Laukiniai gyvūnai ateina į miestą? Vadinasi, tapome geresni

„Vilnius turi mešką, o Jurbarkas – lapiukus“, – juokavo jurbarkietis Vidmantas Straukas, pasidalinęs dviejų lapiukų nuotraukomis, kur šie užfiksuoti atsipalaidavę snaudžiantys senosiose Jurbarko kapinėse, ant kapo, apkloto dirbtinės žolės danga. Vyras tikina, kad lapiukai iš arti fotografuojančio jo visai neišsigando – tik pakėlė galvas ir vėl atsigulė.

Pasidalinus Vidmanto nuotraukomis „Mūsų laiko“ feisbuko paskyroje, paaiškėjo, kad tokie vaizdai jau ne tik ne egzotika, bet ir ne retenybė. Skaitytojai tuoj pat ėmė dalintis nuotraukomis, kuriose lapiukai užfiksuoti įvairiose miesto vietose, tarp jų ir senosiose kapinėse (ar tie patys, negalime pasakyti). Lapes galima sutikti ir paimsry, ir tarp miesto daugiabučių. Į kiemus ateina ne tik lapės, bet ir stirniukai, ežiai, gandrai ir kiti gyvūnai. Gyventojai šiais nekviestais svečiais dažniausiai džiaugiasi. Tiesa, reakcijos į lapiukus kapinėse buvo įvairios: ko gero, didžiajai daugumai miegančių lapiukų vaizdai kėlė šypseną, bet buvo ir besipiktinančių, kad laukiniai gyvūnai gadina kapavietes, išvarto gėles, gal net kaimynystėje pjauna vištas ir kapines atsinešę ėda.

Svečias – žmogus

„Mūsų laiko“ bičiulis gamtininkas Selemonas Paltanavičius sako, kad jau senokai nieko nestebina užfiksuoti vaizdai, kai į žmonių gyvenamas vietoves miesteliuose ir miestuose ateina ne tik ežiai, bet ir lapės, barsukai, stirnos (tos, tiesa, vasarą rečiau). „Tai darosi įprasta būsena. Prie to turime pratintis ir mokytis, kaip su jais gyventi“, – sako gamtininkas, primindamas, kad tai mes, žmonės, įsikraustėme į gyvūnų namus. „Tai mes, žmonės, pasistatėme miestus, kelius nusitiesėme, namus pastatėme jų namuose. Tad nėra ko stebėtis, kodėl jie ateina, išbėga į kelius. Jie gyvena savo namuose“ – su šypsena sako S. Paltanavičius.

Žiurkėnai kapinėse

Paklaustas, kaip lapiukus reikėtų nubaidyti, nes ne visiems jie patinka, gamtininkas prisiminė apie perskaitytą atvejį Vokietijoje, kur tik kapinėse gyveno gana stambūs, beveik jūros kiaulytės dydžio, žiurkėnai – jų daugiau niekur kitur nėra likę, tik kapinėse. Patikina, kad ir ten reakcijų būta įvairių: vieni pyko, sakė, kad gyvūnėlius reikia išnaikinti, o kiti, priešingai, juos gynė. „Ačiū Dievui, niekas nesako, kad reikia iššaudyti tas lapes“, – priduria gamtininkas. Pasak jo, su tokius dalykus siūlančiais žmonėmis negali būti jokios kalbos. „Tiesiog reikia laukinius gyvūnus mažiau savo gyvenamoje aplinkoje jaukinti“, – pastebi gamtininkas, nes kai kurie žmonės iš aklos meilės globoja, šeria laukinius gyvūnus. Jis prisiminė vieną gyvūnų mylėtoją, klaususią patarimo, kaip atbaidyti aplink namus besisukiojančias lapes. Paaiškėjo, kad ji pati išmesdavo laukan vištų kaklelius ir taip gyvūnus prisipratino.

 Geras ženklas

„Kita vertus, tai, kad gyvūnai ateina prie mūsų, rodo mūsų visų ir kultūrą, ir mūsų dingusią agresiją“, – sako S. Paltanavičius, prisiminęs, kad kažkada gyvūnai buvo labai persekiojami, todėl, pavyzdžiui, apie 1990-uosius buvo labai baugštūs ir atsargūs. Dabar yra kitaip. „Mes tapome jautresni. Artėjame prie to, kaip yra normaliose Vakarų Europos valstybėse. Žmonės tapo geranoriški, globojantys arba bent jau nepersekiojantys, nekeliantys pavojaus, o gyvūnai tą labai lengvai supranta“, – sako jis. „Vadinasi, geras ženklas, jei gyvūnai ateina arti žmonių, reiškia, kad mes tapome geresni?“ – paklausėme gamtininko. „Neabejotinai taip. Tai yra savotiškas rodiklis. Pasitikrinti savo gerumą ar neagresiją nėra taip jau paprasta. Nėra tokio termometro. O gyvūnai yra pats geriausias atspindys“, – šypsosi jis.

S. Paltanvičius sutinka, kad visuomenėje pasitaiko žiauraus elgesio su gyvūnais, tačiau yra ir daugybė atvejų, kai stengiamasi gyvūnui padėti: praleidžiami per gatvę einantys ančiukai, nepaliekamas sužeistas gandras ar kitas paukštis. Pasak gamtininko, prieš 30–40 metų situacija buvo visai kitokia: ir agresijos buvo daugiau, ir kenčiančių gyvūnų žmonės stengdavosi tiesiog nepastebėti. Dar prieš dešimtį metų stirnos, užsukančios maitintis į sodus, bivo retenybė. Dabar visuomenėje yra daugiau empatijos, jautrumo, mažiau agresijos, o tai jaučia net ir tokie atsargūs paukščiai kaip varnos. Jei anksčiau žmogui už 30 metrų užtekdavo į varną atsisukti ir ji nuskrisdavo, dabar šis paukštis gali užsiimti savo reikalais, kai šalia jo žmogus ramiai praeina.

Tačiau kad ir kokia jautri, empatiška, geranoriška darosi visuomenė, mokytis yra ko, pastebi gamtininkas, prisiminęs Vilniuje klaidžiojusį briedį, paskui kurį žmonės puolė telefonais filmuoti, jį dar labiau išgąsdindami, užuot atsitraukę ir leidę gyvūnui ramiai pasišalinti. „Dar yra ko mums mokytis“, – šypsosi S. Paltanavičius.