Kaip Jurbarkas sovietmečiu Nemuno laivininkystę išgelbėjo (atnaujinta)

Norime jums papasakoti, o gal kitiems priminti apie unikalų Jurbarko vaidmenį Nemuno laivininkystėje. Įdomių faktų apie upeivystę, gyvenimą prie Nemuno ir ant vandens sužinojome apsilankę tauragiškio istoriko Gedimino Kasparavičiaus knygos „Nemunas Lietuvos gyvenime 1918-1990 metais“, kuris įvyko praėjusią savaitę Jurbarko viešojoje bibliotekoje. Daug įdomių faktų sužinojome. Pradėsime nuo sovietmečiu brandintų grandiozinių planų.

Ar žinojote, kad Mažeikiuose stovinti naftos perdirbimo gamykla sovietmečiu buvo suplanuota statyti Jurbarke. Ir jei ši gamykla būtų pastatyta, Jurbarke būtų statoma didžiulė chemijos pramonė. Bet Lietuvos inteligentai, nomenklatūra tokiems planams priešinosi, aiškindami, kad jei bus tokios gamyklos prie Nemuno, ši upė bus stipriai užteršta. Sveikas protas nugalėjo, šie planai nustumti į šalį ir naftos perdirbimo pramonei vystyti pasirinkti Mažeikiai. Tuo pačiu atsisakyta dar vienos grandiozinės idėjos – pastatyti ties Jurbarku didžiulę užtvanką, kuri vandens lygį būtų sukėlusi keliolika metrų, ir visos gražiosios pakrantės būtų apsemtos. Tame pačiame projekte po tokią užtvanką norėta pastatyti ties Birštonu, Alytumi, Gardinu. Tokiu atveju Nemunas būtų didelė vandens sistema, kuria galėtų plaukti jūriniai laivai, o Jurbarkas, kaip ir Kaunas, būtų jūriniai uostai. Jei šiems sumanymams būtų lemta tapti realybe, buvo prognozuojama, kad Jurbarke 1980 metais gyventų apie 100 tūkst. gyventojų, Kaunas, kaip jūrinis uostas būtų nurungęs Klaipėdos, o vandens visose upėse būtų tiek, kad iki Kėdainių laivais būtų galima nuplaukti. Pasisekė, kad planai taip ir liko popieriuje, antraip šalies vaizdas būtų visai kitoks. Iš tų grandiozinių planų Lietuvoje pavyko įgyvendinti tik vieną. Pastatyta Kauno hidroelektrinė. Ukrainoje, Dniepre tokius planus sovietams pavyko pasiekti – užtvankų pristatyti ir vandens lygį sukelti.

Nemuną išgelbėjo … Jurbarko žvyras

Taip gavosi, kad pastačius Kauno hidroelektrinę, suabejota Nemuno reikšme. Nemunas intensyviai buvo naudojamas iki 1960 metų, iki hidroelektrinės pastatymo. Šiai atsiradus, atsitinka taip, kad laivininkystės priešininkai pradeda aiškinti, kad neapsimoka gabenti Nemunu nei keleivių, nei krovinių. Argumentuojama, kad ir sausumos keliai bei geležinkeliai išvystyti. Iš Maskvos ne viena delegacija atvyksta ir skaičiavimus su laivininkyste susijusius atlieka. „Ir nutinka taip, kad Jurbarkas išgelbėja visą Nemuno laivininkystę“, – patikina jurbarkiečius knygos autorius. Tas stebuklas – Jurbarke atrasti žvyro karjerai, kurių gabenimas ir išjudina bei atgaivina krovininę laivybą. Kaune statomos baržos gabenti žvyrą ir visas dėmesys nukreipiamas į žvyro ir panašius krovinius.

Jurbarko uostą planuota plėsti

Popieriuje liko planai, susiję su Jurbarko uostu. Ir tie planai buvo puoselėti tarpukariu. Knygos autorius atkreipė dėmesį, kad Jurbarkas ir pagal savo dydį bei potencialą netapo svarbiu uostu, kokiu galėjo, nes čia nebuvo pramonės. Buvo ir planai, ir projektas, kuriame numatyta, kaip Jurbarko uostas turėtų išsiplėsti.

Susisiekimo ministerija tam daug dėmesio skyrė, bet viso to nebuvo padaryta, gal nespėta. Dalis darbų padaryta sovietmečiu – būtent tuo laiku įrengtas krovininis uostas. Knygos autorius svarsto, kad tų darbų, susijusių su uosto plėtra, nepavyko pabaigti, nes gal to poreikio nebuvo. Laivai Jurbarke žiemodavo – nemažai garlaivių ir baidokų atplaukdavo, bet kadangi nėra didelės pramonės, tik prekyba vyksta, dėl to tas uostas ir netampa tokiu, kokiu galėjo būti. Tuo tarpu Smalininkų uostas, kuris nebuvo labai didelis, buvo daug intensyviau naudojamas – gabenami ir kroviniai, ir keleiviai, ir geležinkelis čia buvo nutiestas, ko Jurbarkas neturėjo, ir gal tai buvo viena iš priežasčių, kodėl Jurbarko uostas nublanko.

Jei avarija – tai ties Jurbarku

Sužinojome įdomių detalių. Kad ir tokių, kad tarpukariu Jurbarko vardas su upeivyste susijusiuose dokumentuose ir kriminaliniame kontekste minimas. Kaip pasakojo autorius, tarpukariu ant vandens vykdavo įvairių incidentų. Dažniausiai dėl neatsargumo. „Kaip bebūtų keista, vykdavo avarijos ties Jurbarku, kai laivai iš Mituvos išplaukdavo“, – šypsojosi istorikas. Buvo tokių atvejų, kai vienas iš savininkų pastato baidoką tamsiu paros metu jo neapšvietęs. Kitas laivas plaukdamas tamsoje jo nepamato, atsitrenkia – įvyksta skaudi nelaimė su daug sužeistų. Kitas atvejis, susijęs su Jurbarku, irgi tragiškas, kai apiplėšė baidoką ir krovinį perimti bandydamas nušovė laivo savininką. „Retai šūviai Nemune aidėdavo, bet teko matyti dokumentų, kad būtent ties Jurbarku tokie kriminaliniai momentai vykdavo“, – pasakojo G. Kasparavičius.

Žiemoja upeiviai iš rytprūsių

Jurbarko vardas nuskambėjo ir dar viename kontekste. Nemunas buvo svarbus ne tik lietuviams, litvakams. Pasirodo, iki 4 dešimtmečio vidurio daugiausiai krovinius gabeno upeiviai iš rytprūsių - atplaukdavo iš Tilžės, Karaliaučiaus. „Įsivaizduokite, kad žmonės, vokiškai kalbantys, apsistodavo Jurbarke, Smalininkuose, Kaune, ir žiemas leisdavo čia, vaikus leisdami į vokiškas mokyklas. Tai įdomu, kad Vokietijos valdžia remdavo, kad jie liktų ir verstųsi Lietuvoje. Net įvairios pašalpos būdavo skiriamos. Stengėsi, kad šiek tiek atkovotų iš Lietuvos tą ekonominę arteriją“, – pasakojo knygos autorius. 1936 metais Lietuvoje buvo sukurta „Lietuvos Baltijos Lloyd“ kompanija, kuri norėjo iš vokiečių perimti susiformavusią šią nišą ir jai tai gana sekėsi. Didelis kapitalas padėjo tai padaryti – įsigyti 30 upinių laivų. Bet ateina 1940-ieji metai, kai sovietai okupuoja Lietuvą, viską nacionalizuoja ir per karą laivus išblaško.

Bilietas „raketa“ – aukso vertės

G. Kasparavičius priminė ir sovietmečiu Nemuno vandenis raižiusias „raketas“. Šypsosi, kad jurbarkiečiams nereikia apie jas pasakoti, skirtingai nei amerikiečiams, kurie iš pradžių nesuprato, kaip gali raketos plaukti, ir tik nuotraukas parodžius suprato, apie ką kalba.

Anot knygos autoriaus, šie laivai, laikyti laivininkystės vizitine kortele, bet nuostolingi. Kuro sąnaudos yra tokios, kad plaukti iš Kauno į Nidą reikia beveik 1 tonos dyzelinio kuro. „Bilieto kaina milžiniška, tad reikia savivaldybių dotacijos. Ir Jurbarkas gali prisidėti“, – kalbėjo G. Kasparavičius, paaiškinęs, kad atkurti tokius laivus neekonomiška. Ir sovietmečiu „raketos“ buvo nuostolingos, bet anuomet keleivinę laivybą dengė krovininės laivybos sąskaita.

Raketos sovietmečiu turėjo didelę reikšmę. Istorikas priminė, kaip laivininkystės valdyba su Maskvos nomenklatūra dėl finansavimo susitardavo, kai rusams pasiūlydavo kelialapius į Nidą. „Ir tuo metu tie kelialapiai buvo aukso vertės“, – kalbėjo jis. Svečiai iki Kauno atvažiuodavo traukiniu, Kaune sėsdavo į „raketą“ ir plaukdavo į Nidą. Anot istoriko, ir tiems svečiams tas poilsis taip ant vandens patikdavo, kad sakydavo, jog „pagaliau pasijuto baltais žmonėms“. Lietuvoje sovietmečiu plaukė penkios raketos, keturios į Klaipėdą, Nidą, o viena – Kauno marių baseine.

Į Nidą plauks legendinė „Raketa“

Ta proga verta pasidžiaugti viešoje erdvėje pasirodžiusia žinia, kad gegužės 23 dieną į vandenį turėjo būti nuleistas legendinis „Raketos“ tipo laivas. Juo poilsiautojai reguliariai bus plukdomi iš Kauno į Nidą ir atgal. Į rekonstruotą laivą telpa 58 keleiviai. Pirmas plaukimas planuojamas po birželio 6 d. 240 km Nemunu per Kuršių marias iki Nidos bus įveikiami per keturias valandas. Plaukiama apie 60 km/val. greičiu. Tai visiškai tas pats laivas, kuris į Nidą plaukiojo nuo 1963 metų. Užsimota surasti senuosius kapitonus, nes šiam laivui valdyti būtinos specifinės žinios. Rekonstrukcijos metu buvo atnaujintas laivo korpusas. Keleivių patogumui prie staliukų įrengti elektros lizdai, USB jungtys. Įrengtas baras, kuriame bus maisto ir gėrimų. Prie šešiaviečių staliukų susėsti tilps 48 žmonės, dar 10, įsitaisiusiųjų pirmoje ir antroje eilėse esančiose kėdėse be staliukų, galės gėrėtis vaizdu pro priekinį langą. Plaukimo metu galima būti ne tik po stogu, bet ir išeiti į lauką. Ten įrengta papildomų sėdimų vietų. Belaukiant laivo nuleidimo į vandenį ceremonijos buvo skubama užbaigti paskutinius reikalingus darbus: laivas baigiamas dažyti, baigiama vedžioti elektros instaliacija, atnaujinama audiosistema, atliekama variklio patikra. Kaune keleiviai bus paimami uoste, esančiame prie „Combo“ ir išleidžiami Nidos senajame uoste. VšĮ „Vandens kelias“ šiam maršrutui tikisi sulaukti savivaldybių paramos. Keliaujantiesiems iki Joninių kelionė kainuos 29 eurus, vėliau ji bus brangesnė.

Straipsnis laikraštyje spausdintas gegužės 24 d. Nr. 21

Projektas: Gyvenimas prie Nemuno: upeivystė ir unikalios panemunės kultūros tradicijos

Be redakcijos sutikimo, draudžiame publikuoti nuotraukas ir straipsnį.