Laikas negailestingas, kai greta žodžio VADŽGIRYS atsiduria TARMĖ

Šie metai Seimo nutarimu buvo paskelbti Tarmių metais. Tuo norėta atkreipti dėmesį į lietuvių kalbos turtingumą, vaizdingumą, tarmių ir patarmių gausumą ir norą jas saugoti. Skaitytojams pateikiame istoriko vadžgiriečio, knygos „Vadžgirys“ sudarytojo Albino Stoškaus straipsnį, kuriame jis aprašo Jurbarko krašto Vadžgirio regiono šnektą. Jame autorius remiasi ir ankstesniuose „Mūsų laiko“ numeriuose spausdinta medžiaga. (Straipsnis sutrumpintas.)

Šio regiono tiksliai apibrėžti neįmanoma, sunku nustatyti net jo ribas, tačiau į balą puolęs sausas nekelsi - reikia kažką daryti. Tas „regionas“ - tai miestelio, apylinkės, tarybinio ūkio, kolūkio, parapijos, dvaro, pradžios ar vidurinės mokyklos pavadinimas, kuris bene penkis šimtus metų žymėjo tam tikros teritorijos, nors ir nedidelės, centrą. Centras,`koks jis bebūtų, turi santykių su apylinkėmis, yra apaugęs tam tikrais ryšiais, įtakomis, tai yra - atstovauja tam tikram regionui. Jį bandžiau šiek tiek apžvelgti prieš keletą metų išleistoje knygoje „Vadžgirys“. Istoriniai faktai ten daugmaž susidėliojo, bet kultūrinis-dvasinis aspektas vietos nesurado.  Laikas negailestingas, o situacija nedėkinga, ypač kai greta žodžio VADŽGIRYS atsiduria TARMĖ... Į ką orientuotis: miestelį, kaimą, regioną? Į tarpą tarp žemaičių ir jurbarkiečių? Gal šiek tiek aiškumo atsirastų Vadžgirio „regioną” sutapatinus su Karšuvos giria, jos šiaurės vakarų pakraščiu, vakaruose besiribojančiu su Eržvilko dūnininkais, pietuose pagal Alsą - su jurbarkiečiais, šiaurėje pagal Šaltuoną - su Tauragės-Raseinių dūnininkais. Nuo čia, nuo Šaltuonos upės ir prasideda Vadžgirys, nors dalis tų Plėkių, Didlaukio, Paparčių, Kalupių kaimų, formaliai priklausydami senajai  Vadžgirio parapijai, daugiau bendravo su kitais vadžgiriečiais, tačiau ligi šiol liko tikrais žemaičių dūnininkais, tuo darydami didžiulę įtaką vadžgiriečių kaimams, ypač jų žodynui, tačiau jų jurbarkietiškų dvibalsių įveikti nepajėgė. Vadžgiriečiai nuosekliai išlaikė jurbarkietišką balsių praradimą galūnėje, įnešdami ir savų korektyvų: pvz., atviras ilgas veliuonietiškas -o čia pavirto į trumpą –a, -ė į –i (buvo – buva, rašė - raši, skaitė – skaiti). Jie beveik visur solidarūs su jurbarkiečiais, apie tai drąsiau galima kalbėti pasitelkus Elenos Grinaveckienės, Rimanto Jokimaičio ir kitų jurbarkiečių laikraštyje „Mūsų laikas“ pateiktą tarmės studijų medžiagą.
„Mano miestas man davė tarmę, manau, tam tikrą mąstymo būdą, atmintį ir dar daug svarbių dalykų. Tikriausiai retas susimąsto apie įdomų reiškinį: jurbarkiškiai turi tik lietuvišką savimonę. Pavyzdžiui, mes savęs nepriskiriam žemaičiams, juo labiau aukštaičiams ar suvalkiečiams“, - viename interviu  sako R. Jokimaitis. Pradėjęs nuo „Mūsų laiko“, juo pasinaudosiu ir toliau, cituodamas jame pateiktą kalbininkų tekstą, „vadžgirietiškus nukrypimus“ įdėdamas į skliaustelius:
Nuo bendrinės kalbos fonetikos jurbarkiečių šnekta daugiausia skiriasi žodžio galūne ir jos sukeltais žodžio kamieno pakitimais. Trumpasis -a galūnėje -as dažniausiai iškrinta, pvz., vyrs, šiauc „šiaudas“, trumps, šic „šitas“, ein „eina” (rytų pusėje sako ain, ateja –„atėjo“, grieb „griebia“, siunč „siunčia“, tyl arba tylia „tyli“, bliau, važiuo, dainuo, lekuo ir kt.). Galūnėje nukritus trumpajam -a balsiui žodžio kamiene neretai susiformuoja antriniai dvigarsiai ar trigarsiai, pvz., karklync, geltonc, mils „milas“, perkūnc, vienc, suols. Yra atvejų (o vadžgiriškiuose išvien), kai žodžio gale nukrenta priebalsis ir panaikina antrinį dvigarsį – mažy „mažyn“, da „dar“, daba „dabar“. Jurbarkiškių šnektoje (taip pat vadžgiriečių) vienaskaitos galininko balsiai taip pat yra trumpi, pvz., parvesk vaika (ne vaiką), paėme virve, padėk peili ir kt. Dar vienas itin būdingas šnektos bruožas – kirčiuota tvirtapradė priesaga -aitis, pavirtusi vienbalsiu ilguoju -a: kepurate „kepuraitė” (Vadžgiryje – galūnė -i kepurati), pyragatis, pyragačiai (cepelinai), pavardės - Adomatis, Mockatis, Jokimatis, Pranckatis ir daugybė kitų. Net ir vietovių pavadinimuose dažnai ir dabar dar vietoje -ai, tariama ilgasis -a: Žindačiai, Juknačiai, Juodačiai  ir kiti. (Tas tinka ir Vadžgiriui.) Taip pat mūsų šnektoje yra susiformavę gana neįprastų formų, vengiant sunkiau ištariamo junginio dėl priešdėlio ir žodžio pradžios balsio ar dvibalsio susidūrimo, pvz., nain „nueina“, najau „nuėjau“, pain „paeina“, nįneše (vadžgiriečiai - nįneši)„neįnešė“, neparc „neapartas“, prėde (vadžgirietiškai - prėdi) „priėdė“, nim „neima“, nįstums „neįstums“ ir kt. Kai kurie tarptautiniai žodžiai senesnių žmonių tariami supaprastintai: putbols, kors „choras“, aktars „hektaras“, kalats „chalatas“.
Šnektos morfologija, dr. Elenos Grinaveckienės nuomone, savo daryba, ypač liaudiškumu ir kasdieniškumu bei formų įvairove, yra turtingesnė už bendrinę kalbą. Čia ypač gausūs priesagos -(i)u-kas vediniai: gaiduks, meduks, nagiuks, prielaiduks (dar nenupenėtas paršelis), šonkauliuks, juodžiuke (vadžgirietiška i- juodžiki (juoda višta), raibiuke (vadžgirietiškai: raibiki, viščiki, telyčiki), viščiukė, telyčiukė, sartuks. Taip pat tariamos ir jaunų žmonių pavardės, padarytos iš tėvų pavardžių, pvz. Meškauckiuks, Valinčiuks, Grigaituks, Grigaičiuks, Byliuke (vadžgirietiška i - Byliki - Bylos duktė, Stankiki - Stankaus duktė, Stankyte, Juknyte (vadžgirietiškai - Juknyti, Jukniki) ir kt. Gausu šnektoje ir malonybinių priesagų -aitis, dažniausiai be i– lydekate, kepurate, vežimatis, ponatis, avate -„avaitė“ (vadžgirietiškai būtų - kepurati, lydekati, bet jie bevelija sakyti: kepuriki, vežimuks, aviki). Šnektos išraiškingumą rodo ir gausūs menkinamosios reikšmės veikėjų pavadinimai: draska arba draskata (tas, kuriam plyšta drabužiai), čiomė (kas garsiai valgo, čiaumoja), balvons (nedoras, piktas grubus žmogus), juočkis, juočke (vadžgirietiškai –juočki -„pajuodusi), spitrius (neprimatantis) ir kt. Dar viena svarbi šnektos ypatybė gyva veiksmažodžių dviskaita (Vadžgiryje dabar jau retokai) – mudu ėjova, einava, eidavova, eisiva, eidavota, eisita (skubinkivos, o tai lytus parein, jau bėkiva į stuba, kol lupt negavova).
Iš įdomesnių dalykų galima būtų paminėti ir prieveiksmius. Pvz., būdo prieveiksmis su -(i)ai – šuo pasiutusei pikc, muses pašėlusei kand.
Koks gražus tas žodis „mergučė”, – mėgdavo sakyti profesorė Elena Grinaveckienė“. Tai tikras „vadžgirietiškas“ žodis. Kai Paskynų kaime surašinėjant gyventojus jaunas mokytojas lituanistas Steponas Gudelis vienoje sodyboje pasiteiravo: „Kiek turite vaikų?“, prie puodų virtuvėje triūsusi moteris atsakė: „Nė viena“. „O keno tas, kur ant grindų  žaidžia?“ - „Čia merguči, a nematai?“ – pasigirdo atsakymas...