Kaip bibliotekininkai paskyniškius mokė lauko šaškes pasigaminti

Bibliotekininkai Rytė ir Lukas antradienio rytą į seno autobusiuko bagažinę pasikrauna pilnas medines dėžes knygų ir žurnalų, teptukų „puokštę“, keturis kibirus didelių akmenų, kuriuos Lukas išvakarėse specialiai pririnko Jurbarko žvyro karjere, žinoma, savininkams leidus. Dar pasikrauna kvadratinių putplasčio plokščių – ir į kelią. „Ratuota biblioteka – mobili pramoga“ užrašu ištapyto autobusiuko ekipažas patraukia į Paskynus, į bendruomenės namus, kur praleido visą pusdienį. Ne tik knygų ir žurnalų vietiniams vežė, bet ir lauko šaškes bei lentą kartu su vietiniais pagamino, kurią vietiniai čia pat, prie bendruomenės namų, ant pievutės, išbandė – turnyrą surengė. Susigrūmė bendruomenės narė Laima ir pirmininkas Vaidas.

Toji mobili bibliotekininkų komanda – bibliotekininkai Rytė Galbuogienė ir Lukas Bakšys bei iš Vadžgirio su visais akriliniais dažais, staltiesėmis ir akmenų pavyzdžiais atvažiavusi bibliotekininkė Erika Žievienė, kuri ir sugalvojo, kuo paskyniškius antradienio pusdienį užimti. Lauko šaškės – jos idėja. Erika juokauja, kad minčių pasisemia iš visagalio interneto – tik reikia kiek patobulinti. „Parodysime, kaip iš nieko pasigaminti kažką. Jau turėsite per paskyniškių „dūzges“, ką veikti. Galėsite šaškių turnyrą surengti. Paskynai prieš Vadžgirį“, – juokavo bibliotekininkė Erika, kuri prieš mėnesį su paskyniškiais mokėsi pinti ąžuolų vainikus, o rugpjūčio 19 dieną žadėjo supažindinti su Ebru technika – piešti ant vandens. „Ratuota biblioteka – mobili pramoga“, pasirodo, Jurbarko viešosios bibliotekos sugalvotas projektas, finansuojamas europinėmis (vietos veiklos grupės „Nemunas“ projektas) ir savivaldybės lėšomis. Mobili bibliotekininkų komanda kartą per mėnesį lankosi Paskynuose, Pavidaujyje, Rutkiškiuose ir Vertimuose, t. y., tuose, kuriuose nėra bibliotekos filialų. Ir taip visus dvejus metus. Bibliotekininkai jau dabar mato, kad tie dveji metai per mažai – projektas turėtų būti tęstinis.

Antradienį rytą į Paskynų bendruomenės namus susirinko tiek žmonių, kad, juokavome, atėjo kone pusė kaimo – ir vaikų, ir suaugusių; ir jaunų mamų su kūdikiais, ir močiučių su anūkais. Visi susėda prie tuoj pat sustumtų stalų, pasitiesia staltieses, išsidalina akmenis (iš viso reikia 24). Apsisprendžia juos tapyti raudona ir žaliomis spalvomis, dekoruodami jau paruoštais trafaretais – papuošia boružėlėmis, flamingais, paršiukais, šuniukais ir kt. gyviais. Kiti kantriai subraižo šaškių lentą ir dažo juoda – balta spalvomis. Pramoga įtraukia, nors vietinės moterys pripažįsta, kad gyvenime dar neteko nieko panašaus daryti, bet patinka ir gražu. Kitos jau planuoja ir namuose kažką panašaus pasidaryti.

Nereikės dviračiu minti į Vadžgirį

Bibliotekininkams nėra kada poilsiauti. Reikia užregistruoti ir tuos, kurie perskaitytas knygas atneša ir naujų pasiima. Bene pirmoji specialiai dėl knygų atėjo senjorė Albina, kaip paaiškėja, nuolatinė Vadžgirio bibliotekos skaitytoja. Iki šiol knygų važiuodavo dviračiu į Vadžgirį – iki ten esančios bibliotekos mynusi 3 kilometrus. Dabar jai bus patogiau – biblioteka į namus atvažiavo, nors, pati sako, kad ne bėda būtų jai ir į Vadžgirį nukakti. „Mūsų laiko“ kalbinama moteris prisipažįsta, kad gydytojai uždraudė skaityti dėl bėdų su akimis, bet ji vis tiek skaito, nes patinka. Tą dieną moteris pasiėmė dvi knygas – vieną lietuvių, kitą – užsienio autorės. Ieškojo knygos apie Veliuoną, bet neradusi užsisakė kitam kartui, kad atvežtų. Moteris, pasirodo, domisi miestelių istorija. Jau skaitė apie Seredžių, nes iš to krašto pati kilusi. Skaitė ir apie Vilkijos kraštą, o dabar norėtų daugiau sužinoti apie Veliuoną, kur giminės, pažįstami gyvena. Ji pati Paskynuose gyvena nuo 1964 metų. Knygų atnešė ir naujų pasiėmė ir naujausi Paskynų kaimo gyventojai, jauna šeima Greta ir Daumantas Bernotai, prieš pusmetį atsikraustę iš Kauno. Atvyko ne vieni, o stumdami vežimėlį, kuriame ramiai gulėjo jauniausia Paskynų kaimo gyventoja, 5 mėnesių neseniai pakrikštyta Patricija. Šeimyna atvažiavo ne tuščiomis, o su saldžiąja egle – pavaišino į bendruomenės namus susirinkusius ir prie stalų plušančius. Bernotai nusipirko sodybą būtent čia, nes Gretos giminės iš šio krašto. Prieš tai abu gyveno ir dirbo Vokietijoje. Sako, kad patinka kaime, Lietuvoje, tik žmonės galėtų būti linksmesni, dažniau šypsotųsi.

Draugiški ir vieningi

Viskam vadovauja, reguliuoja Paskynų bendruomenės pirmininkas Vaidas Vaičiukynas – šias pareigas einantis pirmą kadenciją, bet prieš tai ilgus metus ėjęs pavaduotojo pareigas. Jis pats vietinis, iš čia pat netoliese esančio Šapališkių kaimo. Vyras džiaugiasi draugiška ir aktyvia Paskynų bendruomene. Patikina, kad atsitikus nelaimei žmonės suskuba į pagalbą – jei koks gaisras, nukentėjusiam ir pinigų suneša, ir darbais padeda. Šypsosi, kad daugiau susirenka, kai kviečia talkos, kai padėti dirbti reikia, nei į šventes, nors ir švęsti ateinančių irgi netrūksta. Kaip pasakojo Vaidas, 2015 metais kaimas surengė paskyniškių „dūzges“, į kurias susirinko virš 200 žmonių – gimusių, augusių, dirbusių ar kada nors gyvenusių Paskynuose – suvažiavo ir iš kitų miestų, ir užsienio. Toji šventė taip patiko vietiniams, kad sugalvojo, kad ją reikia kas penkerius metus švęsti – tad kita data numatyta 2020 metais. Planuoja kitais metais projektą rašyti ir paramos šiai šventei prašyti. Bendruomenės vienybę ir draugiškumą rodo dar vienas faktas, susijęs su bendruomenės namais. Pasirodo, šis pastatas buvo pastatytas tarybiniais metais kaip kolūkio kontora, kurią, iširus kolūkiams, įsigijo Vilkyškių pieninė – kurį laiką čia veikė pieno supirkimo punktas. Bet kai 2011 metais įsisteigė bendruomenė, paskyniškiai sugalvojo šį pastatą su žeme (28 arai) nusipirkti. Tuo metu jiems tai kainavo apie 15 tūkst. litų. Didžiąją dalį paėmė paskolos, o likusią dalį pati bendruomenė susimetė po tiek, kiek galėjo. Šiuose namuose ir linksmi, ir liūdni renginiai vyksta – tarnauja ne tik kaip koncertinė, bet ir kaip šarvojimo salės. Rašydami projektus susitvarkė bendruomenės namų vidų, prieigas, įsigijo lauko treniruoklių, tinklinio aikštelę įrengė, rekonstravo autobusų stotelę ir susitvarkė jos aplinką. Dabar bendruomenės namų viduje jauku ir šilta. Šalia katilinė – pasikuria ir pasišildo pastatą. Žiemą tikrai nešąla, net per karšta būna. Bereikia dabar priestatą pastatyti, kur malkas galėtų laikyti – medžiagos tam suruoštos. Dar norėtųsi bendruomenės namų stogą pasikeisti, norėtųsi ir priestatą pasistatyti, kurioje kaimo pirtį įrengtų. Pirmininkas dar norėtų kaime kokį plenerą surengti – iš medžio menininkai galėtų skulptūrų kaimui prikurti. Minčių ir idėjų bendruomenei netrūksta, tik pinigų nėra. Bendruomenė gyvena iš 6 eurų kasmetinio nario mokesčio, dar iš aukotojų ir 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio. Bendruomenės pirmininkas pasidžiaugia, kad vietiniai pagaliau sulauks Paskynų kelio asfalto – tikina, kad rajono valdžia pažadėjo, kad jau rugpjūtį turėtų prasidėti konkretūs darbai.

Dobilų kaimas

Svečiuodamiesi Paskynuose sužinojome ir dar vieną įdomybę. Jei užkalbinsite gatvėje vietinį, didelė tikimybė, kad jo pavardė bus Dobilas. Bendruomenės pirmininkas patikina, kad kaime tikrai daug Dobilų gyvena. Paaiškėja, kad šios dinastijos pradžią davė buvusio bendruomenės pirmininko Algio Dobilo tėtis, atsikraustęs į Paskynus. Susilaukė daug sūnų, iš kurių trys liko gimtajame kaime, sukūrė šeimas ir vėlgi susilaukė sūnų. Pašnekovas šypsosi, kad, apskritai, šiame kaime yra vieni „švogeriai“ ir uošviai. „Senais laikais buvo toks posakis, pats esu girdėjęs, kad užėjęs į sodybą nelabai gali kitų apšnekėti, nes negali žinoti, kad jis galbūt kažkieno giminė, nes visas kaimas giminė“, – šypsojosi Vaidas. Kodėl Paskynai? Yra tokia versija. Kadangi kaimą supa daug miškų, gali būti, kad kadaise miškuose buvo proskyna, kurioje žmonės įsikūrė. Tik galbūt ilgainiui iš „Proskynai“ Paskynais virto.