Kasparas Jurevičius: ir verslas gali būti kūryba

Pasikalbėti su šiuo žmogumi norėjau jau seniai.  Proga pasitaikė sužinojus, kad šių metų kovo 1-ąją sukako 50 metų, kai jis vadovauja Dainių kaime įkurtam kiaulininkystės kompleksui. „50 metų, kai nešioju „Dainių“ vardą“, – sako gerai jurbarkiečiams žinomas verslininkas, buvęs ilgametis savivaldybės tarybos narys Kasparas Jurevičius.

UAB „Dainiai“ direktoriui jau 83-eji. „Niekas neišmeta, tai ir dirbu“, –pusiau rimtai, pusiau juokais sako jis. Nors viskas čia yra jo suprojektuota, sugalvota, kurta, statyta, sunkiausiais laikais išsaugota ir net išplėsta, jis sako esantis tik samdomas direktorius. Tiesa, turintis dalį įmonės akcijų.

Reikia pripažinti, kad K. Jurevičius apie save pasakoti sutiko nenoriai. „Geriau rašyk ne apie mane, o apie „Dainius“, – sako direktorius, kalbą nuo savęs vis pakreipdamas apie darbą, kurį visada mėgo ir mėgsta dirbti.

Bjaurus, darbštus ir teisingas

K. Jurevičius – dėkingas pašnekovas. Jis turi puikią atmintį – atsimena ir buvusių darbuotojų vardus ir pavardes, ir pavardes ministrų, pas kuriuos tarybiniais metais teko važiuoti problemų spręsti, ir tų ministrų ar Seimo pirmininkų, kurie pas jį su padėkos raštais ar pagarbos ženklais atvažiuodavo. Atsimena tiksliai datas, kada ką pradėjo statyti, kada baigė, pinigų sumas, kurias išleido, kiek algos tarybiniais metais gaudavo, kiek dabar darbuotojų dirba, kiek kiaulių augina – viską gali nežiūrėdamas į jokius raštus pasakyti.

Pašnekovas niekuo nesiskundžia – gyvenimą priima tokį, koks jis yra ir sako esąs patenkintas savo pasirinkimais. Jam patinka darbas, kuriame, pasak jo, susikūrė laisvę ir dirbo tai, ką visada mėgo, nekreipdamas dėmesio į „triukšmus“, kaip vadina iš kitų girdimą kritiką ar nepasitenkinimą.

„Direktorius turi būti bjaurus, darbštus ir teisingas. Jaučiu, kad toks ir esu“, – rimtai sako jis. „Ką privalai – turi padaryti. Padarei – mano draugas“, – tokie jo santykiai su darbuotojais.

Nepaklausiau, kaip vadovą vertina darbuotojai, bet su direktoriavimo 50-mečiu nepamiršo pasveikinti – ant staliuko vazoje pamerktos ta proga kolektyvo padovanotos tamsiai raudonos rožės.

Darbuotojai, atrodo, rūpi ir vadovui. Pokalbį pradėjo pasiguosdamas dėl gautos blogos žinios – stipriai pašlijo vienos darbuotojos sveikata, nors, rodos, dar vakar buvo viskas gerai. „Niekada nežinai, kas gali nutikti“, – sako K. Jurevičius, 

Oazė kabinete

Paaiškėjo, kad direktorius daug laiko praleidžia savo kabinete bendrovės administracinio pastato antrame aukšte. Kabinetas, pasak K. Jurevičiaus, taip, kaip dabar, atrodo nuo 1989 metų, kai buvo paskutinį kartą rekonstruotas. Jame stovi prieš beveik keturis dešimtmečius Ukmergės baldų gamykloje pagaminti baldai: spinta, tvirtas medinis stalas. Pastelinių spalvų kilimas ant sienos – Vilniaus dailės instituto studentų diplominis darbas. Pasirodo, kad diplominių darbų šiame pastate galima rasti ir daugiau, nes K. Jurevičius gerai sutardavo ir su baldininkais, ir su menininkais – šefuodavo Vilniaus dailės institutą.

Akį traukia juodos odinės kėdės ir didelis direktoriaus krėslas. K. Jurevičius šypsosi, kad jas įsigijęs labai džiaugėsi, nes tuomet odiniai baldai buvęs didelis deficitas. Sako, anksčiau sulaukdavęs „naujųjų lietuvių“ pašaipų dėl senoviško interjero, o dabar užsukę svečiai nustemba pamatę autentišką aplinką.

Šiame kabinete nepastebėjau nė vieno asmeninio daikto – nuotraukų ar paties pirkto  suvenyro. Viskas ant stalo, sienų, langų, palangių, lentynose padovanota įvairiomis progomis. Langus puošia Rasos Grybaitės kurti vitražai, įteikti UAB „Dainiai“ kaip geriausiai Jurbarko rajono ar Tauragės apskrities įmonei. Ant palangių ir lentynose – dovanos ir suvenyrai, padovanoti verslo partnerių ar kolektyvo... Daugybė padėkų iš Seimo, ministerijų už nuoširdų darbą, už pažangiausią kiaulininkystės ūkį...  Yra ir darbą savivaldoje primenančių dovanų, juk savivaldybės tarybos nariu K. Jurevičius buvo 31 metus.

Per dešimtmečius tiek padėkų ir diplomų prisikaupė, kad netelpa lentynose, tačiau padėka už paramą Jurbarko krepšinio klubui padėta gerai matomoje vietoje. „Aš ir pats aikštelėje laksčiau iki 65 metų, kol nesusitraumavau. Tada teko atsisakyti krepšinio“, – sako K. Jurevičius.

Čia nėra jokio blizgesio, jokių prabangos ženklų. Tik pilni stalčiai tvarkingai sudėtų raštų, segtuvų, popierių, kuriuos prireikus gali greitai išsitraukti. „Ar nori sužinoti, kiek per tuos visus metus kiaulių užauginome? – staiga paklausia ir stalčiaus ištraukia raštą. – 1 mln. 800 tūkst.“ Ir beveik visas Lietuvoje pardavęs, tad lietuviai jas ir suvalgė.

Beje, kabinete, tiksliau, šalia jo yra vienas prabangos dalykas – už stiklo balkone sukurta tikrų tikriausia oranžerija. Egzotiškas „šiltnamis“ direktoriaus pageidavimu įrengtas dar 1984 metais, prieš kokius 6 metus rekonstruotas. „Daug smagiau nei į kokį smaluotą stogą žiūrėti. Man gražu viskas, kas gražu. Ir energijos priduoda“, – sako jis, tuoj pat pridūręs, kad augalų nepažįsta ir jų nelaisto – yra darbuotojas, kuris prižiūri. O K. Jurevičius šypsosi, kad grožiu mėgsta džiaugtis iš tolo. „Mano darbas yra pasakyti, kur, ką ir  kaip galima geriau ir gražiau padaryti“, – juokauja jis.

K. Jurevičius (trečias kairėje) su darbuotojais savo kabinete, kai šis dar nebuvo rekonstruotas 1985–1986 m. Asmennio albumo nuotr.

Kūryba kiaulininkystėje

Direktorius prašo apie augalus neklausinėti. Kaip ir apie kiaules. Nes jo gyvenimas su kiaulėmis neturįs jokio ryšio. „Argi aš jas glostau?“ –  sako jis, prisipažinęs kiaulių nemėgstantis, užtat kiaulieną – labai. Pasak K. Jurevičiaus, jo darbas visada buvo susijęs su statybomis, kūryba, planavimu, organizavimu.

Tiesa, pasirodo, ir kiaulės jam rūpi. Prasitaria, kad mėgsta ne tik į oranžeriją užsukti. „Apibėgu ir tas vietas, kur tos kiaulytės gyvena“, – šypsosi. Sako, ypač mėgstantis užsukti savo valdų apžiūrėti savaitgaliais, kai ramiau – pasikalbėti su darbuotojais, pasidžiaugti.

Pasak K. Jurevičiaus, ir kiaulininkystėje galima kūryba užsiimti. Jis linksmai pasakoja, kaip buvo prisakyta, kad Lietuvoje galima tik lietuviškas kiaules auginti, o jis ėmė ir nepaklausė – vienas pirmųjų iš Estijos parsivežė vokiškų veislių kuilių.

Išmoko gyventi vienas

Nors tebėra direktorius, K. Jurevičius sako, kad streso dabar mažiau – daug darbų „Dainiuose“ perėmė vienas iš sūnų, Giedrius. Nors, rodos, nėra reikalo, bet į darbą iš Jurbarkuose esančių namų atvažiuoja kasdien. „Dirbu septynias dienas per savaitę“, – sako jis. O atostogauti sako neturintis su kuo –  birželį bus metai, kai palaidojo savo žmoną Leonardą, kurią ne vienerius metus kamavo sunki liga. Kol žmonos sveikata buvo gera, mėgo kartu keliauti, eiti į koncertus, renginius. „Aš jau seniai vienas“, – sako, pripažindamas, kad kartais pasiilgsta bendravimo. Tiesa, pasikalbėti, pabendrauti turi su kuo: Raseinių krašte gyvena viena sesuo, o kitos dvi – pačiame Jurbarke, yra trys sūnūs – Audrius, Kęstutis ir Giedrius, kurie užgyvenę jau 5 anūkus, iš kurių keturi „bernai“. Su anūkais, sako, skaičiavo, kiek jis šalių aplankęs – pasirodė apie 50.

Su žmona Leonarda mokėsi viename kurse tuometinės Lietuvos žemės ūkio akademijos inžinerijos fakultete. Leonarda studijas baigė anksčiau, nes jį iš akademijos paėmė armiją. Šypsosi, nepadaręs klaidos, kaip kiti, kurie išvykdami į armiją, savo drauges kitiems palikdavę saugoti. „Tie pasilikdavo visam laikui“, – juokiasi. Žmona gavo paskyrimą dirbti dėstytoja Smalininkų technikume, paskui ją atvyko ir ten pat paskyrimą gavęs K. Jurevičius. „Taip gavosi, kad į žentus atėjau“, – šypsojosi. Įsikūrė Smalininkuose, kur pragyveno 20 metų. Beje, ir K. Jurevičius buvo paskirtas dėstyti technikume, tiesa, tas darbas jam nepatikęs, tad ištvėrė tik metus, po to buvo paskirtas technikumo mokomojo ūkio inžinieriumi, paskui – direktoriumi. Tada jam buvo 26-eri.

 
Jurevičių pavardė nepranyks. K. Jurevičius (centre) su visais trimis sūnumis Audriumi, Giedriumi ir Kęstučiu bei anūkais. Anūkų turi penkis, iš kurių keturi – vaikinai. Asmeninio albumo nuotr.

Patikėjo statybas

Po 6 metų „partijos ir vyriausybės pavedimu“ tuometis rajono vadovas Aloyzas Zairys, žinodamas, kad K Jurevičiui patinka statybos, pavedė jam statyti kiaulių kompleksą. „Sutikau. Statybos tai man jau tinka. Statybos man patinka“, – su šypsena prisiminė jis. Taip jis 1976 m. kovo 1 d. tapo 10-ies kolūkių tarpūkinio gamybinio susivienijimo statybos direkcijos direktoriumi, o vėliau – Dainių tarpūkinės gyvulininkystės įmonės direktoriumi. Norint pačiam viską suorganizuoti prireikė nemažai darbo ir apsukrumo – pusę pasaulio apkeliauti ieškant medžiagų ir technologijų. Dainių kompleksui ir to paties pavadinimo gyvenvietei pastatyti prireikė 6 mln. rublių. Kaip prisimena, toje vietoje buvo plynas laukas. Palaukė, kol kolūkis kviečius nukuls, ir pradėjo statybas, kurio truko dvejus metus.

Kodėl kiaulių kompleksui parinkti būtent Dainiai? K. Jurevičius sako, kad  to norėjęs entuziastingas kolūkio pirmininkas, turėjęs ryšių su valdžia, pats K. Jurevičius siūlęs kompleksą statyti Smalininkuose tarp miškų, kad mažiau bėdų su kvapais kiltų. 

Šaknys – Raseinių krašte

Jurevičių dinastijos pradžia – senelis Juozapas. Kilęs iš Raseinių krašto, Papušynio kaimo, jis šaknis įleido  Ilgižių kaime. Susituokęs su Emilija iš Vedreikių kaimo (netoli Grinkiškio), įsigijo 40 ha žemės, pasistatė sodybą ir sėkmingai ūkininkavo. Senelis buvęs labai darbštus ir labai stiprus – galėjo didžiulius akmenis pakelti.

Kitas senelis – mamos tėvas Vladislovas Žvalionis – buvo  išvykęs dirbti į JAV, kur kasyklose užsidirbo pinigų. Grįžęs į Lietuvą trumpų atostogų, turėjo čia pasilikti, nes užklupo prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Nusipirkęs žemės, įsikūrė tame pačiame Ilgižių kaime, kur jį visi Amerikonu vadino. Močiutės pavardė buvo Petrauskaitė.

Išvengė trėmimų

Viską pakeitė sovietinė okupacija, nuo kurios nukentėjo visa giminė. Mamos šeima buvo ištremta į Sibirą, esą per daug žemės turėjusi. Tėčiui pavyko trėmimų išvengti, nes buvo Antrojo pasaulinio karo dalyvis, tad, spėja, dėl to jį ramybėje palikę. Seneliai, Juozapas ir Emilija, turėję per trėmimus slapstytis, jų ūkis buvo išdraskytas, sodyba atimt. Vis tik Jurevičiai liko gyventi tame pačiame Ilgižių kaime, kuriame augo ir visi jų anūkai. Ten pat apsigyveno iš tremties grįžusi mamos šeima.

Beje, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Jurevičiaus tėtis Adolfas savo sodybą galėjo nusipirkti. Pašnekovas pasidžiaugė, kad greitai švęs giminės sodybos šimtmetį.

Gimė senelių sodyboje

Kasparas gimė ir jo vaikystė bėgo Ilgižiuose, kur kokių trijų kilometrų atstumu vieni nuo kitų gyveno jo tėčio Adolfo ir  mamos Elenos šeimos.

„Gimiau senelių namuose, lovoje. Nebuvo jokių gydytojų. Tik pribuvėja“, – pasakoja K. Jurevičius, pridūręs, kad labai norėjo išsaugoti lovą, kurioje gimęs, bet nepavyko. „Aišku, kad tokie daiktai yra svarbūs“, – sako jis.

Tėvai susituokė, kai Elenai tebuvo 16 metų, o Adolfui – 26. Tiesa, jų pažinties istorijos sako nežinantis. „Gal kokiuose šokiuose susipažino“, – svarstė. Kasparo tėvai savo namų neturėjo, tad gyveno tai pas vieno, tai pas kito tėvus. K. Jurevičius prisimena, kaip pagyvenę pas vienus senelius, persikeldavo pas kitus. Su šypsena sako, kad greičiausiai tai buvę patogu – tais laikais tarp marčių ir anytų didelės draugystės taip pat nebūta, tad susipykus galėjo persikelti kitur.

Ryškiausias prisiminimas

Ryškiausias vaikystės prisiminimas – kaip jį mažą karine uniforma apsivilkęs tėtis ant rankų iškėlęs laiko. „Nežinau, kodėl, bet man tas vaizdas užsifiksavo. Buvau gal kokių trejų metų“, – pasakoja K. Jurevičius. Tėvas tuomet grįžęs iš karo – buvo paimtas kariauti sovietų armijoje. Tėtis turėjęs radijo imtuvą, kurį taupęs, neleidęs vaikams per daug naudoti, kad baterijų neišeikvotų ir jis galėtų „Amerikos balso“ klausyti. Prisimena, kad tėtis daug dirbo, kad Jurevičių vaikai – Kasparas ir trys jo seserys – turėtų ką valgyti. Mama Elena irgi darbšti ir gera šeimininkė buvusi. Kiek tais laikais leido, laikė gyvulių, turėjo daržą. Ir Kasparas turėjo daug dirbti – padėti namie, gyvuliais pasirūpinti, privalomus darbus kolūkyje nudirbti. Sako, viską mokėjęs: ir arti, akėti, ir arklius prižiūrėti – ne tik jodinėti, bet ir plūgu žemę arti.  Mamos sveikatai pašlijus, teko jaunesnėms seserims valgyti virti, mat vyriausioji sesuo iš mokyklos grįždavo tik savaitgaliais.

Iš pasakojimo galima suprasti, kad Kasparo tėtis buvęs griežtas. „Jei būčiau pasakęs, kad nevalgysiu, nes nemėgstu, tėtis išgintų į laukus, ir lieptų grįžti tik kai išalksiu. Duotų valgyti, tik mamos atsiprašius“, – sakė jis, nors taip niekada nėra pasakęs. Nebūtų išdrįsęs. Beje, K. Jurevičius ir savo visus tris sūnus prie darbo pratino – vasaros atostogų metu jie turėdavę padirbėti kiaulių komplekse. „Turi žinoti, kas yra pareiga“, – paaiškino jis.

Labiausiai patiko matematika

Į mokyklą Kasparą tėvai išleido šešiametį, kad jis savo vyresniajai seseriai kompaniją palaikytų. Apie 3 kilometrus į Ilgižių septynmetę mokyklą kasdien eidavo pėsčiomis. Vėliau mokėsi Paliepių vidurinėje mokykloje, kuri buvo dar toliau – už  5–6 km. Šiltuoju metu į mokyklą keliaudavo pėsčiomis arba dviračiu, o žiemą – slidėmis. Šypsosi, kad nebuvo jokio vargo – parėjęs iš mokyklos namuose gyvuliais pasirūpindavo ir traukdavo atgal į mokyklą, į šokius, iš kurių vėl pėsčiomis namo pareidavo. Mokytis patiko. Ir gerai sekėsi,  ypač matematika. Tiesa, kalbų mokytis nelabai mėgo. Šypsosi, kad ir kalbų mokymo lygis mokykloje nebuvo aukštas – anglų kalbos mokytoja per tą laiką, kol jis mokėsi, spėjo tris vaikus pagimdyti. Baigus mokyklą buvo lengva nuspręsti, kur stoti – norėjęs būti inžinieriumi mechaniku, į tą specialybę ir įstojo, sėkmingai išlaikęs visus stojamuosius egzaminus.

Iš ilgaamžių giminės

Nors savo namais jau laiko Jurbarko kraštą, gimtąsias vietas dažnai aplankantis. Sako, smagu ten pabūti, pasvajoti. Yra netgi giminės tradicija – minint Tėvo dieną  visiems susitikti gimtojoje sodyboje Ilgižiuose. „Visi suvažiuoja, kas tik gyvas ir gali judėti. Smagu susitikti, pabendrauti“, – sako K. Jurevičius. Tuo pačiu aplanko ir Paliepiuose palaidotų tėvų kapus.

Paaiškėja, kad K. Jurevičius kilęs iš ilgaamžių giminės. Senelis Juozapas mirė 99 metų, o tėtis Adolfas – beveik 101-erių. Vienas kaime gyvenęs iki 97-erių metų, o jį su 100-mečiu sveikindami visi stebėjosi, kad tokį šviesų protą išsaugojęs, nors gyvenimas sunkiausių išbandymų nepagailėjo.

Kaip reikia gyventi, norint tokio amžiaus sulaukti? „Daug dirbti ir lašinius valgyti“, – šypteli K. Jurevičius. Gydytojai leidžia valgyti? „O kas pas tuos gydytojus eina? Kai nenueini – tai ir nedraudžia“, – sako „Dainių“ direktorius, vis dėlto pripažinęs, kad stengiasi neištižti – mėgsta pasivaikščioti, nelinkęs be veiklos užsisėdėti.

Dabar planuoja atšilus orams, gal gegužę, „Dainiuose“ atšvęsti direktoriavimo 50-metį – su kolektyvu, pakviesti buvusius darbuotojus, draugus... Tereikia sulaukti šiltesnių orų ir kol medžiai sužaliuos. Tada bus gražu, o viskas, kas gražu, jam patinka. Tad verta palūkėti.

 
UAB „Dainiai“ iš viršaus. M. Štreimikio nuotr.

„Dainiai“ skaičiais

Šiuo metu UAB „Dainiai“ dirba 100 darbuotojų. Komplekse auginama 31 tūkst. kiaulių: 24 tūkst. –  Dainiuose, likusi dalis – Gedžiuose. Per 50 metų iš viso užaugino 1 mln. 800 tūkst. kiaulių. Didžioji jų dalis parduota Lietuvoje. Per 50 metų UAB „Dainiai“ buvo nuostolinga tik 2021, 2022 ir 2023 metais, kai dėl afrikinio kiaulių maro kompleksas keliems mėnesiams buvo uždarytas. „Dainių“ kompleksas buvo pastatytas beveik per dvejus metus – 1977–1979. Komplekso ir Dainių gyvenvietės projektavimui ir statybai reikėjo per 6 mln. rublių, kurie kaip paskola buvo gauti iš  Maskvos žemės ūkio banko. Per 50 metų „Dainių“ komplekse dirbo iš viso apie 600 darbuotojų.

Žurnalo „Jurbarko laikas“ leidybą iš dalies remia Medijų rėmimo fondas
Skirta 22 800 Eur