Jurbarko rajono žmonės vėl stovėjo istoriniame Baltijos kelyje ir ant tilto per Nemuną

Lietuvių tautos istorijoje buvo dvi itin lemtingos datos – tai 1939 m. ir 1989 m. rugpjūčio 23-iosios dienos. Abiem atvejais buvo nulemtas milijonų žmonių likimas.

1939 m. Molotovo–Ribentropo parašais ilgiems dešimtmečiams buvo okupuotos trys Baltijos šalys.

Lygiai po 50 metų 1989 m. rugpjūčio 23-ąją lietuviai, latviai, estai, sudarę vieningą gyvąją grandinę, visam pasauliui parodė taikų laisvės troškimo pavyzdį.

Tai buvo stebuklas!

Didžiuojamės, kad šioje istorinėje akcijoje dalyvavo ir tūkstančiai mūsų Jurbarko rajono žmonių.

Jokiame istorijos vadovėlyje nerasi tokių datų, kurių viena lėmė pražūtį, kita – prisikėlimą. Beje, jas skyrė lygiai pusšimtis metų. Daug kas iš mūsų artimųjų Baltijos kelio datos nesulaukė.

Laikrodis nuo šios istorinės Baltijos tautų prisikėlimo dienos atskaičiavo 25-erius metus, kurie iš pagrindų pakeitė kiekvieno mūsų gyvenimą. Tapome ne tik nepriklausomi, bet ir Europos Sąjungos, NATO nariais, esame laisvi rinkti ir rinktis.

Pusšimtis Jurbarko krašto žmonių, kaip ir prieš ketvirtį amžiaus, pasirinko Juodojo kaspino dieną paminėti istorinėje Baltijos kelio Vilnius–Panevėžys atkarpoje, kur pastatytas kryžius žymi Jurbarko rajono 1989 m. rugpjūčio 23 dieną vieningoje grandinėje stovėjusių žmonių vietą. Tąkart į Jurbarko rajono žmonėms skirtą kelio atkarpą pateko tik dalis akcijos dalyvių. Tie, kurie pasirinko individualų kelią, suspėjo įsijungti į gyvąją grandinę. Didžioji dalis jurbarkiečių, keliavusių bendroje kolonoje, kaip ir daugelis kitų rajonų žmonių, įstrigo mašinų sraute ir nurodytą valandą rankomis susikabino Ukmergėje. Iki jurbarkiečiams skirtos vietos dar būtų reikėję įveikti apie dešimties kilometrų kelią. Iš tų dienų prisiminimuose išliko įspūdingas ir margas įvairių markių ir paskirčių mašinų srautas, kuris, tarsi iš krantų išsiliejusi upė, nešė visus viena kryptimi – į magistralę, jungiančią Vilnių-Rygą ir Taliną. Vieni važiavo individualiu transportu – tuometiniais žiguliais, moskvičiais, zaporoziečiais, valgomis, motociklais, kiti samdė mažesnius ar didesnius autobusus, buvo ir keliaujančių sunkvežimiais, vadinamosiomis „letuškėmis“... Visi vieningai siekė tikslo – suspėti į Baltijos kelią, tad buvo pakiliai ir geranoriškai nusiteikę. Tokie prisiminimai visam gyvenimui išliko kiekvieno to meto istorinio įvykio dalyvio atmintyje.

Prieš dešimt metų, paminint Baltijos kelio 15-metį, Baltijos kelyje paženklintose vietose vėl rinkosi žmonės. 1999 m. rugpjūčio 23 d. Jurbarko vietą žyminčioje atkarpoje prie kryžiaus gėles padėjo ir atminimo žvakeles uždegė tuometiniai rajono vadovai – Vidmantas Juzėnas, Ričardas Juška, choro „Versmė“ nariai, dalyvavo ir būrys savivaldybės administracijos, kultūros ir švietimo įstaigų darbuotojų.

2014 m. rugpjūčio 23-ąją prie Jurbarko kultūros centro į autobusą rinkosi žmonės iš įvairių rajono vietų – Viešvilės, Jurbarko, Skirsnemunės, Seredžiaus. Tarp keliaujančiųjų buvo ir ne vienas istorinio Baltijos kelio dalyvis, o keletas – jau ir trečią kartą akcijoje panoręs dalyvauti. Keliaujančiųjų būryje buvo ir Jurbarko Petro Paulaičio šaulių kuopos nariai bei Romo Undraičio vadovaujami Seredžiaus Stasio Šimkaus pagrindinės mokyklos jaunieji šauliai.

Įsikūrę patogiame su Baltijos kelio sąšaukos ženklu pažymėtame autobuse akcijos dalyviai netruko pervažiuoti gražiąją rajono panemunę, Kauną, Jonavą, Ukmergę. 

Atvykus prie Jurbarko rajono vietą žyminčio šešių metrų aukščio kryžiaus pirmiausia buvo pritvirtinta lentelė, kurioje įrašyti žodžiai liudija, kad šioje vietoje 1989 m. rugpjūčio 23 d. gyvojoje grandinėje buvo Jurbarko rajono žmonės. Pagerbiant istorijos atminimą buvo padėtos gėlės, uždegtos žvakelės.

Pro šalį pravažiuojantys autobusai, pavieniai automobiliai signalizavo, mojavo rankomis, sveikino. Daugelis mašinų buvo pasipuošę trijų Lietuvos, Latvijos, Estijos valstybių vėliavėlėmis, Baltijos kelio atributika. Nuotaikos nesugadino net apsiniaukęs ir dažnai lietų liejantis dangus.

Prie Jurbarko rajono grupės prisijungė ir keletas uteniškių. Jie norėjo kartu paminėti šią istorinę sukaktį.

Pirmieji prie Jurbarko rajono vietą žyminčio kryžiaus atvyko ukmergiečiai. Jiems buvo perduota Jurbarko vėliava, kuri su kitų dvylikos rajonų vėliavomis turėjo papuošti renginio vietą ant Ukmergės piliakalnio. Po keliolikos minučių vilniečiai atvežė Baltijos kelią žyminčią atributiką. Treti buvo žurnalistai, kuriems 1989 m. Baltijos kelio prisiminimus pasakojo Baltijos kelio akcijos Jurbarko rajone organizatoriai – kunigas majoras Alfonsas Bulotas, režisierė Danutė Samienė. Tautiniais rūbais pasipuošę, ant balto lino rankšluosčio nešini šventinta duona pasveikinti Jurbarko rajono žmones atvyko ir oficiali delegacija, kurią sudarė visų penkių etnografinių regionų atstovai – buvę tremtiniai, žurnalistai, Misija Sibiras dalyviai, ateitininkai, Lietuvos Respublikos Seimo darbuotojai, 1989 m. Baltijos kelio koordinatoriai. Kartu buvo ir šio renginio koordinatorė Angonita Rupšytė. Grojant Petro Pojavio vadovaujamai Jurbarko kultūros centro kapelai „Santaka“, Jurbarko rajono savivaldybės administracijos direktorius Petras Vainauskas priėmė Vilniaus katedroje bazilikoje pašventintas dovanas – į lino skarelę suvyniotą ir rugio varpa papuoštą naminės duonos kepalėlį ir žvakeles.

Į Lietuvos Baltijos istorijos knygą nuo Jurbarko krašto žmonių buvo įrašytas palinkėjimas Lietuvai, o kiekvieno dalyvio asmeninis palinkėjimas ateinančioms kartoms pateko į specialią stiklo skrynią. Baltijos kelio sąšaukos koordinatorė A. Rupšytė pažadėjo atvykti į Jurbarką, kad artimiau pabendrautų su mūsų krašto žmonėmis. Smagia „Santakos“ muzikantų melodija palydėta delegacija išvyko Latvijos pasienio link.

Iš Baltijos kelio magistralės atėjo laikas keliauti į Ukmergę, kur 16.00 val. turėjo prasidėti oficialus paminėjimas. Prie Ukmergės piliakalnio geltonomis skarelėmis pasipuošę informatoriai rikiavo iš trylikos rajonų atvykusius meno mėgėjų kolektyvus. Su Jurbarko vėliava, kita kraštą žyminčia atributika eisenoje žygiavo ir „Santakos“ muzikantai. Grojant ir dainuojant kraštiečio kompozitoriaus Kęstučio Vasiliausko dainą „Žemėj Lietuvos“, visi renginio dalyviai atsistojo ir susikibę rankomis kartu su muzikantais dainavo visiems gerai žinomą dainą. Tai buvo įspūdinga! Už Jurbarko rajono kryžiaus Baltijos kelyje priežiūrą Vidiškių seniūnijos seniūnui Virgilijui Štarui P. Vainauskas įteikė mero Ričardo Juškos padėką ir dovaną – knygas „Jurbarko dvaras“, „Jurbarkas – turizmo kraštas“.

Šventėje dalyvavę Ignalinos, Švenčionių, Jonavos, Kėdainių, Kazlų Rūdos, Raseinių, Utenos, Kalvarijos, Marijampolės, Vilkaviškio, Jurbarko, Šakių ir Ukmergės rajonų vadovai įvertino skaudžias slapto suokalbio pasekmes, linkėjo saugoti bendražmogiškas, demokratines vertybes, kurioms startas 1989 m. rugpjūčio 23 d. buvo duotas Baltijos kelio Vilnius-Ryga-Talinas magistralėje.

Visus, kurie Baltijos kelio dieną buvo pasilikę Jurbarke, kultūros centro renginių režisierius Gintaras Zareckas kvietė paminėti ant tilto susikibus už rankų - taip simboliškai apjuosti Nemuną. Pilietiškumo akcija „Nemuno tilto kelias“ prasidėjo 12 valandą. Nepabūgę žvarbaus oro jurbarkiečiai ir kiduliečiai rinkosi nešini vėliavomis, vėliavėlėmis, kitokia lietuviška atributika. Visi buvo smagiai šventiškai nusiteikę, tad net pradėjęs lietus nė kiek nesugadino geros nuotaikos. Gintaro Zarecko vedami žmonės sustojo ant tilto. Šioje grandinėje buvo ir policijos pareigūnų, rajono Tarybos nariai Algirdas Gudaitis, Saulius Lapėnas bei Audronė Kurienė, Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro direktorius Arvydas Griškus, miesto seniūnas Romualdas Kuras, Girdžių seniūnas Darius Juodaitis, Jurbarko skautai, Meno mokyklos direktorė Loreta Ševelienė, sporto treneris Mindaugas Smirnovas, režisierė Birutė Šneiderienė, rajoninių laikraščių žurnalistai ir daugelis kitų žmonių. Kiduliečiai prie šios akcijos prisijungė negausiai. Džiugu, kad ant tilto su keletu kitų kiduliečių stovėjo seniūnas Mindaugas Mykolaitis. Reikia tikėtis, kad šis jauniausias Šakių rajono seniūnas savo entuziazmu panašių akcijų metu užkrės ir kitus miestelio gyventojus.

Taigi Gintaro Zarecko vizija Baltijos kelią pakartoti ant ilgiausio Lietuvoje tilto išsipildė - susikibę rankomis ant jo stovėjo daugiau nei 150 žmonių. Šventinę nuotaiką kūrė iš Jurbarko pusės aidinti muzika - skambėjo gražiausios ir populiariausios Lietuvai skirtos dainos.