Kalvelių kaimo ambasadoriai apie nostalgijos turistus ir sunaikintą paveldą

Kalvelių kaimui Viešvilės seniūnijoje pasisekė, kad čia apsigyveno Andrius ir Sniežana Šašiai, kurie čia beveik 26 metus kaip archeologai po truputį „atkasa“ ir renka faktus, dėlioja ir visiems primena nepaprastą šio kaimo istoriją – unikalią, įdomią ir tam kraštui žiaurią. Dar visai neseniai, prieš Antrąjį pasaulinį karą, šiame kaime gyveno apie 500 gyventojų, turėjo didžiulę lentpjūvę, uostą ir net siauruką.

Andrių ir Sniežaną Šašius kalbinome trečiadienio vakarą. Andrius ant stalo išskleidžia 1941 metų vokišką topografinį žemėlapį, kuriame aiškiai matyti Kalvelių kaimo sodybvietės. Žemėlapyje prie kiekvienos jų Andriaus ranka surašyti skaičiai. Vyras šalia pasideda popieriaus lapą, kuriame prie kiekvieno skaičiaus yra ranka susirašęs, kas kuriame name tada gyveno. Taip atgyja apie 30 sodybų, išsidėsčiusiu maždaug 1 kilometro spinduliu, istorija. Vedžioja pirštu po žemėlapį ir vardija – pirmuoju numeriu pažymėtas Lesingo namas, antruoju – Raskės namas, kuriame jie abu su Sniežana 26 metus gyvena. Paaiškina, kad Raskė buvo didžiosios Kalvelių lentpjūvės savininkas, o Šašiai gyvena pastate, kuriame buvo įsikūrusi lentpjūvės administracija, savo laiku veikė lietuvių mokykla ir darželis. Sako, dokumentuose nurodyta, kad tas pastatas yra 1903 metų statybos, bet jiems atrodo, kad gerokai senesnis.

Toliau Andrius vardija, kad netoli Raskės namo, kuris dar dvareliu vadinamas, yra Abromaičio Luiso namas. Realybėje yra tik griuvėsiai. Išlikęs tik senasis rūsys, kurį Šašiai ir dabar naudoja pagal paskirtį ir džiaugiasi, kad daržovės čia labai gerai išsilaiko. Šašių kaimynystėje įsikūrusi jauna šeima gyvena sename raudonų plytų name, kuriame kadaise veikė vokiečių mokykla. Andrius net turi susirašęs čia mokytojavusių pedagogų vardus.

Turi dokumentus, kuriuose surašyti gimusieji tuometinėje Viešvilės parapijoje (atsinešė kopiją iš senų bažnyčios kronikų su metrikomis), išskleidė raštus, kuriuose surašyti Pirmojo pasaulinio karo metu žuvę kariai, tarp kurių ir kilę iš Kalvelių. Vienas toks 24 metų muškietininkas iš Kalvelių, Oto Abromaitis, 40 metų, žuvęs 1917 metais gegužės 3 dieną Prancūzijoje. Kodėl domisi kaimo istorija? „Čia gyveni, todėl ir įdomu“, – paprastai sako Andrius.

Dar įdomiau ne tik ką Andrius pasakoja, bet ir istorija, kaip jis sužinojo kaime gyvenusių pavardes. Pasirodo, jis susipažino ir susibendravo su čia gyvenusia vietine Šarlote Preikšaityte, kuri čia gyveno, kurios čia vaikai buvo gimę ir kuri karui baigiantis traukėsi į Vokietiją. Ji iš Berlyno atvažiavo savo gimtųjų vietų aplankyti, savo gentainių Kalvelių kapinėse. Taip ir susipažino su Šašiais. Ir pradėjo bendrauti. Į svečius vieni kitus kviesti. Andrių ji pakvietė apsilankyti Berlyne. Prisimena, kaip Šarlotės sūnus tąkart jį dvi dienas po šį didmiestį vėžino. Buvo tiek įspūdžių, kad nėjo užmigti.

Andrius prisimena, kaip vieną vakarą prie vieno stalo susėdus jis paprašė Šarlotės papasakoti, kas kur gyveno. Moteris pasakojo, o jis viską užsirašinėjo. „Ji viską čia ir susakė, kas kurioje sodyboje gyveno“, – pasakojo Andrius. Nors jai buvo apie 80 metų, turėjo šviesų protą.

Pagal Šarlotės pasakojimą surašė, kas Naudvaryje ir Antupiuose tuo metu gyveno. Lietuviškai ji tik keletą žodžių atsiminė. Kalbėjo vokiškai. Šarlotė papasakojusi ir kaip Kalveliuose gyvendama ji su vyru išsiskyrė. Prisiminė, kad sutuoktinis atėjo atsiprašyti, bet jos tėtis pasiėmė lazdą ir išvijo. Šarlotės šeima susipaudę gyveno apatiniuose dviejuose kambariuose, kur dabar Andrius su Sniežana įsikūrę. Čia tuo metu daugiausia miško darbininkai gyveno.

Šašiai susipažino ir su minėto Abromaičio brolio vaiku. 1992 metų vasarą Andrius tąkart kuitėsi prie namo, o svečias iš Vokietijos ieškojo kapinių, kuriose rado paminklus išvartytus, į žemę susmigusius, krūmus sužėlusius. Svečias pažadėjo kitais metais atvažiuoti. Tai Andrius su Sniežanos broliu kapines sutvarkė, antkapius sustatė. Kai pasakė Andrius, kad jis sutvarkė, svečias ašarą nubraukė, apkabino ir padėkojo. Andrių ir jis į svečius pasikvietė. Gyveno piečiau Hanoverio. Buvo kariškis, karo lakūnas, britams į nelaisvę papuolęs. Rankos neturėjo.

Andrius prisimena, kad ir toks Teikertas atvažiuodavo. „Atvažiuoja ir komentuoja, kad anais metais taip nebuvo. Vertindavo, kaip mes tvarkomės ir ką pakeitėme“, – šypsosi abu. Jis buvo iš Kalvelių kilęs, kariavęs, sužeistas.

Bruno Butkus kasmet atvažiuodavo. Kažkada jo gimtadienį Kalveliuose šventė. Gal 1995 metais. Jam koks 80 metų suėjo. „Tąkart visus pažįstamus susikvietė ir linksmai šventėme jo gimtadienį. Susirinko koks 20 svečių“, – prisiminė Andrius.

Vyras sako, kad su nemažai buvusių vietinių teko bendrauti. „Taip vadinami nostalgijos turistai“, – sako jis. Dabar jau jų gyvų nėra, o jų vaikai ir anūkai didelio intereso nerodo ir čia neatvažiuoja.

Kas juos traukdavo į Kalvelius? „Jiems užtekdavo čia apsilankyti. Ir prie kapų visada nueidavo žvakutę uždegti“, – pasakojo Sniežana. Visada prie kapų nueidavo, bet nekuopdavo. „Pas mus mirusiųjų kultas. O jiems atrodo, kad tegul būna kaip yra. Pas juos racionaliau viskas“, – sako Andrius. Paaiškėja, kad Kalvelių kapinaitės bene vienintelės apylinkėse nebuvo iškasinėtos, nes žmonės šalia gyveno. Marodierių, kapų plėšikų, užteko tarybiniais metais.

Šašiams nereikia nė po dokumentus raustis. Istorija yra čia pat, kieme. Dirbdamas kieme dailidės kirvį rado, durtuvą nuo rusiško šautuvo buvo radęs. Didelę dalį radinių atidavė į Viešvilės mokyklos muziejų.  Taip pasakodami jie atkuria neįtikėtiną Kalvelių kaimo sėkmės istoriją, kuomet per dieną Nemunu praplaukdavo apie 100 laivų. Kai čia veikė didžiulė lentpjūvė, buvo plytinė, veikė parduotuvės, uostas ir net siaurukas buvo nutiestas. Kai gyveno 500 žmonių ir veikė mokyklos. Šiuos klestėjimo laikus mena tik keli išlikę senieji pastatai, didžiosios lentpjūvės liekanos miške, gervių liekanos, kur vagonėlius į uostą ir iš uosto tampydavo. „Iš tikrųjų šis kraštas unikalus, lyginant su visa Lietuva. Čia civilizacija visu šimtu metų į priekį buvo pažengusi, palyginus su visu likusiu kraštu“, – sako Andrius.

Jis pasakoja, kad kai suklestėjo Klaipėdos kraštas, tai prieš Pirmąją pasaulinį karą čia prasidėjo pats gyvenimo kokybės gerumas, pikas.

Iš čia miško produkciją Nemunu plukdė ne tik į Klaipėdą – per Prieglių iki pat Berlyno galėjo nuplaukti, nes taip tinklas buvo išvystytas. Siaurukas siejosi su visa Europa. Perkraudavo ir plačiąja vėže toliau važiuoti galėjo. „Jei Nemunu per dieną 100 laivų praplaukdavo, tai jau buvo šis tas. Dabar tik seiliotis ir svajoti telieka. Špigdamiai, bunos susiaurindavo vagą ir ji pati išsivalydavo. Jie yra iki šiol, bet niekas dabar jų neprižiūri. Nereikėdavo žemsiurbių varyti“, – pasakojo Andrius.

Apie siauruką primena tik likęs pylimas ir tilto likučiai. Andrius sako, kad pasikapstęs gali rasti taip vadinamų padėklų, ant kurių bėgius dėdavo ant pabėgių. „Gelžgeliukas nugreideriuotas, bet dar matydavosi pabėgiai“, – pasakojo vyras.

Jų pačių prisiminimuose kitokie Kalveliai. Andrius ir Sniežana prisimena laikus, kai jų namas buvo paverstas daugiabučiu. Tuomet dalijosi jį dar su dviem gyventojais. Sako, vyresni pasakojo, kad jų sodyboje pokariu vienu metu gyveno net 7 šeimos ir kad vaikų buvo tiek, jog žolė neaugdavo, nes vaikai lakstydami ištrypdavo.

Buvo laikas, kai visi čia gyvenantys ūkiškai gyveno, daržiukus, gyvulius laikė. Ir patys Šašiai karvę laikė, ančių, vištų. Dabar čia yra jų poilsis, susikurtas rojus – užtenka pievos, medžių, gėlių ir katinų.  

Abiejų atsiminimai apie kaimą unikalūs. Mena ir laikus, kai per jų kiemą dideliu greičiu pralėkdavo automobiliai. 120 km per valandą į kalną. „Veiksmo būdavo daug“, – šypsosi Andrius, prisiminęs tuos laikus, kai klestėjo kontrabanda. Įdomių svečių praeidavo – taip vadinamų šucherių, arba žvalgų, būdavo išgulėtos vietos po medžiais. Kai pastatė sienos stebėjimo įrangą, viskas baigėsi. Tapo ramu.

Užtat sulaukia kitokių svečių iš miško. Užsuka laukiniai žvėrys. Elniai, stirnos, šernai. Lapės laksto. „Obuolius pavagia. Ežiukas kiekvieną vakarą ateina 22 val. Ir stirnos į kiemą ateina pasivaikščioti, kai nuotaika būna“ , – pasakoja abu. Sniežana prisiminė, kaip grįžusi namo po darbo puolė į sodą obuolių prisirinkti – obuolių sūriui gaminti, bet nerado. Nes iki tol elniai ir stirnos čia puotavo. „Bet mes sugyvename ir su jais. Jie tikrai netrukdo, sodo obuolius apskabo ir tiek. Vietos užtenka visiems“, – šypsosi abu.

Projektas: Gelbėjimo misija: įdomioji nykstančių Jurbarko rajono kaimų istorija ir ją kuriantys žmonės.