Karo liudijimai. Ganna ir Tetiana

Karas Ukrainoje, negrįžtamai pakeitęs daugelio šios šalies žmonių gyvenimus, tęsiasi jau daugiau nei ketverius metus. Jungtinių tautų Pabėgėlių agentūros (UNHCR) duomenimis, dėl karo iš Ukrainos pasitraukė apie7 milijonus žmonių. Apie 200 karo pabėgėlių iš šio didžiulio srauto, daugiausia moterų ir vaikų, įsiliejo į Jurbarko krašto bendruomenę.

Moterys, kurių istorijas užrašiau, Jurbarke jau keletą metų mokosi lietuvių kalbos, o man likimas lėmė būti jų mokytoja. Per tą laiką pažinome vienos kitas, susidraugavome, išsikalbėjome... Šios istorijos – tik kelios iš daugelio, jos nėra kažkuo ypatingos, su panašiais išgyvenimais susidūrė beveik visi, dėl karo baisumų pasiryžę palikti savo namus ukrainiečiai. Praėjusiame „Jurbarko laiko“ numeryje papasakojau Tetianos Baievos ir Julios Romaniutos istorijas. Šiandien – dar dviejų moterų, Gannos Romaniutos ir Tetianos Maiornikovos, prisiminimai.

Ganna: turėjau pasirūpinti vaikais

Aktyviosios Gannos Romaniutos entuziazmo, idėjų ir energijos užtektų ne vienam, o keliems žmonėms. Moteris kilusi iš Zaporižės – už Vilnių didesnio miesto prie Dnipro pietrytinėje Ukrainos dalyje, kuris garsėjo pramonės įmonėmis, ypač metalurgijos ir mašinų gamybos (vyresni skaitytojai neabejotinai atsimena garsųjį automobiliuką „Zaporožietis“). Prieš karą Ganna dirbo viename didžiausių Ukrainos prekybos tinklų – АТБ („АгроТехБизнес“ – aut. pastaba). Šis galingas tinklas turi apie 1300 parduotuvių visoje Ukrainoje, Ganna, kaip reklamos agentūrų atstovė, užsiimdavo naujų ar atnaujinamų šio tinklo parduotuvių atidarymo reklama. Savo darbe buvo pripažinta, veiklos netrūko. Nors jos tuometinis vyras vis kalbėdavo, kad „vežamas kraujas, gali būti karas“, Ganna iki paskutinės minutės tuo netikėjo. Juk vien Zaporižės regione tuo metu buvo atidaroma 15 naujų ar atnaujintų АТБ tinklo parduotuvių, tai kaip gali būti karas. Jau buvo paruoštos dalinti skrajutės apie 2022 metų vasario 25 dieną atidaromą atnaujintą prekybos centrą Melitopolyje. Vėliau Ganna internete matė, kaip šis naujas, taip ir nespėtas atidaryti centras buvo išgrobstytas.

Ganna (trečia iš kairės) viename iš organizuotų renginių Zaporižėje 2021 m. Asmeninio albumo nuotraukos.

Ukrainoje Gannos šeima turėjo gražiai įrengtą nuosavą namą, augino dukteris Jaroslavą ir Emiliją. Darbas patiko, buitis sutvarkyta. Ganna sako puikiai atsimenanti 2022-ųjų vasario 24-ąją. „Buvo ankstyvas rytas, atsibudom nuo lėktuvų gausmo ir bombardavimo garsų. Buvo bombarduojamas Zaporižės oro uostas“, – prisimena ji. Po to gal dvejus metus Ganna negalėjo ramiai reaguoti į bet kokius sprogimų, net fejerverkų, garsus. Pripratusi visada prisiimti atsakomybę, nieko nelaukusi ji tada sėdo į mašiną ir nurūko į artimiausią degalinę užsipilti degalų. Ten jau buvo nemažai žmonių, iš jų sužinojo, kad tikrai prasidėjo karas. Moteriai pavyko užsipilti pilną baką benzino, po to iškart nuskubėjo į prekybos centrą. Deja, apsipirkti tuo metu jau nepavyko: prekybos centro lentynos buvo tuščios, nebuvo galima atsiskaityti banko kortele. „Tuo metu nesinervinau, – kalba Ganna. – Žinojau, kad turiu pasirūpinti savo vaikais.“

Ganna su dukromis Berdianske. Taikos metu dažnai vykdavo ilsėtis į šį kurortą.

Gyvenimas mieste pasikeitė, neveikė mokyklos, darželiai. Kiekvienas bandė daryti, ką gali. Žmonės būrėsi į savanorių būrius, darė Molotovo kokteilius. Nuolat girdėjosi šūviai, buvo nesaugu. Gannos veikla sustojo, darbas tapo nereikalingas, baigėsi pinigai. Du mėnesius ji laukė, kas bus toliau. Pagaliau apsisprendė išvykti iš Ukrainos. „Supratau, kad negalėsiu sau atleisti, jeigu kas nors atsitiks mano vaikams“, – pasakoja moteris. Galvojo evakuotis traukiniu, bet nuvykusi su mergaitėmis į geležinkelio stotį ir pamačiusi ten minias žmonių, išsigando. Net buvo užrašiusi mergaitėms ant rankų savo telefono numerį, jeigu pasimestų minioje. Juk judriajai Emilijai tada dar nebuvo ir trejų metukų. Vėliau socialiniuose tinkluose ji aptiko informaciją, kad iš Dnipropitrovsko evakuaciniu autobusu galima išvykti į Austriją arba į Lietuvą. Pasirinko Lietuvą, nes Vilniuje buvo įsikūrusi anksčiau į Lietuvą pasitraukusi jos draugė. Ganna feisbuke rado nuorodą ir užpildė anketą „Сильні разом“ („Stiprūs kartu“ – aut. pastaba). Netrukus sulaukė pasiūlymo apsigyventi šeimoje Jurbarko rajone, Pašventyje. Lietuvą ir Jurbarką su dukromis pasiekė 2022-ųjų gegužės 1 dieną, jau žinodama, kur gyvens. Ganna be galo dėkinga ją su mergaitėmis priėmusiai šeimai. Vėliau jos atsidūrė smalininkiečių Arūno ir Jolitos Štrimų namuose. „Man ir dabar jie kaip šeima, – sako Ganna. – Arūną priimu kaip tėvą, kurio realiame gyvenime neturėjau, o Jolita man kaip sesuo.“ Ganna su dėkingumu kalba ir apie jurbarkietę Irmą Savickaitę, kuri jai daug padėjo pirmaisiais mėnesiais, su ja nemažai pakeliavo po Lietuvą. Smalininkai Gannai labai patinka, ji ir dabar ten gyvena, tiesa, jau atskirame bute su draugu.

Ganna – ukrainiečių bendruomenės Jurbarko krašte lyderė. 2025 metų liepos mėnesį bendromis pastangomis buvo įsteigta asociacija „Ukrainiečių bendruomenė „Vilties tiltas“, kuriai ji ir vadovauja. Deda daug pastangų išmokti lietuvių kalbą, išlaikė valstybinės kalbos I kategorijos egzaminą. Labai norėtų rasti Lietuvoje darbą, kuriame galėtų realizuoti savo organizacinius gebėjimus.

Ganna Vilniuje Ukrainos centro organizuotame tarptautiniame forume, kuris buvo skirtas ketvirtosioms Rusijos karo prieš Ukrainą metinėms. 2026 m. vasario mėn.

Aktyvi Gannos veikla neliko nepastebėta. Ji nuolat dalyvauja pati ir įtraukia Jurbarke gyvenančias ukrainiečių šeimas į įvairius respublikinius renginius, dažnai vyksta į mokymus, aktyviai įsijungė į projektinę veiklą, pati rengia projektus ir dalyvauja juos įgyvendinant. Po kruopščios lyderių atrankos Ganna pateko į NVO „Ukreate Hub“ iniciatyvinę grupę. 2023 metais Vilniuje įsteigtas „Ukreate Hub“ centras yra skirtas į Lietuvą persikėlusių aktyvių ukrainiečių pilietinės visuomenės atstovų tinklui įgalinti, siekia prisidėti prie Ukrainos pilietinės visuomenės stiprinimo bei rengimo grįžti į Ukrainą jos atkūrimo darbams. „Šioje veikloje remiuosi savo patirtimi, kurią sukaupiau vadovaudama Jurbarko ukrainiečių bendrijai „Vilties tiltas“, – sako Ganna.

Tetiana: dar negaliu paleisti praeities

Dabar jau jurbarkietė Tetiana Maiornikova yra iš Chersono – didelio miesto pietų Ukrainoje, kuris, kaip ir Zaporižė, įsikūręs prie Dnipro.Prieš karą mieste gyveno apie 300 tūkst. gyventojų, šiuo metu liko tik apie 65 tūkst. Chersonas buvo pirmasis didesnis regiono centras, kurį užėmė okupantai, vėliau ukrainiečiai miestą atsikovojo. Įnirtingų mūšių objektu tapęs, kažkada labai gražus miestas, dabar visiškai sugriautas. Pokalbio metu (kalbėjomės 2025-ųjų rudenį – aut. past.) Tetiana pasidalino nauju įrašu socialiniuose tinkluose apie eilinį priešo antpuolį ir didelius gaisrus. Chersone, pasak jos, dabar yra visiška katastrofa, Dnipro pakrantė iki miesto vidurio visiškai sunaikinta. Būtent ten stovėjo Tetianos ir jos brolio namai. Tėvai gyvena kitapus Dnipro, šiuo metu rusų okupuotoje zonoje.

Tetianos šeima prieš karą: ant vyro Sergii rankų duktė Daria, šalia stovi sūnus Sergii. Asmeninio albumo nuotraukos.

Tetianos šeima gyveno nuosavame name, kurį ne taip seniai buvo įsigiję, susiremontavę, gražiai ir patogiai įsirengę. Ji labai myli gėles, tad prisimena, kaip pavasarį išeidavo į savo sodelį su puodeliu kavos ir mėgaudavosi apeidama kiekvieną gėlę. Šeimoje augo sūnus Sergii ir duktė Daria. Tetianos specialybė – darželio auklėtoja, o prieš karą ji dirbo Chersono ligoninės Vaikų reabilitacijos centre. Vyras važinėdavo dirbti į Lietuvą tolimųjų reisų vairuotoju (Tetyanos vyras dirba UAB „Manvesta“ – aut. past.). Vyresnysis sūnus studijavo koledže mediciną, vėliau tęsė medicinos studijas Zaporižės universitete. „Gyvenome gerai, kasmet važiuodavome poilsiauti į Krymą prie jūros“, – pasakoja moteris. Paklausta, ar nujautė artėjant karą, Tetiana sako, kad kalbų apie tai buvo visokių. Ligoninėje, kur ji dirbo, kelis kartus vyko pratybos kaip reikia užsidėti dujokaukes, evakuotis ir pan. Bet realiai apie tai, kad gali kilti karas, ji negalvojo.

Dariai 4 metukai.

Tą lemtingąjį 2022-ųjų vasario 24-osios rytą Tetiana pirmiausia sulaukė žinutės iš darbo – direktorė parašė, kad šiandien į darbą neitų. Tuoj po to atėjo antra žinutė – prasidėjo karas. O už 5 minučių nugriaudėjo sprogimai. Tai buvo šokas. Vyras tuo metu buvo išvykęs į Lietuvą, namuose likusi tik Tetyana su vaikais. „Sūnus iš karto tapo vyru, jis prisiėmė visą atsakomybę už šeimą“, – prisimena ji. Sergii tuoj sėdo į mašiną ir nuskubėjo į degalinę užsipilti kuro, ten jau buvo kilometrinės eilės. Kelias dienas šeima sėdėjo namuose, nes mieste niekas neveikė, nedirbo nei mokyklos, nei universitetai. Miestas dar nebuvo okupuotas, nes rusai negalėjo prasiveržti per Dnipro tiltą. Čia vyko smarkūs mūšiai, o Tetianos namas buvo visai netoli. Ketvirtą dieną paskambino Tetianos brolis, pasakė, kad rusai jau įžengė į miestą ir liepė jai su vaikais kuo skubiau važiuoti pas jį. Brolis gyveno tolėliau nuo Dnipro, o jo name buvo įrengtas geras rūsys. „Baisu buvo ne dėl savęs, baisu buvo dėl vaikų. Sunku paaiškinti 8 metų vaikui, kas vyksta“, – prisimena moteris. Bombarduodavo dažniausiai naktimis, tada visi sėdėdavo rūsyje. Toks gyvenimas tęsėsi apie dvi savaites. „Paskui aš pasakiau, kad daugiau į rūsį neisiu. Mane apėmė paniška baimė, kad jeigu atlėks ir sprogs bomba, mes neišlįsim iš rūsio“, – pasakoja Tetiana, nes tokių atvejų pasitaikydavo. Sūnus ir brolis slapstėsi nuo okupantų, tad Tetiana pati važiuodavo ieškoti produktų. Mieste tuo metu vyko aršūs mūšiai, buvo dvivaldystė – ir rusų valdžia, ir Ukrainos. Tuometinis miesto meras niekur neišvyko, vadovavo miestui, bandė daryti tvarką. Meras nesutiko bendradarbiauti su okupantais. Vėliau jis buvo suimtas ir iki dabar nėra jokios žinios apie jo likimą.

Tetiana prisimena, kaip išsigando, sužinoję apie žudynes ir prievartavimus Bučoje. Kilo didžiulė baimė dėl vaikų. Tačiau apsispręsti išvykti buvo be galo sunku: be sustojimo sruvo ašaros, labai nesinorėjo palikti namų. „Juk mes nieko blogo nepadarėme, kodėl turime viską palikti“, – sukosi mintys. Bet padėtis vis blogėjo, okupantai grasino visiems nenorintiems su jais bendradarbiauti. „Buvo tikrai baisu, tomis dienomis Chersone žuvo daug žmonių“, – prisimena moteris. Išvažiuoti iš Ukrainos privertė brolis.

Tetiana savo mėgstamame darbe. 2021 m. kovo mėn.

Pirmą kartą iš okupuoto Chersono jie bandė išvažiuoti antrąją Velykų dieną. Važiavo ilga besitraukiančiųjų kolona, tačiau okupantai nieko nepraleido, tad teko grįžti atgal. Kitą kartą išvykti susiruošė praėjus savaitei. Važiavo brolio autobusiuku, kartu vyko dar kelios moterys su vaikais. Vairavo Tetianos sūnus Sergii. Namuose paliko viską, ką buvo užgyvenę, net fotografijas, nes tikėjo, kad jeigu jos liks namuose, būtinai ir jie sugrįš. Autobusiuką apklijavo ženklais, kad važiuoja vaikai, bet tai nepadėjo. „Tada buvo tikrai labai baisu“, – prisimena moteris. Okupantai tyčiojosi kaip galėjo. Visą dieną teko sėdėti autobusiuko viduje svilinant karštai saulei, neleido išlipti iš mašinos, Visur aplink buvo užminuota, savo valdžią nuolat demonstravo patruliuojantys „kadyrovcai“. Jiems pasisekė – pateko į pirmąją ilgos kolonos pusę, kurią pagaliau praleido. Antros kolonos pusės neišleido iš okupuotos zonos. Kelias buvo pilnas pabėgėlių. Tetiana pasakoja, kad tuo metu jokių „žaliųjų koridorių“ nebuvo, visi traukėsi kaip išmanė, savo transportu, kiekviename kilometre patirdami milžinišką riziką. Moteris negali pamiršti siaubo, kai išvažiavus iš okupuotos teritorijos ir patekus į taip vadinamą „pilkąją zoną“, rusai pradėjo šaudyti į nuvažiuojančius automobilius. Į „pilkąją zoną“ pateko pervažiavę prieštankinėmis minomis užminuotą tiltą. Prieš juos važiavusi mašina užvažiavo ant minos ir sprogo. „Dvidešimtmetis sūnus per tas dienas pražilo. Patikros punktuose jį nuolat tikrindavo, liepdavo nusirengti, visaip žemindavo. Aš negalėjau sulaikyti ašarų. Nemažai mašinų nepasiekė tikslo, į jas šaudė, jos degė. Kas nors nepatiko, galėjo prieiti ir nušauti“, – apie siaubo kupiną kelią pasakoja ukrainietė.

Tuo metu rusai buvo užvaldę visą Chersono sritį, pasiekę Nikolajevą, tik vėliau Ukrainos kariai juos atstūmė atgal. Tetiana dėl patirtų pergyvenimų negalėjo nei valgyti, nei gerti, nei miegoti. „Visą laiką verkiau“, – prisimena ji. Pirmas Ukrainos miestas, kurį pasiekė, buvo Krivoj Rog. Užėję į parduotuvę kažkodėl prisipirko gausybę maisto.

Niekas negalvojo, kad karas užsitęs. Tetiana su vaikais 3 mėnesius gyveno pas pažįstamus netoli Kyjivo, tikėdamiesi tuoj tuoj sugrįžti namo. Po to suprato, kad nebėra ir jau nebus kur grįžti. Vyras tuo metu dirbo Lietuvoje, buvo išvykęs į reisą. Jo grįžimas į Ukrainą reiškė, kad bus paimtas į karą. Pasitarę priėmė sprendimą – Tetianai su dukra važiuoti į Lietuvą. Sūnus Sergii grįžo tęsti medicinos studijų į Zaporižę. Kelione į Lietuvą rūpinosi vyras, daug padėjo jo darbovietė UAB „Manvesta“. Jurbarką pasiekė mikroautobusu 2022-ųjų liepos 30 dieną. Vyras jau buvo išnuomojęs butą Kęstučio gatvėje, jame gyvena iki šiol. Gyvenimo sąlygomis patenkinta, dėkinga buto šeimininkei Vitai, su kuria palaiko gerus santykius.

Tetyanai nelengva atsigauti po patirtų išgyvenimų, dažnai užklumpa depresija, bet ji nenuleidžia rankų. Būtent Tetiana Jurbarke ėmėsi organizuoti pagalbą Ukrainos kariams ir Chersono žmonėms – riša apsauginius tinklus, lieja apkasų žvakes, renka įvairias būtinas priemones, dovanėles švenčių proga. „Iš pradžių mūsų buvo daugiau, dabar likom tik kelios“, – kalba rankų nenuleidžianti ukrainietė. Ji per nuotolį dirba viename Ukrainos darželyje.

„Dar vis niekaip negaliu paleisti praeities, – baigiant pokalbį tyliai prabyla moteris. – Ji tebepersekioja mane.“

Žurnalo „Jurbarko laikas“ leidybą iš dalies remia Medijų rėmimo fondas
Skirta 22 800 Eur