina Čepienė: lepūnėliai ilgai netraukia

Moterį, apie kurią papasakosime, jau daug metų pažįsta kiekvienas knygas mylintis ir skaityti mėgstantis jurbarkietis. Sovietmečiu Jurbarko knygynas buvo vienintelė vieta, kur buvo galima įsigyti naujų knygų, ir netgi dabar, kai knygų galima nusipirkti ne vienoje fizinėje ar internetinėje parduotuvėje, knygynas Jurbarke vis dar klesti – vienintelis Lietuvoje, kuriame darbuojasi trys tos pačios šeimos kartos: daugiau nei 60 metų čia dirba Malvina Čepienė, kurios knygų prekybos verslą tęsia dukra Daiva Baužienė ir anūkė Gustė Kaušauskė.

Susitarus susitikti Jurbarko knygyne mane pasitinka pati Malvina ir palydi į jaukų svečių kambarį, kur pietauja, geria kavą ir švenčia bendras šventes tik knygyno darbuotojos (šiuo metu iš viso penkios). Malvina mielai dalinasi prisiminimais, be graudulio, savigailos ar pykčio, priešingai, vis pajuokaudama, tarsi paneigdama sklindančias kalbas apie jos griežtumą ir rimtumą.

„Lepūnėliai ilgai netraukia“, – šypsosi 87 metų moteris, pripratusi prie pagyrų, kad pagal amžių gerai atrodo. Jaunatviškumo genus, matyt, paveldėjo ir dukra Daiva. Ko reikia norint jaunatviškai atrodyti, klausiu. „Daug dirbti ir mažiau dejuoti“, – sako Malvina, knygyne, beje, dirbanti iki šiol, tik trumpiau, po pusdienį. Ir knygyno direktorės pareigas ji tik prieš keletą metų perleido Daivai. „Susikeitėme vietomis. Dabar aš jos pavaduotoja“, – šypsosi. „Negaliu nedirbti. Man patinka būti tarp žmonių, tarp knygų“, – sako ji.

Malvina Jurbarko knygyne dirba 64 metus, beveik visą tą laiką ji knygynui ir vadovavo. Nemenkas ir Daivos stažas – 32 metai. Su pertraukomis nuo 2011 metų vadybininke čia dirba anūkė Gustė. Abi, Daiva ir Gustė, užaugusios tarp knygų, tad knygynas joms – į kraują įaugęs natūralus dalykas. „Tarsi antri namai“, – pastebi Gustė.

Išskirtinis knygynas

Malvina ir Daiva džiaugiasi, kad jų knygynas išskirtinis – vienintelis Lietuvoje, valdomas trijų šeimos kartų. Panašūs, dviejų kartų valdomi, yra tik Vilkaviškyje ir Telšiuose.

Pasak moterų, jų knygynas turi gerą vardą respublikoje, kaip patikimas ir mokus, prekiauja 20–30 leidyklų knygomis, vienu metu turėjo apie 100 tiekėjų.

Malvina prisimena ir tuos laikus, kai knygyne dirbo 12 darbuotojų, o knygas Jurbarke pirko kaip duoną, tiesa, iki tol, kol nebuvo prekybos centrų. Jurbarko knygynas tada pirmavo tarp aplinkinių miestų pagal parduodamų knygų skaičių vienam gyventojui.

Dauguma senųjų jurbarkiečių tikriausiai puikiai prisimena senąjį knygyną, buvusį dabartinėje Kauno gatvėje. Tiesa, pasak Malvinos, tos patalpos nebuvusios geros, netgi smarkiai kūrenant jose būdavo šalta. Tik 1986 metų gruodžio mėn. persikraustė į naujas, specialiai prekiauti knygomis pastatytas ir įrengtas patalpas dabartinėje Dariaus ir Girėno gatvėje, kur ir veikia iki šiol.

Atkūrus Nepriklausomybę Malvina knygyną nusipirko aukcione. Pinigų tąkart paskolino ir giminaičiai Vokietijoje, kuriems skolas ji, žinoma, grąžino. Malvina iki šiol su pagarba prisimena savo darbuotojas Zitą Matijošaitienę ir Laimą Tetmejerienę, daug metų dirbusias kartu.

M. Čepienė su ilgametėmis darbuotojomis: Laima Tetmajeriene (kairėje) ir Zita Matijošaitiene. Asmeninio albumo nuotr.

Knygų prekyba visais laikais nebuvo lengvas verslas, sako mama ir dukra, bet kad ir kaip buvo sunku, nė viena nėra pagalvojusi, kad knygyną reikėtų uždaryti. „Tai kad nieko kito nemokame daryti“, – sako Malvina, visą gyvenimą dirbusi pagal profesiją, nuo tada, kai Vilniaus prekybos technikume įgijo knygos prekių žinovės specialybę. Tiesa, Daiva Vilniaus pedagoginiame universitete studijavo chemiją, o Gustė yra baigusi turizmo administravimą, tačiau apie jokį kitą darbą jos taip pat negalvoja. „Turime darbo vietas“, – sako Daiva, kuriai knygynas toks pats svarbus, kaip ir mamai.

Žemaitė vokiškomis šaknimis

„Aš žemaitė. Nuo Telšių krašto“, – sako Malvina, prisipažinusi, kad per daugiau nei 60 metų Jurbarko taip ir neprisijaukino. Jai labiau patinka Žemaitijoje, kur žmonės tiesūs, sako tai, ką galvoja. Telšių krašte ji lankosi dažnai, bent du kartus per metus aplanko tėvų, senelių ir prosenelių kapus, ir visada džiaugiasi galimybe pabendrauti gimtąja tarme. „Į kraują įaugusi“, – apie žemaičių šnektą sako ji, tuoj pat prabildama žemaitiškai.

Vokiškoji jos giminės linija prasidėjo nuo prosenelio Vilhelm Reimann, mirusio dar 1900 metais, kurio paminklas su vokišku užrašu stovi Telšių kapinėse. Spėja, kad prosenelis, malūnininkas, į Lietuvą bus atsikėlęs iš Latvijos. Vienos promočiutės pavardė, sako, buvusi su „von“ – tai rodo ją buvus kilmingą.

Malūnininkas buvo ir Malvinos senelis Teodor Reimann, ties Luoke, Tryškiais ir aplinkiniuose kaimuose turėjęs gal 16 malūnų. Močiutė vadinosi Paulina Urban. Malvinos seneliai buvo turtingi žmonės, tačiau jų veiklos tęsti tėčiui Artūrui Reimonui (dokumentuose įrašyta Reimann) nebuvo lemta. Kai jam buvo 12 metų, bolševikai nužudė jo tėtį Teodorą, o mama liko viena su 7 vaikais, kurių jauniausiam buvo vos treji metukai.

Artūras susituokė su Emilija Petrauskaite iš Levenčių kaimo ties Ubiške, Žemaitijoje. Ten gimė jų vaikai: sūnus Artūras, dukra Lina, o paskui ir Malvina.

Vokietijoje

Kai Malvinai buvo treji, visa tėvo giminė pasitraukė į Vokietiją. Tai, pasak jos, nutiko po 1939 metų rugpjūtį pasirašyto Molotovo-Ribentropo pakto, pagal kurį Vokietijos piliečiai ir vokiečių tautybės asmenys, gyvenantys sovietų okupuotose teritorijose, galėjo grįžti į Vokietiją. Likus Lietuvoje jiems grėsė tremtis į Sibirą.

Reimonų šeima Lietuvoje prieš karą. Mažiausioji Malvina sėdi ant motinos kelių. Asmeninio albumo nuotr.

Šeima atsidūrė Pasevalke, šiaurės rytų Vokietijoje, kur gimė jauniausias sūnus Ferdinandas. Beje, jauniausiam broliui tėtis išrinko keliautojo Fernando Magelano vardą. Pačiai Malvinai vardą sugalvojo mama, kuri buvo labai tikinti katalikė ir parinko dukrai šventosios Malvinos vardą. Jis patiko visiems, išskyrus pačią Malviną.

Šeima Pasevalke pragyveno maždaug 3–4 metus. Malvina prisimena, kaip ten lankė darželį, kur per Kalėdas vaikus aprengdavo baltai tarsi angeliukus. Per Velykas auklėtojos, kurias vadino tante (teta), paslėpdavo samanose kiaušinius, o vaikai bėgdavo jų ieškoti. Prisiminimai šviesūs, nors Vokietijoje šeima gyveno ne savo namuose, o savotiškame socialiniame būste, kur buvo apgyvendinti repatrijavę vokiečiai. Mama prižiūrėjo vaikus, o tėtis dirbo benzino fabrike, kuris, pasak Malvinos, aprašytas B. Sruogos „Dievų miške“. Pasevalke buvo įsikūrusi ir jos dėdės, tėčio brolio, šeima.

Tiesa, vietiniai vokiečiai į „sugrįžusius“ žiūrėjo kreivai. Išgirdę Malvinos mamą, vokiškai kalbėjusią su akcentu, sakydavo, kad svetimšaliai čia nėra laukiami.

Baigiantis karui ir Malvinos, ir jos dėdės šeimoms teko trauktis iš naujųjų namų – užėjo rusai. Buvo tokia suirutė, kad brolių šeimos išsiskyrė ir nebesusitiko: Malvinos dėdės šeima atsidūrė JAV, o Artūras ir Emilija su keturiais vaikais – Lenkijoje.

Iš tų dienų Vokietijoje, kai bėgo nuo karo, Malvina ryškiau prisimena tik dvarą, kuriame visi glaudėsi. Ten dirbdavusios vokietės moterys slėpdavosi, išgirdusios artėjant dainuojančius rusų kareivius. Pasak Malvinos, jų šeimą greičiausiai išgelbėjo tai, kad tėtis mokėjo rusiškai ir galėjo su kareiviais susikalbėti, o galbūt ir tai, kad iš cukrinių runkelių išvirdavo jiems šnapso.

Per Lenkiją ir Baltarusiją

Malvina nebeatsimena, kaip šeima atvyko į Lenkiją, tik sako lyg trumpai lankiusi lenkišką mokyklą. Paskui visi kažkaip atsidūrė Gardine, Baltarusijoje. Mena, kaip jie stovi perone, atvažiavęs traukinys į Lietuvą, o mama pyksta ant tėčio, kad šis negali patekti į traukinį ir visiems surasti vietas. Į tą traukinį Reimanų šeima taip ir neįlipo: ar vietos traukinyje neužteko, ar tėtis nugirdo, kad šis visai ne į Lietuvą važiuoja, o į Sibirą. Jie ir dar kelios šeimos liko Gardine, pirmąją naktį praleido kažkokioje žeminėje, priminusioje siloso duobę. Prisimena, kad tą naktį buvo apvogti.

Vėliau šeima nežinia kaip atsidūrė Pyški (Pyškos) kolūkyje. Tėtis ganė karves, mama dirbo vištidėje, o vaikai lankė baltarusišką mokyklą. Prisimena kviesdavusi bendramokslius žaisti, o šiems nesupratus, šaukdavo vokiškai: „spielen“, kas reiškia žaisti. „Galvodavau, kad jie mane supras. Toks vaiko protas buvo“, – šypsosi ji.

Iš to laikmečio atmintin įstrigo dar vienas momentas: į svečius užsuko brigadininkas, o Malvinos mama teisinosi neturinti kuo jį pavaišinti, nes dar atlyginimo negavusi, vaikai neturi ką valgyti. Brigadininkas akis išpūtęs klausė: vyras karves gano, ji pati vištidėje dirba, o vaikai valgyti neturi ko. „Taip brigadininkas išmokė mamą vogti“, – šypsojosi Malvina, patikinusi, kad nuo to laiko turėjo ką valgyti.

Krasnojarskas Lietuvoje

Vis dėlto Reimanai labai norėjo grįžti į Lietuvą. Mokytojas, gyvenęs kitame to paties namo gale, pasiūlė sėsti į traukinį ir važiuoti. „Tai kad mano dokumentai į Krasnojarską“, – mokytojui atsakęs tėvas. „Sėskite į traukinį, kuris veža į Lietuvą, ir sakykite, kad Krasnojarskas Lietuvoje“, – patarė šis. Šeima taip ir padarė, o traukinyje niekas dokumentų netikrino ir nieko neklausė. Gal dėl to, kad tada, apie 1946-uosius, buvusi suirutė, o gal tiesiog pasisekė, kad niekam neužkliuvo vaikai, kalbėję vokiškai ir lietuviškai.

Išlipo Vilniuje, prieš tai išmetę dokumentus į Krasnojarską, o iš ten nuvyko į Telšių kraštą, į mamos tėviškę ties Ubiške, kur gyveno mamos brolio giminė. Grįžo nieko neturėdami – visas turtas tilpo dviejuose lagaminuose. Įsikūrė Levenčių kaime, malūne, kur tėtis dirbo, o paskui keliavo iš vieno malūno į kitą po visą Žemaitiją. Beje, Žemaitijoje apsigyveno tik penkiese –vyresniąją Malvinos seserį Liną į Klaipėdą pasiėmė mamos sesuo. Ji buvo viena, neturėjo vaikų, tad norėdama seseriai padėti, priglaudė vieną jos vaiką. Tokie laikai buvo, sako Malvina, tvirtindama, kad seseriai Klaipėdoje buvo gerai. Ji ir iki šiol ten gyvena.

Meilė knygai – iš šeimos

Malvinos tėtis buvo evangelikas, nors į religinį vaikų auklėjimą nesikišo. Malvina jį prisimena nuolat dirbantį malūne. „Mama buvo rūpestingesnė. Ji visus namų kampų laikė“, – sako ji. Ryškus tėvo prisiminimas, kaip jis, pasiėmęs vokišką Martino Liuterio bibliją, skaito ir verčia, o vaikai sugulę klausosi, tarsi pasakos prieš miegą. Toji knyga, prisimena Malvina, buvo 1812 metų leidimo.

Būtent tėtis ją išmokė skaityti – iš laikraščių straipsnių pavadinimų didžiųjų raidžių. Visa šeima buvo skaitanti – Malvina prisimena skaitančius ir tėtį, ir mamą. Ir jai knygos labai patiko, jau vaikystėje pagalvodavo, kad norėtų dirbti su knygomis.

Beje, atskiro pasakojimo verta Malvinos pirmoji klasė, kurioje ji mokėsi... keturiose valstybėse: lankyti pradėjo būdama šešerių metų Vokietijoje, šiek tiek mokėsi Lenkijoje, Baltarusijoje, o baigė Lietuvoje. Jau Lietuvoje pirmose keturiose klasėse jis mokėsi keturiose skirtingose mokyklose, tarp jų – ir Ubiškės pradinėje. Vėliau lankė mokyklas Plungėje ir Telšiuose.

Į Ubiškės pradinę, atsimena, klasiokai atkaukšėdavo medinėmis klumpėmis, o jie, Reimaniukai, su batais. Vaikai su klumpėmis negalėdavo į klasę eiti, reikėdavo jas surikiuoti už durų, o su batais į klasę įleisdavo. Atmintyje išlikę, kad vaikai juos mokykloje fašistais pavadindavo. Prisimena tai be nuoskaudos – vaikai lieka vaikais. Mokykloje ji mokėsi gerai – ir matematika puikiai sekėsi, ir kalbos. Trimestre būdavo vos keli ketvertai.

 Kaip trečias brolis

Baigusi mokyklą ji nusprendė Vilniuje stoti į prekybos technikumą mokytis knygos prekių žinovės profesijos. Tuo metu visi plūdo mokytis maisto produktų ar pramoninių prekių žinovų specialybių, o Malvina liko ištikima knygai. „Pasirinkau kaip trečias brolis Jonas kvailelis“, – šypteli ji. Mokslai ir ten gerai sekėsi.

Mokantis Malvinai teko padaryti pertrauką. Ji nebuvo stiprios sveikatos, nes atsiliepė karo metų sunkumai, kai neretai tekdavo badauti. Gavusi kelialapį į sanatoriją Kulautuvoje, susipažino su savo būsimu vyru – kulautuviškiu Antanu.

Baigusi mokslus Malvina gavo paskyrimą į Jurbarką, visiškai svetimą, nepažįstamą miestą, dirbti knygyne. Jai tada buvo 22 ar 23 metai. Paskui ją čia atvažiavo ir Antanas. Susituokė, kartu pragyveno 14 metų, gimė dvi dukros, Daiva ir Inesa, o paskui išsiskyrė.

Apie vokišką Malvinos kilmę Jurbarke ilgai niekas nieko nežinojo. Tik Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę jos iniciatyva Jurbarke buvo įkurta krašto vokiečius vienijanti bendrija. Juokiasi, kad pažįstami, sužinoję apie vokiškas šaknis, sakė: „Tai dabar aišku, kodėl pas tave vokiška tvarka“.

Gyvenimas pasisekė

Dabar Malvinos dienos bėga ramiai. Nors gyvena viena, neturi kada nuobodžiauti: skaito knygas, sprendžia kryžiažodžius, pasižiūri televizorių. Mėgstamiausi rašytojai – E. Hemingvėjus ir E. M. Remarkas. Pastaruoju metu, sako, daug skaitanti apie Antrąjį pasaulinį karą – smalsu palyginti su savo pačios prisiminimais ir suprasti, kas tuo metu vyko.

Keliasi 7–8 valandą ryto, pusryčiauja, daro mankštą. Atsikėlusi laikosi dar vienos tradicijos – suvalgo česnako skiltelių. Dėl aitraus kvapo nepergyvena – šypsosi, kad česnako kvapas labai geras, o pats česnakas kraują skystina, visokias šiukšles iš organizmo išvalo.

Moteris sako, atradusi savo ritmą – įsiklauso, ko organizmui reikia, pavyzdžiui, mažiau mėsos. Buvęs laikas, kai ją saldžiarūgščiu obuoliu galėjai papirkti, o dabar jų nenorinti, mieliau save palepinanti šokoladu, bet ne juodu. Anksčiau daugiau vaikščioti galėjo, daugiau keliavo, su drauge nuo kovo iki lapkričio į šaltą vandenį lįsdavo. Su amžiumi keičiasi poreikiai, skoniai, galimybės.

Peržvelgusi savo gyvenimą, Malvina sako, kad jai pasisekė. „Ir Joneliui-kvaileliui pasiseka“, – šypsosi ji. Visą gyvenimą dirbo mėgstamą darbą, buvo vertinama kaip vadovė. Sėkmingus gyvenimus susikūrė ir dukros: Daiva vadovauja knygynui, o jaunesnioji dukra, Inesa, įsikūrusi Vokietijoje, Vormse, yra baigusi medicinos mokyklą ir dirba pagal profesiją.

Malvina turi tris anūkus ir jau šešis proanūkius. Du, Gustės, yra čia pat, Jurbarke, o kiti Vokietijoje, Australijoje. „Pasklidę po pasaulį kaip žydo bitės“, – šypsosi ji. Palaiko ryšį su visais ir labai norėtų, kad kitą vasarą visi į Jurbarką suvažiuotų.

Norų yra ir daugiau: norėtų pas dukrą į Vokietiją nuvažiuoti, o jei kas kartu važiuotų, mielai dar į kelionę išsiruoštų. Anksčiau ir viena keliaudavo – yra buvusi Egipte, kokį šešetą kartų Turkijoje, kurios maistas ir gamta ją sužavėjo.

Ir dar Malvina labai nori, kad knygynas Jurbarke išliktų, o jos šeima ir toliau juo rūpintųsi. Vilties suteikia Gustės vyresnėlis, septynmetis Eivydas, kuris, atėjęs į knygyną, vis nori savo tvarką įvesti. Gal jis ir bus tas, kuris norės promočiutės darbus tęsti?

Malvina džiaugiasi, kad niekada nepavydėjo kitiems nei laimės, nei turtų. „Kiek yra, tiek ir užtenka. Kaip yra, rodos, taip ir turi būti“, – sako moteris, jokių nežemiškų svajonių nebepuoselėjanti. Labiausiai norėtų, kad jos vaikams, anūkams ir proanūkiams gerai sektųsi, kad visi būtų sveiki ir laimingi. Ir kad Jurbarkas atsigautų – daugiau atsirastų gyvybės, meilės miestui. Tiek metų jame išgyvenus, jai rūpi šio miesto ir jo žmonių gerovė.

Trys Jurbarko knygyną valdančios vienos šeimos kartos. L. Juškaitienės nuotr.

Žurnalo „Jurbarko laikas“ leidybą iš dalies remia Medijų rėmimo fondas.
Skirta 14 800 Eur