Jurbarko senamiesčio autentiką išsaugoti nelengva

Kiekvieno miesto senamiestis vertingas tiek, kiek jame išlikę autentikos. Jurbarko senamiesčiui būdinga medinė architektūra, kurioje išskirtinę vertę turi XX a. pradžioje statydinti mūriniai pastatai – katalikų bažnyčia, buvęs paštas (pastatas esantis Vytauto Didžiojo 4), veterinarijos vaistinė.

Vertingiausi pastatai – vaistinė ir mokykla
Vienas įspūdingiausių bei architektūros paveldo požiūriu reikšmingiausias yra senasis vaistinės pastatas. 1909 m. pagal Kauno gubernijos architekto Ušakovo projektą, tada Vokiečių gatvėje  (dabar Donelaičio) buvo pastatydintas šis pastatas. Pirmajame aukšte įsikūrė vaistinė, antrajame buvo įrengtas vaistinės savininko Marko Meilichovičiaus Bregovskio butas.
Šiandien, praėjus šimtui metų, pastatas nepakeitė nei savo išorės, nei buvusių funkcijų. Kaip ir prieš šimtą metų pirmajame aukšte įsikūrusi vaistinė, tik šiandien tai veterinarijos, o antrajame aukšte esantis butas priklauso Jurbarko savivaldybei.
Iki 1969 metų šiame pastate taip pat veikė vaistinė. Laimingo atsitiktinumo, o veikiau Kauno medicinos instituto doc. Kaikario įžvalgumo dėka, išsaugota ir senoji farmacijos įranga. Tarpukario Lietuvoje naudoti senieji vaistinės indai, etiketės, užrašų knygelės, receptai ir visa kas susiję su vaistų gamyba, išsaugota Kauno medicinos akademijos Farmacijos muziejuje.
Žinant, kaip iš lėto keitėsi farmacijos raida, tai be abejo išsaugotas reikšmingas vaisininkystės istoriją atspindintis palikimas. Tačiau senuosius vaistinės baldus ištiko liūdnesnis likimas. Jie buvo išvežti į Plokščius ir ten nesaugomi bei nenaudojami sunyko.
Kitas architektūrinio paveldo objektas, taip pat nepatyręs nei išorinių, nei funkcinių pakitimų yra Viešvilės mokykla (Klaipėdos g.76). Pastatas 1905 metais statydintas mokyklai. Tame pačiame pastate įrengti butai mokytojams. Įdomi detalė, jog vakarinė, klasėms skirta dalis, kiek išstumta į priekį, dideliais langais, erdviomis laiptų aikštelėmis bei erdviu įėjimu skiriasi nuo gyvenamosios pastato dalies.
Čia langai mažesni, laiptai mediniai, o laiptų aikštelės ne tokios erdvios kaip mokyklai skirtoje dalyje. Tai tik įrodo, koks dėmesys buvo skiriamas funkcionalumui.
Kadangi šis pastatas visą laiką išlaikė tą pačią funkcinę paskirtį, čia išliko ir daugiausia autentikos. Iki šiandien išsaugoti ne tik pastato išorės puošybos elementai, bet ir vidiniai langų rėmai, jų metalinės detalės, rankenėlės, vyriai. Tas pačias, kaip ir prieš šimtą metų duris, varsto moksleiviai.

Valstybė saugo, bet nepadeda
Tokia sėkmė lydi anaiptol ne visus architektūrinio paveldo statinius. Dauguma jų išgyvena šeimininkų bei funkcinio pritaikomumo nuolatinę kaitą. Su didesniais sunkumais susiduria žmonės, gyvenantys urbanistinio paveldo statiniuose. Mintimis apie paminklosaugos problemas sutiko pasidalinti Kultūros paveldo departamento Tauragės teritorinio padalinio vyresnioji valstybinė inspektorė M. Karūnienė.
Pasak Kultūros paveldo specialistės M. Karūnienės, žmonės, gyvenantys architektūrinio paveldo pastatuose, pirmiausia susiduria su apribojimais, kurių reikalavimai įrašomi į nekilnojamojo turto registrą. Šiandieninėje situacijoje, geriau išsaugomi objektai, priklausantys valstybei. Europos infrastruktūrinių fondų lėšų panaudojimas gelbėja ne vieną architektūrinio paveldo objektą nuo griūties. Tuo tarpu privatiems asmenims, gyvenantiems tokiuose statiniuose, tenka išeičių ieškoti patiems. Kultūros paveldo departamentas gali kompensuoti tik nežymią dalį paminklosauginių technologijų:  konservavimo, restauravimo darbus  mūriniuose pastatuose iki 30 proc., mediniuose iki 70 proc. Kompensacijai gauti  būtina sąlyga – objektai turi būti saugomi valstybės.
Jurbarko senamiesčio pastatai mediniai. Vertinga tai, kaip šie pastatai suformuoja erdves, išlaikomi pastatų vienodi aukščiai. Tad mūsų miesto senamiesčiui būdingos siauros gatvelės su įvažiuojamaisiais kiemais, glaudžiai viena prie kitos prisišliejusios sodybvietės. Didžiausia problema tampa tai, kad  pastatai yra mediniai, greičiau nykstantys. Sudėtinga suderinti architektūrinio paveldo išsaugojimo bei žmonių, gyvenančių tuose pastatuose asmeninius interesus.
„Idealu būtų, jei žmonės išlaikytų autentiką. Tačiau gyvenimas diktuoja savo taisykles. Keičiami mediniai langai į plastikinius, mediniai namai apkalami lentelėmis. Visa tai vyksta tyliai ir greitai” – sako M.Karūnienė.
Žmonėms, gyvenantiems architektūrinio paveldo pastatuose, jų išsaugojimui valstybė nėra numačiusi kompensacinio mechanizmo, tad išsaugant architektūrinį paveldą, paminklosaugininkai gali tikėtis tik  žmonių sąmoningumo bei supratingumo.
Panaši situacija prieš penkiasdešimtį metų buvo ir Skandinavijos šalyse. Tačiau dabar, priėmus lankstesnius įstatymus, situacija tose šalyse yra pasikeitusi. Belieka tikėtis, jog ir pas mus keisis situacija, persirgsime ,,plastiko liga“.

Megrame Medis langai