Keraminės gėlės pražysta Raudonėje

Ingrido ir Violetos namuose – gėlės, daugiausia – rožės: didelės, mažos, kiekviena skirtingų spalvų ir atspalvių. Visas jas jungia vienas akcentas – gėlės žiedą laiko viela apsukta akmens skeveldra. Tai skiriamasis keramikų gaminamų gėlių ženklas, originalus, jų pačių sugalvotas. ,,Gėlės populiariausios, užsakymų turime, daug dirbame”, - pačioje pokalbio pradžioje prasitarė sutuoktiniai.

Keramikos ėmėsi tuomet, kai nebeliko kito darbo
„Keramikos ėmėmės, nes reikėjo išgyventi”, - neslepia Violeta. Ji – medicinos sesuo, Ingridas – miškininko specialybę turintys specialistai, kaip ir dauguma tuo metu, išgyveno buvusios santvarkos virsmą. ,,Kolūkis, kuriame dirbau, iširo, reikėjo galvoti kaip pragyventi. Visada traukė menas, iš tėčio tai paveldėjau. Jis buvo baigęs Panevėžio meno mokyklą, iš jo mokėmės keramikos amato. Pradėjome nuo porceliano indų. Tai buvo gana paprasta - gaudavome formas, jas reikėdavo užlieti, išdegti, kūrybos visai nebuvo, greičiau amatas”, - pasakojo Ingridas. „Vėliau užsisakėme formas tik mūsų gaminamiems indams, norėjosi skiriamojo ženklo, dar vėliau išbandėme skulptūrėles, sienų pano, kol atradome gėles”, -prisimena jis.

Kuriant gėles - nuolatinis netikėtumo momentas
Keraminės rožės populiariausios, jas labiausiai perka, tačiau tai ne vienintelė priežastis, nulėmusi gėlių pasirinkimą. „Gėlės - tai darbai „einantys” iš vidaus, tai darbas, o kartu ir kūryba. Kiekvieną kartą jos kitokios, kodėl taip yra, negaliu  pasakyti. Piešiu, lipdau, dengiu glazūra, atrodo kažką ne taip padariau, suklydau, o ištraukiame iš krosnies – netikėtumas - dar gražesnės spalvos. Kiek būta - išimame, o gėlės subyrėjusios, matyt, nebuvome tinkamai parinkę temperatūros. Iš savų klaidų mokėmės, kol pasiekėme tai, ką šiandien žinome”, - patirtimi dalinosi Violeta.  

Užsispyrėme ir keramikos niekada nemetėme
Deja, ne iš karto atėjo sėkmė, būta įvairiausių laikotarpių, - neslepia patirties sutuoktiniai. ,,Buvo laikas, kai vos galėjome išgyventi, buvo labai sunku, tačiau užsispyrėme ir išgyvenome. Niekada nemetėme keramikos.  Abu jaučiame, jog šis darbas teikia mums džiaugsmo. Gera, kai padarai tai, kas žmones džiugina, teikia jiems malonumo”, - šypsojosi  Violeta. Pasak Ingrido ir Violetos, šis darbas įtemptas, reikalaujantis ir fizinių jėgų. ,,Aš visad bijau, kai Ingridas skaldo akmenis, toks baisus skylančio akmens garsas, baiminuosi, kad nesusižeistų,  taip jau ne kartą buvo atsitikę“, - pasakoja moteris. Tačiau keraminių rožių populiarumas skatina toliau kurti. Joms, pasak keramikų, rinką surasti nebuvo sunku, nes darbai originalūs, vienetiniai. Tačiau ir versle ir kūryboje, būta visokiausių laikotarpių.

Patirtis užsienyje
Lietuvos rinkos Ingrido ir Violetos sukurtoms gėlėms pakanka, tačiau visada norisi save išbandyti, patikrinti, ar gaminiai bus vertinami ir kitose šalyse, taip pat kaip Lietuvoje. ,,Sūnus gyvena Anglijoje, jis paskatino, sako, atvežkit, pažiūrėsim, ar Anglijoje gėlės taip pat populiarios. Nuvežėme, tiesa, nedaug, ir išpirko. Tai nėra nuolatinė rinka ir apie savo gaminių tiekimą į Angliją negalvojame, tai buvo tik pabandymas“. Vienok, ką gali žinoti, - gyvenimas pilnas netikėtumų. Kaip ir tai, jog prieš daugelį metų, Ingridui teko padirbėti Amerikoje ir kiek iš arčiau pažinti šalį. ,,Įdomi šalis, ten nuvykus visai pasikeičia savijauta, pirmas įspūdis, kad absoliučiai visiems ten gerai, o iš arčiau pažiūrėjus matai, kad taip nėra, tačiau amerikiečiai moka kurti įvaizdį, jog viskas gerai. Lyginant su mumis, jų savivertė labai aukšta, jie didžiuojasi būdami JAV piliečiais. Mes daugiau susikaustę, stebime vieni kitus, o dideliuose miestuose, žmogus, eidamas gatve, gali jaustis kaip savam kieme”, - papildo pokalbį įspūdžiais iš Londono Violeta.

Gyvename toje erdvėje ir tuo laiku, kai nieko keisti neketiname
,,Norisi dinamikos, judėjimo, pakeisti aplinką, tačiau išvažiuoti, gyventi kitur – tikrai ne”, - užtikrino Ingridas, didžiulę aistrą jaučiantis fotografijai. – Ką nors naujo pamatęs, būtinai turiu užfiksuoti, traukia fotografija”. O Ingridai atokvėpio valandoms ir kasdienybėje reikalinga muzika. ,,Neturime namuose televizoriaus, tačiau yra langas, prie kurio žiemą suskrenda paukščiai, vienam net vardą sugalvojom - ,,Pankiukas“. Praeitą žiemą kas dieną atskrisdavo. Gera klausytis muzikos, stebėti gamtą, būti joje”, - kalbėjo Violeta, kaltai šyptelėjusi, jog, deja, jie nėra aktyvūs Raudonės bendruomenės nariai, - ne todėl, kad nepatiktų gyvenimas Raudonėje ar vykstantys  renginiai, gal per daug panirę į darbus, o gal toks jų gyvenimo būdas.