Laisvės gynėjų diena: Lietuva atsilaikė

2014 sausio 13 d. 00:00 | Kultūra, istorija, gamta

Pernai Sausio 13-tą prie Jurbarko kultūros centro...

AŠrifto dydis+- Spausdinti

Sausio 13-tą šiemet jau 23-ąjį kartą minėsime Laisvės gynėjų dieną. Ši diena skiriama ne tik 1991-aisiais televizijos bokštą ir Parlamentą gynusiems žmonėms, bet ir visiems kitiems, kurie kovojo už Lietuvos laisvę. Tokių žmonių tomis dienomis įvairiuose miestuose ir miesteliuose buvo tūkstančiai.

Ši diena taip pat skiriama ir pokario partizanams, rezistencijos dalyviams, visiems, kovojusiems už nepriklausomą ir laisvą tėvynę. Šia proga labai įdomų ir jaudinantį straipsnį apie tų dienų įvykius redakcijai atsiuntė Rūta Rimgailė Gulbinienė.

1991 m. sausio mėnesį dirbau Kauno 12-toje vidurinėje mokykloje pradinės 4c klasės mokytoja. Mokykla stovėjo šalia Telefonų stoties Varnių gatvėje (šiuo metu išlikęs tos stoties pastatas vaiduoklis). Penktadienį, 1991-01-11, pasibaigus pamokoms, paprašiau mokinių pažiūrėti, ar daug susirinko žmonių prie Telefonų stoties, nes per radiją žmonės buvo nuolat kviečiami budėti. Žmonių dar nebuvo.
Eidama namo pati užsukau pažiūrėti, ar yra budėtojų prie telefonų stoties. Dar nebuvo. Vakare po 21 val. dar kartą nuėjau į stotį. Susirinko apie penkiolika žmonių, dauguma savanoriai iš įmonių ar įstaigų. Vėliau prisirinko pilna stoties budėtojo patalpa. Vieni buvo patalpoje, kiti vaikščiojo lauke. Ten praleidau visą naktį: šnekėjomės, klausėmės pavienių radijo pranešimų. Rytą grįžau namo. Padėtis darėsi įtempta.
Jurbarke gyveno mama, kuri sunkiai vaikščiojo. Nutariau nuvežti produktų, kad jai nereikėtų eiti iš namų. Prieš išvažiuojant paskambino brolis Gediminas Banaitis ir pasakė, kad buteliai su degiuoju skysčiu Aukščiausioje Taryboje jau dedami ant palangių. Jei pultų rusų kariuomenė, Aukščiausioji Taryba susisprogdintų kaip Pilėnai.

Sausio 12-tą važiuodama į Jurbarką savo išgyvenimais pasidalinau su keleiviais. Greitai grįžau į Kauną. Užsukau į stotį, žmonių nebuvo. Du ar tris kartus ėjau žiūrėti – tuščia. Vakare apie 21 val. namie atsiguliau pamiegoti. Prieš 24 val. paskambino kolegė ir liepė žiūrėti televizorių. Tuo metu įsimintinai drąsiai elgėsi Eglė Bučelytė, skelbdama, kad dar gyvi. Kol laida nutrūko...

Tuo pat metu pakaitomis klausydavau radijo, žiūrėjau televiziją. Įsiminė Vytauto Landsbergio žodžiai - jis ragino, kad jei priešai išjungs televiziją, radiją, sekmadieniais 12 val. rinktis bažnyčiose.

Paėmusi VEF (radijo imtuvą) išėjau į kiemą. Kai kuriuose languose buvo šviesu. Paleidau visu garsu radiją, sukau ratą apie artimiausius gyvenamuosius namus, kviečiau žmones prie Telefonų stoties. Žmonės rinkosi ir be mano šaukimo. Į autobusus, atvažiavusius iš autobusų parko, lipo žmonės ir važiavo Vilniun. Vis rinkosi ir važiavo. Vienas po kito - pilni autobusai. Vėl rinkosi ir važiavo. Be jokio triukšmo, vienas po kito. Išgirdęs mano balsą, atėjo dešimtmetis sūnus. Dėl jo į Vilnių nevažiavau.

Prie Telefonų stoties lūkuriavo šimtai žmonių. Klausėmės radijo. Girdėjom prieštaringų žinių, kurių nebuvo kada patikrinti. Jos visos pateko į eterį.

Kai parėjau namo jau po 1-os valandos, veikė Kauno televizija. Tuo metu ėjo į pabaigą pokalbis su pasiprašiusiu į televiziją „platformininku” Rimvydu Tvarijonu. Su juo kartu dirbome profesinėje mokykloje. Rimvydas Tvarijonas - itin gabus, baigęs du aukštuosius mokslus žmogus. 4-toje VPTM kurį laiką dirbo direktoriaus pavaduotoju. Iš pavaduotojų buvo pašalintas. Bendradarbiavo su KGB.

Rimvydas Tvarijonas vienu metu mokė matematikos. Per pamokas su moksleiviais spręsdavo įvairius galvosūkius, kryžiažodžius ir kt. Kai semestras eidavo į pabaigą, reikėdavo pažymių. Mokiniai ne ką temokėdavo. Pasimetusiems moksleiviams dėstytojas Rimvydas Tvarijonas įžūliai sakydavo: ,,žodis ,,mokėti” turi keletą reikšmių”. Norėdami turėti patenkinamą pažymį mokiniai jam mokėdavo. Vieni senoviniais pinigais, senovinėmis knygomis, kiti tauriaisiais gėrimais...

Paskambinau į Kauno televiziją ir pasakiau, ką žinojau apie Tvarijoną. Tuo metu ne aš viena į televiziją skambinau. Daugiau jis ten nepasirodė.

Sausio 13-tosios rytą su dviem kolegėmis susitikome prie Kauno arkikatedros prieš 12 valandą. Kiek palaukusios patraukėme prie Vytauto Didžiojo universiteto – Kauno televizijos. Ten sunkvežimiuose, užstojusiuose pravažiavimą, budėjo vairuotojai. Buvo žmonių. Pasitarėm dėl budėjimo vakare ar naktį ir išsiskyrėme.

Namie paruošiau sumuštinių, termosą kavos, surinkau tris poras kumštinių pirštinių, storą šaliką, nertą skarą ir su tokiu bagažu išėjau iš namų, kad važiuočiau prie Sitkūnų radijo stoties. Nuo ,,Kauno” kino teatro kursavo autobusai į Vilnių, Juragius bei Sitkūnus. Sitkūnų autobuse jau sėdėjo moteris su užrišta akimi, nukentėjusi prie televizijos bokšto. Ji tąkart kalbėjo Sitkūnuose per radiją, dalijosi tuo, ką patyrė.

Sitkūnuose prie radijo stoties budėjo daug žmonių. Degė laužai, žmonės šildėsi.

Per garsiakalbį nuolat buvo perduodamos žinios. Taip pat prieštaringos, nepatikrintos. Vienu metu atrodė, kad bus puolami Sitkūnai, tad moterims buvo liepta stoti žiedu arčiau pastato, kitus du ratus turėjo sudaryti vyrai. Buvo nejauku. Prisipažinsiu, bijojau. Apie ketvirtą ryto grįžau namo.

Labai džiaugiausi, kad turėjome Kauno televiziją, kad Kauno VDU dirbę Amerikos lietuviai buvo tos televizijos žurnalistais.

Ačiū visiems, kurie sutartinai dirbo. Visi žingsniai buvo nauji, neįprasti, be jokių repeticijų. Atsilaikėm.

Rekomenduojami video:

☰Straipsnis 0 komentarų