Vienas lemtingiausių mūšių Lietuvos istorijoje

Liepos 13-oji – Durbės mūšio diena, kartais dar vadinama Žemaičių vienybės diena, nes 1260 m. liepos 13 d. kuršių žemėje, prie Durbės ežero dabartinėje Latvijoje, žemaičiai įveikė kryžiuočius.

Durbės mūšis buvo žemaičių pasipriešinimo Vokiečių ordinui kulminacija.

Priežastys

Kaip straipsnyje „Durbės mūšis“ rašo istorikas dr. Tomas Baranauskas, reikalas priešintis iškilo tuomet, kai 1253 m. Mindaugas su Vokiečių ordino pagalba įveikė savo priešus ir karūnavosi Lietuvos karaliumi. Ta proga jis užrašė Žemaitiją Ordinui. Žemaičiai vis dėlto neketino pasiduoti. Savo vadu jie išsirinko Alminą, kuris paskelbė drąsų kovos prieš kryžiuočius planą, kurio tikslas – savo pergalėmis įtikinti Mindaugą atšaukti savo sprendimą ir grąžinti Žemaitiją į Lietuvos valstybės sudėtį. Apie 1255 m. Almino vadovaujami žemaičiai perėjo į puolimą – įsiveržė į kryžiuočių valdomą Kuršą ir jį nuniokojo. 1257 m. pavasarį prie Klaipėdos jie pasiekė pirmą pergalę prieš naujai paskirtą Vokiečių ordino Livonijos krašto magistrą Burchardą fon Hornhazeną: pats magistras buvo sužeistas, o 12 Ordino riterių žuvo. Po šios pergalės žemaičiai gavo atokvėpį, nes buvo sudarytos paliaubos 2 metams. Pasibaigus paliauboms, 1259 m. rudenį, 3000 žemaičių vėl įsiveržė į Kuršą ir sumušė prie Skuodo juos pasivijusius Klaipėdos komtūro Bernhardo Hareno vadovaujamus Kuldygos ir Klaipėdos įgulų kryžiuočius. Anot Eiliuotosios Livonijos kronikos, žuvo 33 Vokiečių ordino riteriai, anot Roneburgo analų – Bernhardas Harenas su 35 riteriais. Netrukus po šios pergalės žemaičiai antrą kartą puolė Kuršą, o Livonijos magistras Burchardas fon Hornhauzenas, sutelkęs visas savo pajėgas, išžygiavo šio antpuolio atremti. Vartajos pilies apylinkėse, sužinoję apie didžiulių kryžiuočių pajėgų atvykimą į Kuršą, žemaičiai sugebėjo be nuostolių atsitraukti su grobiu.

Didžiulė kariuomenė

Livonijos ordinas kartu su Vokietijos ordinu siekė užgrobti Žemaitiją ir sujungti abiejų ordino dalių valdas, išlaisvinti iš žemaičių blokados Karšuvos žemėje pastatytą vokiečių Georgenburgo pilį. 1260 m. liepą magistrui Burchardui fon Hornhauzenui Klaipėdoje pavyko sutelkti iki šiol neregėto dydžio kryžiuočių pajėgas. Jis sušaukė ne tik visos Livonijos ir Šiaurės Estijos danų pajėgas, bet ir nuvyko į Prūsiją, kur dalyvauti žygyje įtikino Vokiečių ordino Prūsijos krašto maršalą Henriką Botelį su Prūsijos kryžiuočių pajėgomis, prie kurių neseniai buvo prisijungęs iš Vokietijos atvykęs 30 naujų Ordino riterių būrys. Prūsijos kryžiuočiai į Klaipėdą atvyko mobilizavę dideles pajėgas, pasitelkę nukariautų prūsų karius. Klaipėdoje jie susijungė su Livonijos kryžiuočių kariuomene. Prie žygio prisijungė ir į Livoniją atvykę kryžininkai, iš kurių žymiausias – Karlas Ulfsonas, buvusio Švedijos jarlo sūnus.

Anot Petro Dusburgiečio, kuomet ši kariuomenė jau artinosi prie Georgenburgo pilies, atvyko pasiuntinys su žinia, kad 4000 žemaičių įsiveržė į Kuršą ir jį niokoja. Eiliuotoji Livonijos kronika papildo, kad tie žemaičiai buvo tie patys, kurie laikė apgulę Georgenburgo pilį, bet suprato, kad, jei toliau pultų pilį, jų laukia pražūtis. Tad įsiveržimas į Kuršą buvo žemaičių vado, veikiausiai Almino, greita reakcija į žinią apie didžiulės kryžiuočių kariuomenės išžygiavimą iš Klaipėdos.

Kontrpuolimo manevras Alminui puikiai pavyko: gavęs žinią apie žemaičių antpuolį, magistras Burchardas fon Hornhauzenas pakeitė žygio kryptį ir nuskubėjo užkirsti kelią Kuršą niokojantiems žemaičiams. Didžiulė kryžiuočių kariuomenė, kurioje, tikėtina, buvo ne mažiau kaip 8000 (galbūt keliolika tūkstančių) karių, surado savo priešus ir ties Durbės upeliu pastojo kelią vos 4000 žemaičių.

Mūšis

Prieš mūšį į kryžiuočius kreipėsi kuršiai, prašydami grąžinti jiems moteris ir vaikus, kuriuos žemaičiai Kurše paėmė į nelaisvę. Arogantiški kryžiuočiai atrėžė, kad „su jų belaisviais bus pasielgta taip, kaip reikalauja elgtis visiems žinomi karo papročiai“. Apie tai rašantis Petras Dusburgietis, tiesa, teigia, neva taip atsakę „paprasti žmonės“ (communis populus) iš Prūsijos ir Livonijos, tačiau tuo sunku patikėti, nes ne nuo „paprastų žmonių“ (prie kurių priskirtini ir patys kuršiai) priklausė tokie sprendimai.

Kuršiai dėl tokio atsakymo įniršo, ir tai, anot Petro Dusburgiečio, paskatino juos mūšio metu pulti kryžiuočius iš užnugario. Kryžiuočius paliko ir tie patys kuršius neva supykdę „paprasti žmonės“ iš Prūsijos ir Livonijos. Tuo tarpu Eiliuotoji Livonijos kronika teigia, kad kuršiai šiuo veiksmu tiesiog vykdė savo iš anksto sugalvotą planą išsivaduoti iš kryžiuočių valdžios. Žemaičiai staigiai priešą apsupo, daugelį nukovė, persekiojo bėgančiuosius.

Pasekmės

Durbės mūšis, pagal žuvusių Ordino riterių skaičių buvo didžiausias Pabaltijyje iki pat Žalgirio mūšio. Kartu tai buvo ir lūžio metas žemaičių kovose su Vokiečių ordinu. Pirmoji šio mūšio pasekmė – kuršių sukilimas, prasidėjęs mūšio metu. Kuršiai įsileido lietuvių įgulas į savo pilis. Jau 1260 m. liepos 25 d. kuršiai užmušė 7 Ordino brolius, kuriuos įsiviliojo į savo Vartajos pilį. Tik 1267 m. šiaurės Kuršas buvo priverstas grįžti į Livonijos kryžiuočių valdžią, o pietų Kuršas buvo sėkmingai integruotas į Žemaitiją ir Lietuvos valstybę (dabar tai – žemaičių dounininkų tarmės plotas). Iškart po Durbės mūšio, 1260 m. rugsėjo 20 d., kilo ir Didysis prūsų sukilimas, sukrėtęs Ordino valdžios pagrindus ir užtrukęs iki 1274 m. Iki 1272 m. kryžiuočiams nepavyko numalšinti ir Durbės mūšio išvakarėse sukilusių žiemgalių.

Turėjo keistis ir Mindaugo požiūris. Iki tol laikęsis su kryžiuočiais sudarytų sutarčių, Mindaugas nebegalėjo ilgai laikytis senosios politikos. Almino planas buvo įgyvendintas: savo pergalėmis žemaičiai privertė Mindaugą priimti juos atgal į Lietuvos valstybės sudėtį. Tai, tiesa, įvyko tik 1261 m. rudeniop, po to, kai žemaičiai pasiekė dar vieną pergalę prie Lielvardės, o Mindaugo aplinka, ypač įtakingasis seserėnas Treniota, pradėjo jam atvirai grasinti. Tuomet Mindaugas atsimetė ir nuo sąjungos su Vokiečių ordinu, ir nuo krikšto.

„Sunku Lietuvos istorijoje surasti kitą mūšį, kurio pasekmės būtų tokios gilios ir ilgalaikės, kaip Durbės mūšio. Tai – neabejotinai vienas lemtingiausių mūšių Lietuvos istorijoje“, – savo straipsnį baigia dr. T. Baranauskas.