Kai upė ateina į miestą. Potvyniai Jurbarke

„Jei pasistatai namą prie upės, nenustebk, kai upė ateis pas tave į namus“, – sakė senovės kinai, kurie neabejotinai apie upes žinojo viską, nes patys gyveno prie didžiulių upių, kurių potvyniai kartais pražudydavo tūkstančius žmonių. Lietuva – ne Kinija, tačiau potvynių visais laikais nutikdavo ir pas mus, o Nemunas ir dabar laikas nuo laiko aplanko šalia jo įsikūrusių miestų ir miestelių gyventojus. Tad šis pasakojimas – apie Nemuno potvynius, kurių paskutinysis mūsų miestą ištiko 2010 metais.

Nemaža dalis jurbarkiečių šį įvykį tikriausiai atsimena. Tais metais buvo šalta ir snieginga žiema. Tiesa, portalas meteo.lt pastebi, kad žiemos šaltumo įspūdį gali puikiai sukurti vos 2–3 savaitės su speigais, nors visa kita žiema galėjo būti šilta, tačiau pagal meteorologų išmatuotus tos žiemos temperatūros nuokrypius nuo vidutinės daugiametės matyti, kad 2009–2010 metų žiema buvo priskiriama prie šaltesnių. Susiformavęs storas Nemuno ledas pajudėjo kovo 24-ąją. Stiprios srovės nešami ledai, griaudami viską, kas pasitaikė jų kelyje – medžius, tvoras, nedidelius statinius – bei tvinstantis vanduo paplūdo į Jurbarko gatves. Pagaliau jurbarkiečiai savo akimis išvydo tai, ką matydavo tik senosiose nuotraukose – vandens užlietą Nemuno slėnį, apsemtas Tilžės, Nemuno, iš dalies ir Kauno gatves. Vanduo ir ledai vietomis buvo pasiekę ir 141 kelią Kaunas–Jurbarkas–Šilutė–Klaipėda. Toli nuo pagrindinės upės vagos suneštas didžiules ledų sangrūdas laukuose buvo galima matyti bene iki birželio vidurio, kol ledas galutinai ištirpo.

^{2010 m. potvynis Greičių kaime.}

Kaip teigiama interneto portale welovelithuania.com publikuotame straipsnyje „Nemuno potvyniai“, iki 1959 metų, kol buvo užtvenktas Nemunas ir suformuotos Kauno marios, ši upė gerokai pagąsdindavo Nemuno pakrantės gyventojus. Straipsnio autoriaus manymu, žmonės su baime kasmet laukdavo ledonešių, kadangi šie ne tik gąsdindavo poškančių ledų garsu, tačiau ir pridarydavo daug turtinės žalos. Nemunu plaukiantys ledai užliedavo ištisas gatves ir sodybas. Sugriaudavo žmonių namus ir ūkinius pastatus, pražudydavo gyvulius, užliedavo rūsius ir gyvenamąsias patalpas. O praėjus visa griaunančiai ledo lyčių bangai kildavo dar viena problema – potvynis. Išsiliejęs Nemuno vanduo dažnai užliedavo kaimų ir miestelių sodybas, kurios buvo įkurtos arčiau upės. Potvyniai galėjo trukti nuo kelių dienų iki kelių savaičių ar net mėnesių. Žmonės tam ruošdavosi ir apleisdavo savo namus, kol vanduo nuslūgs ir į juos grįžti vėl bus saugu.

Taip apie praeitį rašo mūsų amžininkai. Tačiau kyla klausimas, ar Nemuno krašto gyventojai iš tiesų taip bijojo potvynių? Ir jeigu jau taip, kodėl pasirinko gyvenimą upės slėnyje, kur šie gamtos reiškiniai neišvengiami. Mat priklausomai nuo meteorologinių sąlygų, pavasariniai potvyniai Nemune anksčiau ar vėliau prasideda. Aišku, didžioji dalis potvynių (išskyrus Nemuno žemupį) paprastai tik užlieja lankas ir jokių žymesnių nuostolių neatneša, priešingai, upės nešamas dumblas ir sąnašos patręšia pakrančių žemę. Vėlyvi potvyniai prasideda balandžio pradžioje, ankstyviausi – vasario viduryje. Paprastai jie trunka 57–62 dienas, ilgiausiai – 95, bet būna metų, kai potvyniui užtenka tik 30–40 dienų.

Beje, peržvelgiant istorinę literatūrą, daugiau žinių apie potvynius galima rasti tik nuo XIX a., kai pradėta nuolat stebėti ir fiksuoti vandens horizontą Lietuvos upėse. Anksčiau nebuvo patikimų priemonių vandens svyravimams išmatuoti, todėl apie vandens pakilimus, ankstesnius potvynius žinių labai trūksta. Analizuojant potvynių duomenis nuo XIX a. pabaigos matyti, kad vandens lygio svyravimai kas kartą būdavo vis didesni. Kai kurių mokslininkų nuomone, tokią tendenciją lėmė pastorėjęs sąnašų sluoksnis Nemuno dugne. Jų teigimu, iškirtus miškus, nusausinus pelkes buvo sugriauta iki tol buvusi gamtos pusiausvyra. Nemunas nepajėgdavo visų žemių išnešti į Kuršių marias, todėl jos kaupėsi jo dugne. Aukštėjant Nemuno dugnui grėsė vis didesni potvyniai.

Miestas prie Nemuno

Sakoma, kad laikas bėga kaip vanduo, o Nemunu jo (vandens, ne laiko) nuteka iš tiesų daug Daugiausia tai tirpstančio sniego vanduo – 40 proc., 35 proc. sudaro požeminiai ir 25 proc. – lietaus vandenys. Pirmosios Nemuno vandens matavimo stoties, 1811 metais Prūsijos karaliaus įsteigtos Smalininkuose, duomenimis, vidutinis daugiametis (1811–1970) debitas ties Smalininkais yra 542 m3/s, vidutinis mažiausias debitas – 231 m3/s, o didžiulio pavasarinio potvynio metu 1829 m. balandžio 12 d. Nemuno vandenys sruvo net 6 820 m3/s srautu.

Tikriausiai nenuostabu, kad tokia didelė ir laivybai tinkama upė tam ir buvo naudojama nuo pat gilios senovės. Nemune buvo žvejojama. Nemunu į Lietuvą atvyko mitinis Romos kunigaikštis Palemonas su savo sūnumis, kurių vienas, Barkus, laikomas ir Jurbarko įkūrėju. Nemunu ir jo pakrantėmis į kraštą veržėsi kryžiuočiai, kurių pilis Georgenburgas suteikė vardą mūsų miestui. Nemunu per amžius plaukdavo ir pirklių laivai, vežantys pačias įvairiausias prekes į krašto gilumą ir iš jos. Tad nenuostabu, jog žmonės čia kūrėsi nuo pačių seniausių laikų ir niekur neketino kraustytis, nepaisydami tokio jiems įprasto dalyko kaip kasmetiniai didesni ar mažesni potvyniai.

1540 metais Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo nurodymu tuometiniam karalienės Bonos vietininkui Jurbarke ir Kauno muitininkui Jonui Kuncevičiui Jurbarke buvo įkurta muitinė, mat Nemunas buvo svarbiausias kelias, kuriuo naudojosi net rytinės LDK provincijos. XVIII amžiaus pabaigoje Nemunu į Prūsiją buvo plukdomos kanapės, linai, odos, javai ir pan., o į Lietuvą, daugiausia iš Karaliaučiaus, įvežama druska, silkės, geležis ir t. t. 1767 m. pro Jurbarką praplaukė 225 vytinės ]ir 73 strugai, 1768 m. – 147 vytinės ir 58 strugai, o 1769 m. – 180 vytinių, 60 strugų, 11 baidokų, iš praplaukusių laivų gauta 40 000 auksinų muito.

Vladislavo Sirokomlės knygoje „Nemunas nuo versmių iki žiočių“ (rašyta 1860 m.) pateikiami „kažkokio garbaus piliečio, kuris 1829 m. norėjo pažaisti upeivyste ir lietuviška vytine keliavo iš Kauno į Karaliaučių“, įspūdžiai apie Jurbarką „seną kaip ir pati Lietuva miestelį, mažą, tačiau neblogai pastatytą“. Ponas X rašė: „Visa Jurbarko prieplauka buvo užgulta vytinių ir prūsiškų baidokų. <...> Ugnys žiba ir iš kitų vytinių bei valčių, kurių skaičius gal ir šešias dešimtis sieks. Krantai ūžia nuo upeivių šnekos. Girdėti jų daina, girdėti jų nedarnus smuikelis, kuriuo lietuvis upeivis rėžia savo kaimo šokius, savo dainas daineles, svajodamas apie tolimus namus, apie savo mieląją, apie vaikelius, apie sunkią dalią“.

Taip Jurbarkas atrodė XIX a. pradžioje, o 1891 m. netoli Jurbarko natūralioje įlankoje, kuri buvo užtvenkta ir pagilinta, buvo įrengtas Kalnėnų uostas, kuriame galėjo tilpti iki 100 laivų. Uosto įrengimas kainavo 45 000 rublių. Tiesa, per visą tarpukarį Kalnėnų uostas buvo retai naudojamas.

Pačiame Jurbarke žiemos uostas buvo įrengtas tik XX a. ketvirtojo dešimtmečio viduryje. Iki tol laivai glausdavosi Mituvoje, o kroviniai buvo perkraunami laikinose prieplaukose. 1929 m. Mituvoje žiemojo 13 garlaivių ir 2 motorlaiviai. 1931 m. Jurbarko uoste žiemojo 12 garlaivių, 2 motorlaiviai, 7 baidokai. Po trejų metų (1934 m.) uostas žiemai priglaudė 16 garlaivių, 10 baidokų ir 4 motorlaivius. Toks nemažas laivų skaičius rodo, kad Jurbarke su savo laivais žiemodavo ne tik lietuviai, bet ir laivų savininkai iš Rytprūsių. Pavyzdžiui, dėl patrauklių kainų 1929 m. Jurbarke žiemojo tuo metu vokiečiams priklausę laivai „Ekspresas“ ir „Mathilda“. Be to, nemažai Jurbarko ir jo apylinkių gyventojų turėjo savo laivus.

Beje, Jurbarke buvo įregistruoti ir pirmieji Lietuvos jūriniai laivai. J. Aničo knygoje „Jonas ir Martynas Yčai“ (Vilnius, 2007), teigiama, kad 1921 m. Lietuvos garlaivių akcinė bendrovė, kurios pagrindiniai organizatoriai buvo M. Yčas, J. Šliūpas, S. Banaitis ir A. Prūsas, Vokietijoje nusipirkusi du nedidelius motorinius  burlaivius, pavadintus „Jūrate“ ir „Kastyčiu“, juos priregistravo Jurbarko uoste (anot A. Piročkino, gal Kalnėnų, nes Jurbarko uosto tada nebuvo). Mat tuo laiku Klaipėdoje šeimininkavo prancūzai, o Palangą Lietuva perėmė iš latvių tik po 2021 m. kovo 20 d., kai baigė darbą Lietuvos–Latvijos arbitražo komisija. Tad įsigytus jūrų laivus reikėjo registruoti Lietuvai priklausančiame Jurbarko uoste.

Potvyniai...

Iš to, kas papasakota, matyti, kad Nemunas jurbarkiečių gyvenime buvo svarbus, gal netgi svarbiausias visais laikais. O kad Lietuvos upių tėvas turi neramų charakterį, jo pakrančių gyventojai galėjo įsitikinti ne kartą. Beje, reikia neužmiršti, kad Jurbarkas įsikūręs ne ant vienos, o ant trijų upių krantų. Mituva ir netgi mažoji Imsrė, nors, žinoma, su Nemunu nelygintinos, tačiau potvynių metu prie jo vandenų, tvindydavusių miesto gatves, pridėdavo ir savo dalį.

Didelio potvynio būta 1829 m. kovo 29 d. Beje, tądien ledai taip pat nunešė Seredžiaus bažnyčią ir beveik visus miestelio namus, sudaužydami net dviaukštį mūrinį pastatą (Seredžiaus bažnyčia ir miestelis tuomet buvo įsikūręs ne ant kalno, kaip dabar, o apačioje, Nemuno ir Dubysos santakoje). Jurbarke didžiulės ledo lytys per akimirką sudaužiusios ant pakankamai aukštų mūrinių pamatų pastatytą kordono pastatą ir griovusios viską, kas pasitaikė pakeliui. Prie namų buvę galima priplaukti tik valtimis ir taip gelbėti žmones iš pastogių ir nuo stogų. Muitinės valdytojas pirmiausia rūpinęsis gelbėti pakhauze sukrautas prekes. Buvo nunešti keli žydų namai, daugelis tvorų, išrauti vaismedžiai, keliolikoje namų išgriautos krosnys, nuneštas 1 000 rublių vertės Jurbarko ekonomijos namas, stovėjęs netoli kranto, sugadintas malūnas ant Mituvos, apgriautas mūrinis tiltas per Imsrę.

Mūsų jau minėtas „garbus pilietis“ iš V. Sirokomlės knygos, Nemunu keliavęs būtent 1929 metų pavasarį, vaizdingai aprašė potvynio nuostolius Seredžiuje: „Žemumoje, pakalnėje, stovi menkas miesčiukas prie pat Nemuno. Matyt, dėl potvynio kalno dalis neseniai nuslinko į upę. Iš vandens kyšo užgriūtų trobesių sienos ir stogų gegnės.

„<...> Prieš kokias keturias ar penkias savaites čia nuslinko į vandenį bažnyčia ir klebonija, ir visi kunigo trobesiai. Nemunas patvino, žinia, Nemunas, – paplovė kalną, ir visas miestelio gabalas pliumptelėjo į vandenį kartu su kalnu. Iš žmonių niekas nenuskendo, tik senas, kiek įsigėręs žvejys ir kunigo kalakutai, kurie buvo kūtėje. Žąsys išplaukė į viršų, matyt, kažkokiu stebuklu. Daugiau jokių nuostolių nebuvo. Kai kalnas ėmė trūkti ir byrėti, tai, žinia, tuojau išginė arklius ir galvijus iš kūtės. Ir, ačiū Dievui, iš gyvulėlių niekas nežuvo: nei karvės, nei jaučiai, nei kunigo gaspadinė, nors ji ir stovėjo prie pat tos vietos, kur kalnas trūko. Stebuklas, žinia, – ką čia ir kalbėti!“

Kaip minėta, kiek vėliau pilietis su savo vytine praplaukė ir Jurbarką, taip pat nusiaubtą tų metų potvynio, tačiau apie tai nieko neberašė – matyt, Jurbarke potvynio padaryta žala buvo gerokai mažesnė ir į akis nekrito.

Beje, Seredžiaus miestelis per laiką pamažu atsitraukė nuo Nemuno ir susikraustė ant kalno, kur potvynio bangos didžiosios dalies namų pasiekti jau nebegalėjo, o štai jurbarkiečiai pasirodė atkaklesni – potvynių metu išsitraukdavo valtis arba sulipdavo į namų palėpes, bet nuo upės nenutolo.

1862 m. kovo 20 d. patvinę Nemunas, Imsrė ir Mituva vėl užliejo beveik visą Jurbarką, sugriuvo kai kurie namai. Vanduo pradėjo slūgti tik po dviejų parų.

Garsus 1877 m. kovo 19 d. potvynis, kai buvo apsemta 60 sodybų, sugriautas malūnas, 4 tiltai, nunešti Mituvoje žiemoję prekybos laivai (7 – už 1,5 varsto, 4 – už 7 varstų).

Antanas Giedraitis-Giedrius knygoje „Mano Jurbarkas“ rašo, kad potvyniai anksti pavasarį užliedavo visą pietinį miesto pakraštį. Jis pats prisimenantis, kad būdavo užliejama turgaus aikštės pietinė dalis, visa Tilžės gatvė, rytinė ir vakarinė Kauno gatvės dalis, taip pat – pietinis Vydūno gatvės galas. O iš senųjų gyventojų tas pats A. Giedraitis-Giedrius girdėjęs, kad seniau Nemunas buvęs dar vandeningesnis, o miestą semiantys potvyniai dar smarkesni – vanduo net Raseinių (Dariaus ir Girėno) gatvę žemiausioje vietoje užliedavęs, dėl to sykį prekybininkės Lybės kieme potvyniui nuslūgus buvo rasta milžiniška lydeka.

Potvynių metu Nemuno vanduo ties Jurbarku pakildavo 6–7 metrus. Didieji potvyniai buvę 1922, 1926, 1931, 1937, 1940 metais.

Apie potvynius spaudoje

Kiek plačiau apie Nemuno potvynius Jurbarke tarpukariu galima sužinoti iš to meto spaudos pranešimų, kuriuos šviesaus atminimo prof. Arnoldo Piročkino dėka galima rasti Jurbarko miesto ir valsčiaus 1919–1940 metų kronikoje.

Tik reikia pastebėti, kad tų straipsnių nuo 1918 iki 1940 metų nebuvo taip jau daug, nors Nemunas ir su juo susijusios žinutės spaudoje mirgėdavo dažnai. Tuomet nemažai buvo rašoma apie keltų tarp Jurbarko ir Kidulių veiklą, per visą tarpukarį tęsėsi pamąstymai ir buvo kuriami planai statyti tiltą per Nemuną, buvo rašoma apie baidokų ir motorlaivių statybą Jurbarke, apie nelaimes Nemune, keletą kartų per metus būdavo skelbiami garlaivių, kursuojančių tarp Kauno ir Jurbarko, išvykimo grafikai. Tuo tarpu apie potvynius, nors žinučių ir pasitaikydavo, tačiau ne tiek daug, kiek reikėtų tikėtis, jeigu žmonės būtų potvynių labai bijoję ir iš anksto jiems ruošęsi.

1930 m. kovo 11 d. dienraštis „Lietuvos žinios“ pranešė, kad ties Jurbarku Nemune pradėję eiti ledai. Apie potvynį, buvo jis ar ne, nerašoma.

Vienas iš didesnių Nemuno potvynių, kaip teigia A. Giedraitis-Giedrius ir kaip patvirtina išlikusios nuotraukos, buvęs 1931 metais. Vis dėlto išskirtinai daug nuostolių jis, matyt, nepadarė, nes spaudoje apie tai rašoma ne per daugiausia. 1931 m. balandžio 9 d. laikraštis „Rytas“ pranešė, kad prasidėjo Nemuno potvynis: Smalininkuose naktį vanduo pakilęs 11 cm. Balandžio 13-ąją tas pats laikraštis informavo, kad ties Jurbarku ledas sulūžo ir buvo nuneštas 0,5 km, vanduo nuo 3,71 m. nukrito iki 3,50 m. Ties Smalininkais balandžio 12 d. rytą vandens lygis siekė 4,65 m., vakare – 4,40 m, o balandžio 13 d. ryte – 4,53 m. Ledas tarp Smalininkų ir Tilžės išneštas.

1932 m. balandžio 6 d. „Lietuvos žiniose“ rašyta, kad Nemune nuo Druskininkų iki Smalininkų išėjo ledai. Potvynio metu ledai tarp Veliuonos ir Jurbarko išvertė 60 telefono stulpų.

1933 metais potvynio beveik nebūta: nors kovo 16-ąją „Lietuvos aidas“ rašė, kad Nemune ties Jurbarku smarkiai kyla vanduo, tačiau ledai buvo sėkmingai išnešti, o po poros savaičių, kovo 29 d., „Lietuvos žinios“ konstatavo, kad potvynio Jurbarke būta menko – nė miesto gatvių neapsėmė.

1935 m. vasario 21 d. Mituvoje ir Imsrėje, o netrukus ir Nemune prasidėjus potvyniui, Mituvoje plaukę dideli ledai paskandino garlaivį „Algirdas“ ir baidoką. Vienas garlaivis manevruodamas pramušė garlaiviui „Liūtas“ šoną, bet šį pavyko išgelbėti. Apie tai rašė ne vienas spaudos leidinys. Apie žalą miestui vėlgi nepranešama, o laivų savininkų šis įvykis taip pat neišgąsdino – net ir po to jie nesiruošė klausyti upių transporto specialistų rekomendacijų ir toliau naudojo Mituvą kaip vietą laivams žiemoti. Netgi 1937 metais jau iš dalies įrengus žiemos uostą Kauno vandens kelių rajono vadovybė leido laivų savininkams žiemą laikyti laivus Mituvoje, žinoma, su sąlyga, kad jie patys atsako už savo laivų saugumą. Tais metais Jurbarko žiemos uoste žiemojo 14, o Mituvoje – 18 laivų.

1936 m. vasario 12 d. pranešama, kad 8 val. 30 min. Nemunas buvo sustojęs. Ledai pastovėję iki 13 val., paskui vėl pajudėję. Apie 17 val. susigrūdo ižas. Vanduo nuo 1,7 m pakilo iki 3 m. Ties Smalininkais ir Jurbarku buvo daug ižo sangrūdų.

Tikrai daug spaudos pranešimų apie potvynį ir jo padarytą žalą buvo tik 1937 metais. Tų metų kovo 17 d. kilo ypač didelis potvynis, kurio metu buvo apsemtas net trečdalis Jurbarko miesto. Anot spaudos, vanduo Nemune buvo pakilęs 8,20 m viršum normalaus lygio. Patirta didelių nuostolių. Skubiai sudėta lėšų nukentėjusiems gyventojams šelpti: Jurbarko miesto taryba paskyrė 1 000 litų, Raseinių apskrities valdyba – 700 litų, namų savininkai – 30 litų. Po mėnesio specialiai sudaryta komisija patikslino potvynio nuostolius – beveik 90 000 litų, nukentėjo 200 šeimų. Dėl potvynio sutriko susisiekimas panemunės keliais, o lytys Jurbarko–Raseinių–Kauno vieškelį tebebuvo užvertusios ir balandžio pabaigoje. Dar viena įdomi žinutė gegužės 8 d. savaitraštyje „Šaltinis“ – per potvynį vanduo apsemtoje sinagogoje sugadino Toras, žydų šventąjį raštą. Rabinai jas iškilmingai palaidojo. Laidotuvių metu visos žydų krautuvės buvo uždarytos.

1938 m. vasario 24 d. „Lietuvos žiniose“ piktintasi, kad iš miesto iškelta gyvulių turgavietė apsemiama patvinusio Nemuno paskui pavirsta dvokiančiu sąšlavynu.

1939 m. sausio 15 d. „Lietuvos aidas“ pranešė, kad į Mituvos žiotis potvynio suvilktus garlaivius ir baidokus gelbsti 30 darbininkų – ledų sangrūdoje kerta jiems taką. Tame pačiame laikraštyje vasario 10 d. informuojama, kad tos dienos rytą, 6.30 val. ties Jurbarku pradėjo eiti ledai, kurių storis siekiąs 20–25 cm. Tą pačią dieną nutrūko susisiekimas su Kaunu, nes ties Eleonorava apsemtas kelias. Tais metais potvynis apgadino ir keltą per Nemuną.

1940 m. kovo 14 d., po ypač šaltos ir sniegingos žiemos, „Lietuvos žinios“ rašė, kad jurbarkiečiai labai laukia greičiau išeinant Nemuną, nes tada palengvėtų susisiekimas su Kaunu. Daugiau apie potvynį, kuris tais metais tikrai turėjęs būti nemažas, ką patvirtina ir A. Giedraičio-Giedriaus pastebėjimai, spaudoje nerašyta.

1958 metų tvanas

Paskutinis didysis potvynis prieš paleidžiant Kauno hidroelektrinę ne tik Jurbarką, bet ir didelę dalį Lietuvos ištiko 1958 metais. Žiemos pradžia tada buvo snieginga, tačiau plūstelėjusi šiluma nutirpdė didžiąją sniego dalį. Likęs sniego košės sluoksnis vėliau sušalo į ledo-sniego plutą, kuri buvo padengusi 70 proc. Nemuno baseino. Vėliau ji buvo storai apsnigta ir pavasarį ištirpo vėliausiai, neleisdama tirpsmo vandeniui įsigerti į žemę, taip padidindama paviršinį nuotėkį. Potvynis buvo vėlyvas, prasidėjo balandžio antroje pusėje, kai oro temperatūra buvo 10 laipsnių ir aukštesnė, sniego tirpimą greitino ir lietus. Itin grėsmingos situacijos būta žemupyje: čia ne tik užlieti didžiuliai sausumos plotai (Lietuvoje vanduo, apytikriais skaičiavimais, padengė apie 570 km², Rusijos Kaliningrado srityje, vandeniui pragraužus vieną iš XIX a. vokiečių įrengtų apsauginių pylimų – dar didesnį plotą), bet ir susidarė rekordinis srauto debitas (daugiau kaip 10 parų Nemunas plukdė po 7 000–8 000 m³/s vandens, kai įprasto potvynio maksimalus debitas tėra ~2 400 m³/s). Kadangi Klaipėdos sąsiauris nepajėgus išleisti tokio vandens kiekio į jūrą (didžiausias sąsiauriu pratekantis debitas ~4 500–5 000 m³/s, o 1958 m. gegužės pirmomis dienomis, pučiant stipriam šiaurės vakarų vėjui, jis buvo gerokai mažesnis), potvynis pamaryje užtruko itin ilgai: į savo vagą vanduo grįžo tik gegužės pabaigoje.

Ar šis potvynis rekordinis buvo ir Jurbarke, sunku pasakyti, nes, pasak specialistų, atkarpoje nuo Kauno iki Tilžės maksimalaus vandens lygio rekordai tais metais neviršyti. Šio straipsnio autorės mama Elena Pakštaitienė, į Jurbarką gyventi atsikrausčiusi 1957 metais, yra pasakojusi apie potvynį, kurio metu į kino teatrą ar restoraną, buvusį dabartinės šašlykinės „Prieplauka“ pastate, tekę keltis valtimi (ir pati šašlykinė, tikėtina, dėl potvynių gavo „Prieplaukos“ vardą, juk realiai jokios prieplaukos ten nėra buvę). Greičiausiai tai ir vyko per 1958 metų potvynį, tačiau toks vaizdas Jurbarko gyventojams buvo įprastas.

Jurbarkiečių prisiminimai

Pirmąjį, labai romantišką prisiminimą apie prieškarinius potvynius radome knygoje „Jurbarkas. Istorijos puslapiai“ – Chaimas Jofė straipsnyje „Žydų gyvenimas ir žūtis“ rašo, kad „kai pavasarį gamta „padovanodavo“ Jurbarkui potvynį, kai mūsų Imsrė pakildavo ir išsiliedavo iki autobusų stoties, mokytojas Čechanovskis, kuris buvo mūsų auklėtojas, pasamdydavo valtelę ir mokydavo irkluoti ir vairuoti. Koks tai buvo malonumas! Koks džiaugsmas! Kaip gaila, kad visa tai jau tik... buvo.“

„Mūsų laiko“ žurnalistė Lina Juškaitienė dar 2019-aisiais pakalbino keletą vyresnių jurbarkiečių ir paprašė pasidalinti prisiminimais apie miestą užplūsdavusius potvynius.

Jurbarkietis Vytautas Prūsaitis, su tėvais gyvenęs Tilžės gatvėje, atsiminė, kaip vaikystėje per potvynį ledo lytis „įvažiavo“ tiesiog į kambarį, įstūmusi vidun sienos rąstus ir nukirtusi stalo kojas. Tekę pavargti, kol tą lytį sukapojo ir ja atsikratė, nes jos storis buvęs apie 70 centimetrų. Kitoms sodyboms, pasak jo, tada mažiau pasisekė – kai kuriose trobose vandens susitvenkė iki pat lubų.

Per potvynį vandeniui apsėmus gatvę jurbarkiečiai visus daiktus sukeldavo ant aukšto ir patys ten įsikurdavo. Apsirūpinę maistu gyventojai tiesiog laukdavo, kol vanduo nuslūgs. Tai trukdavę maždaug 3–4 dienas. Vanduo jų namams didelių nuostolių nepadarydavo. Tekdavo pečius paremontuoti, tačiau tai nebūdavę sudėtinga – užtekdavo aptepti moliu. Vaikus ir moteris iš apsemtų namų kartais bandydavo išgabenti, bet, kiek mena Vytautas, niekas į valtis nelipdavo ir likdavo savo užsemtuose namuose. Kodėl? Kad turto neišvogtų. Po karo buvo sunkūs laikai, tad miltai ar bulvės žmonėms buvo svarbesni už patogumus ir netgi už saugumą.

Pasak Vytauto, per potvynius pasitaikydavo ir nelaimių – buvo ir paskendusių Imsrėje, kuo atrodo sunku patikėti žiūrint į siaurutį upeliuką. Tačiau per potvynį kartais išgėrę vyrai kvailiodavo plaukiodami valtimis.

Kita sena jurbarkietė Alma Puidokaitė sako, kad jai per potvynius būdavo smagu. Ir ne tik jai, bet ir kitiems Jurbarko vaikiščiams, mat tada nereikėdavę eiti į mokyklą. Įdomiai atrodydavo ir upėmis virtusios gatvės.

Su pramogomis potvyniai asocijuojasi ir jurbarkietei Lilijai Jakelaitienei, užaugusiai Kauno gatvėje. Ji atsimena, kaip vanduo pasiekdavo senosios pirties pastatą netoli Nemuno ir kaip vaikai plaukiodavo sulipę ant lyčių. Tuo metu ji buvusi gal penktoje ar šeštoje klasėje, apie 1969–1970 metus, taigi, tai jau nebuvę didieji Nemuno potvyniai.

Beje, pasiplaukiojimus užtvindytomis panemunių lankomis ant lyčių prisimena ir senas jurbarkietis kompozitorius Kęstutis Vasiliauskas, kuris su savo broliais ir draugais taip linksmindavosi prasidėjus ledonešiui.

Rudeniniai potvyniai

Paprastai Nemunas patvinsta pavasarį, kai aukštupyje pajudėjęs ledas šiek tiek žemiau užsikemša ir pradeda kilti vanduo. Tačiau dėl didelio kritulių kiekio aukštupyje Nemunas kartais patvindavo ir kitu metų laiku. Žinoma, ne taip smarkiai, kaip pavasarį.

1930 metais tokio rudeninio potvynio auka tapo ne kas kitas, o tais pačiais metais statytas tiltas per Nemuną. Daugelis galvoja, kad Nemuno krantai susijungė tik 1978 metais, kai buvo baigtas statyti ilgiausias Lietuvoje automobilių tiltas, o iki tol žmonės, vežimai ir kroviniai į kitą krantą keldavosi tik keltais ar valtimis, arba ledu. Tačiau tai ne visiškai tiesa. Pontoniniai tiltai per upę prie Jurbarko buvo pastatyti ne kartą. Juos įrengdavo pavasarį, o rudenį nuardydavo (pasak spaudos pranešimų, 1939 metais pontoniniu tiltu per sezoną pasinaudojo 15 tūkst. vežimų ir apie pusę milijono žmonių). O 1930 metais Susisiekimo ministerija, atsižvelgdama į Jurbarko ir Kidulių gyventojų prašymą, nusprendė per Nemuną pastatyti taip pat laikiną, tačiau jau ilgiau stovėsiantį medinį tiltą. Kovo pabaigoje buvo pasirašyta tilto statybos sutartis su rangovais. Buvo numatyta, kad tiltas turės dvi angas, kurių vienos plotis 22 m, o aukštis 5,5 m nuo vidutinio vasaros horizonto, pats būsiąs 6 m pločio, juo būsią galima vežti iki 80 centnerių sveriančius krovinius. Iki 1936 m. tiltas turėjo būti perduotas eksploatuoti žinomam verslininkui S. Meklenburgui, kuris, beje, eksploatuodavo ir keltus per Nemuną, o už važiavimą tiltu būtų reikėję mokėti kaip už keltą.

Tiltas buvo pastatytas, tačiau 1930 m. lapkričio 26-osios naktį netikėtai kilęs potvynis Jurbarko tiltą nunešė. Ir ne tik tiltą. Pirkliui Fainbergui iš Zapyškio, Zolskiui ir Brodei iš Kazlų Rūdos potvynis taip pat padarė daug nuostolių išardęs sielius ir nunešęs kelis tūkstančius kietmetrių rąstų. Tiesa, apsukrusis S. Meklenburagas rado būdą kaip pasipelnyti iš tilto likučių – 1934 m. laikraštyje „Mūsų rytojus“ rašoma, kad esant atodrėkiui, Nemuno pakraščiais susidaro vandens juostų. Tada Jurbarko–Kidulių kelto, kuris priklauso Meklenburgui, tarnautojai patiesia per tuos tarpus lentų ir ima iš žmonių po 10 centų. Jurbarkiškiai šį biznį pavadino „mokesčiu už ledą“.

Potvyniai retėja, bet vis dar kelia grėsmę

Taigi, anksčiau įprasti Jurbarke potvyniai darosi vis retesni. Didele dalimi tai išsprendė XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje pastatyta Kauno hidroelektrinė ir dėl to susiformavusios Kauno marios. Po Kauno HE pastatymo ilgas Nemuno ruožas lieka neužšalęs, ledai susilaiko aukščiau Kauno marių, o dirbtinis nuotėkio reguliavimas leidžia kiek sumažinti grėsmingus debitus. Potvynius gerokai apmenkino ir klimato kaita, bebaigianti išguiti iš Lietuvos pagrindinę jų priežastį – tirpstantį sniegą.

Vis dėlto, 2010 metų potvynis rodo, kad gamta ir senelis Nemunas dar gali pateikti pačių įvairiausių staigmenų. Ir nors šiuo metu žmonės ledonešiais ir potvyniais domisi ne iš baimės, o dėl gražaus ir išskirtinio gamtos reginio, neverta pamiršti, jog realybėje stichijos siautėjimas – ne visada pats linksmiausias nuotykis.

Straipsnyje panaudota medžiaga iš knygų: „Mano Jurbarkas“, paruošė Antanas Giedraitis-Giedrius, Čikaga, 1979; Vladislavas Sirokomlė. „Nemunas nuo versmių iki žiočių“, Vilnius, 1991; „Jurbarkas. Istorijos puslapiai“, Vilnius, 1996; „Jurbarko miesto ir valsčiaus kronika. 1919–1940“, sudarė Arnoldas Piročkinas, Vilnius, 2018; Gediminas Kasparavičius. „Nemunas Lietuvos gyvenime 1918–1990 metais“, Vilnius, 2018; ir straipsnių: „Nemuno potvyniai“, welovelithuania.com; Gintaras Valiuškevičius. „Lietuvos tvanas prieš 60 metų“, bernardinai.lt; Lina Juškaitienė. „Prisiminimuose apie potvynius – plaukiantys namai ir ledo lytis kambaryje“, mlaikas.lt; Sigita Kupscytė „Didieji upių potvyniai Kaune XX a. 3–4 dešimtmečiais“, Kauno istorijos metraštis 2012/12.