Jurbarko rajono piliakalniai - istorija ir dabarties realijos. Raudonėnų piliakalnyje stovėjo Medrabos pilis

Kaip ir dauguma mūsų rajono piliakalnių, taip ir Raudonėnų piliakalnis – dabar turintis kultūrinę archeologinę vertę – buvo įrengtas kyšulyje prie upės. Šis piliakalnis datuojamas I tūkstantmečio viduriu – XIII amžiumi.

Raudonėnų piliakalnis stovi Raudonės seniūnijos Raudonėnų kaime tarp Rožukės ir Raudonės upelių esančio kyšulio rytiniame gale. Iš šiaurės ir rytų pusės piliakalnį juosia Rožupės upelis, iš pietų – Raudonės upelio slėnis, o iš vakarų pusės prieina gretima dirbama aukštuma.

Piliakalnio viršuje pietvakariniame gale yra trikampio formos 37 m pločio aikštelė. Nuo gretimos aukštumos supiltas 40 m ilgio ir 2,5–3 m aukščio ir 12 m pločio pylimas, už kurio iškastas 6 m pločio ir 1 m gylio griovys. Piliakalnio šlaitai statūs, jie 18 m aukščio.

Aikštelės šiaurinę dalį yra nuplovęs Raudonės upelis, o pietinis šlaitas link tvenkinio gerokai paveiktas erozijos. Pats piliakalnis apaugęs praretintais lapuočiais medžiais.

Į pietų vakarus nuo piliakalnio esančioje aukštumoje, palyginti lygiame lauke, 1,2 ha plote yra papėdės gyvenvietė.

Raudonės upelio dešiniajame krante, į šiaurę nuo senųjų kapinaičių, kalvoje yra Raudonėnų kapinynas. Nemaža jo dalis 1930 – 1935 m. buvo nupustyta; rasta X–XIV a. dirbinių.

Raudonės upelis minimas XIV a. kryžiuočių Vygando Marburgiečio kronikoje ir kryžiuočių kelių aprašymuose 1360, 1366 ir 1420 m. Upelis vadinamas Rodan ir Roddan vardais. Mūsų kraštietis istorikas archeologas, profesorius Vytautas Urbonavičius pateikia lietuvių pilių, stovėjusių prie Nemuno tarp Mituvos ir Dubysos žiočių, schemą: Bisenė – tai Jurbarko Bišpilis, Kolainiai – Antkalniškių piliakalnis, Medraba – Raudonėnų piliakalnis, Junigėda –  Veliuona, Pieštvė – Seredžius.

Ne vienas istorikas tvirtina, kad Raudonėnų piliakalnyje jau XIII a. (o gal ir anksčiau) stovėjo medinė lietuvių pilis, vadinama Medraba. Tačiau kai kurie tyrinėtojai bando skirtingai nurodyti Medrabos pilies vietą.

1291 m. vasario mėnesį įsiveržė kryžiuočiai, kurių tikslas buvo užpulti Junigėdą. (Dėl Junigėdos vietos nėra istorikų diskusijų – visi sutaria, kad tai Veliuona.) Šiam žygiui vadovavo Karaliaučiaus komtūras Bertoldas Bruhavenas. Kryžiuočiai nusiaubė Junigėdos valsčių, tačiau pačios Junigėdos nepuolė, mat buvo sužinota, kad ten statoma lietuvių pilis. Įsiveržėliai sutrukdyti statybos nebuvo pasirengę.

Po kurio laiko tas pats komtūras su dar gausesne kariuomene vėl patraukė Junigėdos link, bet pilies gynėjai stipriai priešinosi, ir kryžiuočiams teko grįžti atgal. Kad žygis nenueitų veltui, įsiveržėliai sudegino Medrabos pilį. Iš jos sunaikinimo aprašo aiškėja, kad ji žygiuojantiems panemune turėjo būti pakeliui į Junigėdą ir į vakarus nuo dabartinės Veliuonos. Grįžtant nuo Veliuonos į vakarus arčiausiai yra Raudonėnų piliakalnis. Todėl spėjama, kad šis piliakalnis ir yra 1291 m. balandžio 22 d. sudegintos Medrabos pilies vieta.Dideli atstumai kryžiuočių kariuomenę labai išvargindavo. Jie sumanė įkurti savo bazes  netoli lietuvių pilių. Pirmąją tokią bazę įkūrė Skirsnemunėje, čia 1313 m. pastatę Kristmemelio pilį. 1337 m. Vokiečių ordinas tarp Veliuonos ir Raudonės pastatė Bajerburgo pilį, o maždaug 1343 m. dabartinės Raudonės pilies vietoje – antrąją Bajerburgo pilį. Ši 1384 m. lietuvių buvo sugriauta.

Medrabos pilis XIV a. pradžioje jau nebeminima. Turbūt svarbesnės lietuvių pilys buvo stiprinamos mažiau svarbių pilių įgulų sąskaita. Todėl XIV a. pradžioje tarp Jurbarko Bišpilio ir Veliuonos dešiniajame Nemuno krante kitų lietuvių pilių nebebuvo.

Po Žalgirio mūšio ir po Lietuvos krikšto prasidėjo ramesnio gyvenimo laikotarpis. Kūrėsi naujos gyvenvietės, plėtėsi dirbamos žemės plotai, pamažu keitėsi ir žmonių buitis. Žinoma, mūsų akimis žvelgiant, ji buvo labai vargana.

Aleksandras Gvanjinis (1538 – 1614, italas, tarnavęs Lietuvos kariuomenėje, kartu buvo ir kronikininkas. Jis parašė knygą „Europos Sarmatijos kronika“, kurioje papasakojo apie savo keliones po kraštą ir apie savo pastebėjimus. Įdomūs jo įspūdžiai, patirti keliaujant po Veliuonos kraštą.

Pasak A. Gvanjinio,  čia prasti žmonės gyveno mažose, žemose, pailgose trobose, kur vidury aslos rytais ir vakarais buvom kūrenama ugnis. Trobose laikė ir visokius gyvulius – karves, kiaules, vištas. Iš galvijų ragų darė sau indus ir taures įvairiems reikalams. Žmonės buvo tvirti ir drąsūs, mūšyje smarkūs, kautynėse vartojo šarvus ir šalmus, ypač ragotines ir ietis. Arklius jie turėjo labai mažus. Su mediniais žambriais arė, o jų žemė buvo labai kieta ir nesmėlinga. Čia daug tankių miškų. Šie davė įvairių gėrybių. Kelmuose arba aukštų medžių drevėse bitės gyveno geriau negu aviliuose, todėl šeimininkams jos prinešė daug medaus. Kaip niekur buvo geras medus...

XVI a. jau minimas Raudonės dvaras, 1596 m. – kaimas, o 1688 m. minima ir bažnyčia. Suprantama, Raudonėnų piliakalnio teritorija buvo įjungta į dvaro žemių plotą.

Iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto gavęs Raudonės dvarą XVI a. pabaigoje, Lietuvos miško eksportininkas Krišpinas Kiršenšteinas pasistatė privačią rezidenciją.

1961 m. vasarą Raudonėnų piliakalnį apžiūrėjo archeologinė ekspedicija, vadovaujama istoriko Adolfo Tautavičiaus. 1972 m. rudenį piliakalnį žvalgė ir mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba, vadovaujama R.Olšausko. Tuomet piliakalnis buvo kartografuotas.

1974 ir 1975 m. buvo tyrinėtas Raudonėnų kapinynas. Šiuos tyrinėjimus vykdė Kultūros ministerijos mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos taryba. Tyrimams vadovavo Eugenijus Jovaiša ir Juozas Markelevičius. Buvo ištirtas 250 kvadratinių metrų plotas. Akmenų vainikuose rasta 3 nedegintų mirusiųjų ir nedeginto žirgo palaikai bei dvi laužavietės. Be to rasta papuošalų (antsmilkiniai, įvijos, gintarinis karolis), žirgo aprangos detalės (žąslai, karčių įvijos) ir žmogaus aprangos detalės (sagtys, kepuraitės liekanos). Šis kapinynas buvo datuojamas I šimtmečiu prieš Kristaus gimimą – XIII a. po Kristaus. Radiniai buvo perduoti Vytauto Didžiojo karo muziejui.

1990 m. rudenį mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba, vadovaujama S. Berulio, vėl surengė žvalgomąją ekspediciją Raudonėnų piliakalnyje. Žvalgymo metu buvo nustatyta teritorija ir surasta piliakalnio gyvenvietė. Nustatyta jo būklė patenkinama. Tačiau pripažinta, kad piliakalnio pietrytinis šlaitas apgadintas imant smėlį, šiaurės vakarų šlaito dalis nuslinkusi, sunaikinta dalis pylimo, o gyvenvietė ilgą laiką buvo ariama.

Raudonėnų piliakalnis pasiekiamas iš Jurbarko–Kauno plento (141) prieš Raudonę, pravažiavus kelią į Raudonėnus, iškart pasukus lauko keliu į kairę, už 550 m, už pirmos sodybos kairėje ir šalia jos esančio tvenkinio.

Naudota literatūra: „Jurbarkas“ 1996 m.„ Kraštas ir žmonės“ 1983 m., Mažoji lietuviška enciklopedija 1987 m., „Lietuvos pilys“ 1971 m., B. Kviklio „Mūsų Lietuva“ IV t.