Lietuvių kalbos draugijai – 90

2025 m. spalio 10–11 dienomis Kauno technologijos universiteto (KTU) bibliotekoje vyko iškilmingas seminaras „Valstybinės kalbos keliu: žmonės ir jų darbai“, skirtas Lietuvių kalbos draugijos (LKD) 90-mečiui. Renginys subūrė kalbos puoselėtojus iš visos Lietuvos.

Lietuvių kalbos draugija, įkurta būrelio kalbininkų ir kalba besidominčių visuomenininkų 1935 m. balandžio 4 d. Kaune, šiemet mini 90-ąsias veiklos metines. Šios sukakties proga draugijos nariai prisiminė ne tik nuveiktus darbus, bet ir žvelgė į ateitį, diskutavo, kokie sunkumai laukia.

Seminaro pradžioje susirinkusiuosius pasveikino KTU bibliotekos direktorė doc. dr. Gintarė Tautkevičienė. Ji pabrėžė, kad biblioteka visada buvo vieta, kur gyvena žodis, kur kalba įgauna kultūrinį ir mokslinį matmenį. Savo sveikinimus perdavė ir Lietuvos Respublikos Seimo nariai – Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos pirmininkas prof. dr. Valdas Rakutis bei Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkė Vaida Aleknavičienė. Jie priminė, kad valstybinė kalba yra tautos pagrindas ir valstybingumo išraiška, o LKD – viena iš tų institucijų, kurios veikla tai nuosekliai įprasmina savo veikla.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė dr. Violeta Meiliūnaitė priminė LKD reikšmę kaip jungiamąją grandį tarp kalbos mokslo ir visuomenės. Draugijos garbės pirmininkas doc. dr. Aldonas Pupkis pabrėžė, kad LKD visada buvo ir tebėra kalbos kultūros sąžinė – institucija, kurios veikloje dera profesionalumas, bendruomeniškumas ir atsakomybė už gimtąjį žodį.

Istorijos aidai

Pirmoji seminaro diena buvo skirta tarpukario (1935–1941 m.) Lietuvių kalbos draugijos darbams. Šis pradinis LKD veiklos laikotarpis turėjo didelę įtaką vėlesnių dešimtmečių lietuvių kalbos mokslo, visuomeninio lituanistinio judėjimo, atkūrus Nepriklausomybę – ir kalbos politikos idėjoms. Laikotarpis buvo kupinas kalbinės kūrybos, entuziazmo ir aiškios misijos.

Pranešimuose atgaivintos to meto asmenybės, idėjos ir darbai, iš kurių išaugo modernus požiūris į bendrinę lietuvių kalbą.

Akad. prof. habil. dr. Bonifacas Stundžia pranešime „Lietuvos kalbotyra tarpukariu“ apžvelgė mokslo kryptis ir kalbos tyrinėjimo tradicijas, iš kurių išaugo LKD veikla. Doc. dr. Aldonas Pupkis analizavo LKD indėlį į lietuvių kalbos norminimą ir pabrėžė, kad būtent ši draugija padėjo pagrindus kalbos normų sistemai, kurią vėliau plėtojo Valstybinė lietuvių kalbos komisija, Valstybinės kalbos inspekcija ir Lietuvių kalbos institutas.

Dr. (HP) Rita Miliūnaitė pranešime „Kalbos patarėjas“ (1939) šių dienų akimis: rankose ir internete“ pristatė vieną svarbiausių LKD leidinių. Ji priminė, kad šis tarpukariu parengtas leidinys, redaguotas Prano Skardžiaus ir Antano Salio, buvo pirmasis sistemingas kalbos patarimų rinkinys.

Rita Urnėžiūtė savo pranešimu „Milžinų paunksmėje: LKD nariai nekalbininkai“ atskleidė mažiau žinomą draugijos pusę. Ji priminė, kad tarp LKD narių buvo ne tik kalbininkų, bet ir kitų profesijų šviesuolių – rašytojų, pedagogų, gydytojų, karininkų, teisininkų. Tokia narių įvairovė liudija, kad LKD nuo pat pradžių buvo visos visuomenės draugija, o jos nariai jungėsi dėl bendro tikslo – pažinti, tirti bei tobulinti lietuvių kalbą ir kelti visuomenėje bendrinės kalbos mokėjimą.

Doc. dr. Vilma Zubaitienė pranešime „Pranas Skardžius – LKD pirmininkas (1935–1941)“ išsamiai pristatė šią ryškią asmenybę – ne tik žymų kalbininką, bet ir organizatorių, kurio vadovaujama draugija tapo autoritetinga institucija, formavusia kalbos norminimo kryptis.

Nuo Vilniaus kalbos būrelio iki šiuolaikinės LKD

Antroji seminaro diena buvo skirta laikotarpiui po karo, kai kalbos entuziastai, nepaisydami istorinių sukrėtimų, tęsė draugijos idėjas. Doc. dr. Regina Venckutė priminė Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos būrelio vaidmenį – šis būrelis tapo savotiška kalbinės veiklos mokykla, iš kurios išaugo daugelis vėlesnių LKD narių ir iniciatyvų.

Doc. dr. Rita Baranauskienė ir doc. dr. Ilona Mickienė pranešime „LKD atkūrimas ir kalbinis švietimas Kaune“ pasakojo apie 1989 m. atgimusios draugijos veiklos pradžią. Tuometinė situacija reikalavo ne tik entuziazmo, bet ir ryžto – atkurti organizaciją, kurios tradicija nutrūko sovietmečiu, buvo svarbus simbolinis žingsnis tautinės tapatybės atkūrimo procese.

Apie nuoseklią veiklą regionuose liudijo Lionės Lapinskienės pranešimas „LKD Panevėžio skyriaus veikla 1988–2025 m.“, kuriame pristatyti trijų dešimtmečių kalbinio švietimo darbai, konkursai, leidiniai, bendradarbiavimas su mokyklomis ir bibliotekomis.

Prof. dr. Genovaitė Kačiuškienė, pristatydama „LKD valdybos kalbines iniciatyvas 2017–2023 m.“, pabrėžė, kad šiuolaikinė draugija neapsiriboja vien pranešimais ar leidiniais – ji veikia kaip aktyvi visuomeninė jėga, įtraukianti įvairaus amžiaus žmones į kalbos puoselėjimo veiklas, skatinanti kalbinį sąmoningumą ir atsakomybę.

Tarpukario Kauno dvasia

Abiejų seminaro dienų programą papildė ekskursijos, padėjusios dalyviams geriau pajusti tarpukario Kauno dvasią. Dr. Edita Korzonaitė pakvietė į pažintinę kelionę „Unikalūs bibliotekos turtai“, pristatydama retus leidinius, dokumentus ir rankraščius. Gidė Liudmila iš Kauno turizmo informacijos centro vedė po miestą ekskursiją „Tarpukario Kauno architektūros ir žmonių pėdsakais“, atgaivinusią laikus, kai Kaune gimė ne tik valstybingumo, bet ir kalbos kultūros pamatai. Susipažinta ne tik su įspūdinga architektūra išsiskiriančiais pastatais, bet ir aplankyti tarpukario LKD draugijos narių namai – rašytojos Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės namas, kuriame 1926–1937 m. rengti kalbos šeštadieniai ir iš kurių išaugo „Gimtosios kalbos“ žurnalas, taip pat „Kalbos“ draugijos steigėjo, LKD nario nuo pat įsikūrimo rašytojo Prano Mašioto namas.

Devyni dešimtmečiai kalbos tarnystės

Lietuvių kalbos draugijos istorija – tai ne tik kalbininkų biografijos ar dokumentai archyvuose. Tai gyvas pasakojimas apie visuomenę, kuri suvokė kalbą kaip vertybę, kuria būtina rūpintis. Nuo 1935 m. draugijos veikla apėmė daugybę sričių: terminologijos tvarkybą, rašybos klausimus, viešosios kalbos norminimą, mokyklinės kalbos ugdymą, kalbos patarimų sklaidą spaudoje ir radijuje.

Tarpukariu LKD nariai organizavo paskaitas, ekskursijas, susirinkimus, leido leidinius, palaikė ryšius su užsienio kalbos draugijomis. Jie siekė, kad lietuvių kalba būtų ne tik mokslinių tyrinėjimų objektas, bet ir kasdienės kultūros dalis.

Šiandien draugija vienija apie 250 narių visoje Lietuvoje, Jurbarke taip pat nuo 1998 m. vasario 4 d. veikia draugijos skyrius. Dvidešimt metų jam vadovavo Aldona Pauliukaitienė, nuo 2018 m. – Aušra Rimkutė-Ganusauskienė. Tai vienas iš aktyviausių LKD skyrių. Nuo jo veiklos pradžios vienas iš svarbiausių tikslų buvo burti kraštiečius kalbininkus, garsinti jų darbus, taip pat telkti bendruomenę, kviesti juos į kalbai skirtus renginius. Nuolat bendradarbiaujama su biblioteka, Jurbarko Konstantino Glinskio teatru, spaudos atstovais.

Lietuvių kalbos draugijoje susitinka kalbos profesionalai ir entuziastai, čia kiekvienas gali prisidėti prie bendro tikslo – stiprinti lietuvių kalbos prestižą. Kaip teigiama dar 1935 m. įstatuose, draugijos misija – „pažinti, tirti bei tobulinti lietuvių kalbą ir kelti visuomenėje bendrinės kalbos mokėjimą“ – tebėra aktuali ir šiandien.

Kalba – mūsų bendrystės erdvė

Šiandien, kai kalbos kaita spartėja, kai viešojoje erdvėje stiprėja daugiakalbystės įtaka, LKD balsas išlieka svarbus. LKD ne tik saugo tradicijas, bet ir ieško šiuolaikinių kalbos puoselėjimo būdų.

Kaip sakė vienas iš LKD steigėjų Jonas Martynas Laurinaitis, „in draugiją susibūrė kūrybiškos ir jautrios asmenybės“ „O dabar visa draugijos šeima in darbą – kas plunksna, kas sumanymu, kas paslankumu!“ Šis jo kvietimas tebėra tikslus šiuolaikinės draugijos veiklos apibūdinimas. Čia telkiasi žmonės, kurie tiki, kad kalba – ne tik komunikacijos priemonė, bet ir kūrybos, mąstymo bei tautos tapatybės atspindys. Jau 90 metų Lietuvių kalbos draugija išlieka nepriekaištingos kalbos buveine, įkvepiančiu pavyzdžiu, kaip kalbą galima mylėti ne žodžiais, o veiksmais. Tad kviečiame visus kalbininkus ir nekalbininkus prisijungti prie draugijos veiklos.