Koplytstulpis Jurbarko klebonui, XVI a istorikui Motiejui Strijkovskiui atminti

Spalio 6-ąją, sekmadienį, Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas Jurbarko Švč. Trejybės bažnyčios šventoriuje pašventino naują čia pastatytą koplytstulpį. Tautodailininko Adolfo Teresiaus sukurtame spalvingame kūrinyje iš vienos pusės į mus žvelgia piligrimas ir epideminėmis ligomis sergančiųjų globėjas Šv. Rokas, o iš kitos – ilgabarzdis vyras su kovos kirviu ir popieriaus ritinėliu rankose. Taip istorija besidomintys aktyvūs jurbarkiečiai pasiūlė įamžinti XVI a. antroje pusėje gyvenusio Jurbarko klebono, istoriko ir poeto, Motiejaus Strijkovskio atminimą.

Kunigas, didžiąją gyvenimo dalį praleidęs kelionėse ir kovose. Lenkas, parašęs pirmąją spausdintą Lietuvos istoriją. Kilmingas bajoras, klebonavęs nuošaliame Jurbarke. Jau vien dėl šių keistų ir prieštaringų faktų Motiejus Strijkovskis tikrai vertas, kad juo pasidomėtume daugiau, nors informacijos apie šio žmogaus gyvenimą nėra gausu ir ji neretai prieštaringa.

Knygoje „Jurbarkas. Istorijos puslapiai“ rašoma, kad antrasis dokumentuose minimas Jurbarko klebonas (pirmasis paminėtas – Martynas Hermanavyčia, apie kurį M. Valančius rašė, kad karalienė Bona, „gavusi žodį nuo savo urėdo Martyno Podsenkauskio, jog Jurbarko klebonas Martynas Hermanavyčia neturi kuo misti, jam ir jo įpėdiniams dovanojo kaimą, vadinamą Stružiai“) buvo Motiejus Strijkovskis, lenkas, kuris, ko gero, mums gal būtų likęs nežinomas, jei ne jo istorinis veikalas „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika“ – pirmoji spausdinta Lietuvos istorija.

Karys ir kunigas. Istorikas ir poetas

Motiejus Strijkovskis (lenk. Maciej Stryjkowski, lot. Matthias Striicovius Osostevicius), lenkiškai ir lotyniškai rašęs istoriografas, poetas gimė 1547 m. kovo 21 d. Strikove netoli Lodzės (Lenkija). 1553–1561 m. jis mokėsi parapinėje Bžezinų mokykloje, apie tolimesnį jo mokslą ir studijas nežinoma, tačiau Strijkovskio kūriniai stebina erudicija. Paskutiniais mokymosi metais jis patyrė sunkią galvos traumą. Per metus atsistojęs ant kojų, 1563 m. Strijkovskis su Poznanės kašteliono Petro Čarnkovskio palyda atvyko į Vilnių.

Iš čia jis nebegrįžo atgal, o su lietuvių kariuomene patraukė prie rytinių Lietuvos sienų, į karo su Maskva frontą. 1564–1574 m. jis dalyvavo karo veiksmuose, tarnavo Vitebske, vadovaujamas italo Aleksandro Gvanjinio (Alessandro Guagnini).

1574 m. Strijkovskis išvyko į Krokuvą, kur dalyvavo karaliaus Henriko Valua vainikavimo iškilmėse. Tų metų pabaigoje jis su Lenkijos pasiuntiniu Andriumi Taranovskiu iškeliavo į Konstantinopolį. 1575 m. grįžęs iš diplomatinės misijos, Strijkovskis kurį laiką praleido Krokuvoje, rinkdamas medžiagą savo istoriniams veikalams, o paskui išvyko į Lietuvą.

Nuo 1576 m. jis gyveno Slucke pas kunigaikščius Olelkaičius. Mirus globėjui Jurgiui Olelkaičiui, Strijkovskis 1578 m. pabaigoje ar 1579 m. pradžioje persikėlė į Varnius, kur buvo globojamas Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio. Matyt, tuomet M. Strijkovskis gavo ir žemesniuosius kunigystės šventimus. 1580 m. istorikas per Liepoją nukeliavo į Karaliaučių, kur baigė tvarkyti savo Kronikos tekstą ir galbūt prižiūrėjo jos leidybą. 1582 m. jis grįžo į Žemaitiją. Vyskupas Merkelis Giedraitis, paskatinęs jį rašyti Lietuvos istoriją, pasirūpino sudaryti tam sąlygas. Nors, kaip minėjome, istorikas turėjo tik žemesniuosius šventimus, buvo pakeltas Varnių kapitulos kanauninku ir paskirtas Jurbarko klebonu, kuriuo galimai išbuvo iki 1590 m. (po to dokumentuose minimas kitas Jurbarko klebonas).

Daugiau apie Motiejų Strijkovskį, jo parašytą „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kroniką“ ir jos reikšmę, kitus šio autoriaus kūrinius ir apie tai, ar Kronika galėjo būti parašyta Jurbarke, skaitykite spalio 11 d. laikraščio  „Mūsų laikas“ numeryje.