Jurbarko rajono piliakalniai - istorija ir dabarties realijos
Šiemet „Mūsų laiko” redakcija gavo finansavimą iš spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondo projektui „Jurbarko rajono piliakalniai - istorija ir dabarties realijos”. Šio projekto tikslas - supažindinti Jurbarko krašto visuomenę su visais rajone esančiais piliakalniais, jų atsiradimo istorija, buvusiomis gyvenvietėmis, piliakalnių papėdės gyventojais. Norime surinkti informaciją apie buvusias pilis, jų vidų ir išorę, kiek galima daugiau sužinoti apie pilyse gyvenusius gyventojus. Taip pat pateiksime informaciją ir apie dabar prie piliakalnių gyvenančius žmones.
Piliakalniai atsirado apie 1000 m. pr. m. e. – jie yra svarbiausias pagoniškos baltų kultūros palikimas. Dažnai šalia pilies būdavo gyvenvietė, kartais dar ir įtvirtintas priešpilis.
Piliakalniai yra archeologiniai paminklai, saugomi valstybės, įtraukiami į kultūros vertybių, lankytinų vietų sąrašus, dalykinius žinynus. Tai ne tik istorikų ir archeologų pamėgta vieta, leidžianti jiems atskleisti laiko paslėptus praeities klodus, pasakojanti apie žmonių gyvenimo būdą ir papročius, kovas, žygdarbius ir pralaimėjimus. Piliakalniai – tai ištisos istorijos knygos tiems, kas moka jas perskaityti. Tai ir turistų mėgstamos ir lankomos vietos, dažniausiai esančios išskirtinėje, itin vaizdingoje erdvėje prie upių, upelių ar ežerų. Jie ir netsiejama mūsų kraštovaizdžio dalis.
Piliakalniai nuo seno jaudino žmonių vaizduotę. Apie juos sukurta daugybė pasakojimų, pasakų, padavimų, legendų. Apie jie juos vis dar tebekuriamos dainos ir poemos.
Piliakalniai – ne tik didingos praeities saugotojai. Jie glaudžiai susiję ir su dabartiniu gyvenimu. Ant ir šalia jų rengiamos įvairios – pagoniškos ir krikščioniškos, tradicinės ir šiuolaikinės, vietinės ir tarptautinės šventės.
Laikraštyje bus aprašomi piliakalnių gynybiniai įtvirtinimai (pylimai, grioviai, terasos, pastatų šlaitai, pilies kiemas ir kt.), šnekamoji tradicija, kultūrinis sluoksnis (namų apyvokos ir prabangesni daiktai, žmonių gyvenimo likučiai: buitinių atliekų sluoksnis), piliakalniuose rasti lobiai. Kalbinsime istorikus bei archeologus, pateiskime skaitytojams susistemintą informaciją. Straipsniais sieksime, kad piliakalnių istorija sietųsi su šiandienine veikla, sieksime išsaugoti kultūrinį palikimą bei supažindinsime su žmonėmis, kurie prisideda prie piliakalnių istorijos išsaugojimo, taip pat piliakalnių prižiūrėtojais. Straipsniai turės išliekamąją vertę, nes užfiksuosime piliakalnių dabartį, jais galės naudotis Jurbarko mokyklos, Jurbarko krašto muziejus. Skaitytojus skatinsime domėtis savo krašto istorija.
Jurbarko rajone yra keturiolika piliakalnių. Vieni plačiai žinomi ir prižiūrimi, tokie kaip Seredžiaus, Veliuonos, Bišpilio ar Eržvilko, kiti, mažesnieji, tokie kaip Pašilių, Antkalniškių ar Meškininkų labiau primiršti bei apleisti. Mūsų rajonas patrauklus ir unikalus tuo, kad 70-ties kilometrų ilgio pietinė riba eina didžiausios Lietuvos upės – Nemuno pakrante. Būtent ties ja ir yra išsidėstę dauguma rajone išlikusių piliakalnių – pradedant pačiais didžiausiais ir baigiant Kalnėnų, dar vadinamu Bišpiliukais ar Pipirkalniu. O ir visi kiti piliakalniai buvo pastatyti prie kitų didesnių ar mažesnių upelių; reikia nepamiršti, kad tie maži upeliai kadaise galėjo būti didelėmis vandeningomis upėmis. Taigi jau greitai pradėsime kelionę po istorines vietas – kadaise stovėjusių pilių apylinkes ir, kiek tai įmanoma, pačias pilis.
Toliausiai į rytus nuo Jurbarko nutolęs apardytas ariant, pylime kasant duobes, apaugęs spygliuočiais medžiais Pašilių piliakalnis, esantis Seredžiaus seniūnijoje. Rytinėje jo papėdėje 0,5 ha plote yra papėdės gyvenvietė.
Keliaujant nuo Kauno pusės panemune pasroviui, Jurbarko rajonas svečius ir savus pasitinka Seredžiumi ir jį ryškiausiai puošiančiu simboliu – Palemono kalnu arba Pieštvės piliakalniu. Šis įspūdingas istorinis paminklas įrengtas Nemuno aukštutinės terasos kyšulyje, suformuotame Pieštvės upelio, kurį iš pietų juosia Nemuno slėnis, iš šiaurės rytų prieina gretima aukštuma. Į piliakalnį nuo Seredžiaus miestelio apatinės dalies į viršų įrengti laiptai. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečio viduriu - XV a. pradžia. Seredžiuje yra ir dar vienas II-asis piliakalnis Nemuno ir Dubysos santakoje, jų dešiniuosiuose krantuose, 700 m į pietryčius nuo pirmojo Seredžiaus piliakalnio, apardytas Naujųjų laikų dvarvietės, arimų, Nemuno potvynių, dabar dirvonuojantis.
Veliuonos piliakalniai – nė kiek ne mažiau įžymi lankytina vieta nei Seredžius. Galbūt todėl šį miestelį ir jo įžymybes apžiūrėti kasmet atvažiuoja tūkstančiai žmonių. Čia galima pasigrožėti ne tik piliakalniais ir jų įtvirtinimų kompleksu Nemuno slėnio šlaite. Šis kompleksas – archeologinis – istorinis paminklas, kurį sudaro Veliuonos I piliakalnis, vadinamas Gedimino kapu, jo papilys, vadinamas Pilies kalnu arba Ramybės kalnu ir už 2,7 km į vakarus esantis Veliuonos II piliakalnis, vadinamas Pilaitėmis. Veliuonoje, manoma, viename iš piliakalnių yra ir Gedimino kapas, pagal tradiciją laikomas prie Veliuonos žuvusio didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino žūties vieta. Tyrinėjimai rodo čia stovėjus medinę pilį, kurią dažnai puolė kryžiuočiai.
Pilaitėse, archeologų manymu, stovėjo 1337 m. kryžiuočių pastatyta dviejų pastatų pilis, kuri turėjo blokuoti Veliuonos pilį. Sprendžiant pagal archeologinius tyrimus, ši pilaitė netrukus buvo lietuvių užpulta ir sudeginta.
Keliaujant toliau į vakarus rasime ir šiam kompleksui priklausantį, į šiaurę labiau nutolusį kiek ankstesnį nei II tūkstantmečio pradžios Antkalnės piliakalnį, dar vadinamą Milžino Kapu, Naujokų, Gystėnų piliakalniu.
Už Raudonės miestelio važiuojant link Jurbarko pasitinka dar vienas - Raudonėnų piliakalnis, įrengtas Raudonės upelio dešiniojo kranto kyšulyje. Aikštelė trikampė, orientuota pietvakarių – šiaurės rytų kryptimi, 37 m ilgio, 35 m pločio pietvakariuose. Aikštelės šiaurinę dalį nuplovė Raudonė, pietinis šlaitas link tvenkinio paveiktas erozijos. Piliakalnis apaugęs praretintais lapuočiais medžiais. Jis datuojamas I tūkstantmečio viduriu - XIII a.
Kartupėnų piliakalnis – taip pat stūkso prie pat kelio Kaunas-Jurbarkas. Jis dar vadinamas Kiaukalniu, Sargučiu. Iš vakarų ir šiaurės vakarų piliakalnį juosia Kartupis, iš pietų - Nemuno slėnis, šiaurės rytų pusėje tęsiasi aukštuma, nuo kurios jis atskirtas 25 m pločio (viršuje) ir 2,5 m gylio grioviu bei 7 m aukščio ir 21 m pločio pylimu, supiltu aikštelės gale. Piliakalnio šiaurės vakarų šlaite, 4 m žemiau aikštelės, yra 2 m pločio terasos liekanų. Piliakalnio šiaurės rytų papėdėje, kyšulio tęsinyje, yra senovės gyvenvietė. Piliakalnis datuojamas XIII a.-XIV a. Jis apardytas, jo aikštelės šiaurinę ir vakarinę dalis nuplovė Kartupio upelis, pastaruoju metu tvarkomas.
Antkalniškių piliakalnis įrengtas dešiniojo Nemuno kranto kyšulyje. Aikštelė ovali, pailga, 38x28 m dydžio. Jos šiaurinje pusėje supiltas lenktas 1,5 m aukščio, 10 m pločio pylimas, už kurio iškastas 8 m pločio, 1 m gylio griovys. Šlaitai statūs, 26-30 m aukščio. Piliakalnis datuojamas II tūkstantmečio pradžia. Piliakalnio apžvalgos aikštelė apaugusi lapuočiais medžiais, kurie pradėti retinti. Vakarinje piliakalnio pusėje 0,5 ha plote yra papėdės gyvenvietė.
Pačiame Jurbarke, nedaug nutolęs nuo centro, stovi Bišpilio piliakalnis. Manoma, kad 3 km į pietvakarius nuo Mituvos žiočių 1259 m. buvo pastatyta Georgenburgo pilis, viena seniausių kryžiuočių pilių prie Nemuno, šie po 1260 m. Durbės mūšio ją apleido, lietuviai sugriovė. Maždaug tuo pat metu ant Jurbarko piliakalnio pilį pasistatė lietuviai. Yra ir kita versija. Nedaugelis žino, kad remiantis istorikų Romo Batūros ir Tomo Baranausko tyrinėjimais, ant Bišpilio piliakalnio stovėjo Kolainių pilis. Tad naujausi istorikų tyrinėjimai rodo, kad ruošiamės triukšmingai atšvęsti ne savo, o greičiausiai Šilalės rajone pastatytos Georgenburgo pilies 755 metų jubiliejų.
Kalnėnų piliavietėje stovėjo 1259 ar 1343 m. kryžiuočių pastatyta Georgenburgo pilis, kurią 1384 m. pilį sudegino Vytautas. 1387 m. kryžiuočiai pilį atstatė, 1392 m. ji vadinama Bajenburgu, 1396 m. vėl Georgenburgu. 1403 m. Vytautas vėl ją sudegino. 1949 m. Jurbarko vidurinės mokyklos kraštotyrininkai surengė žvalgomąją ekspediciją, kurios metu rasta akmeninių sviedinių, verpstukas, geležinių strėlių antgalių (keturbriaunių ir žeberklo formos), puodų šukių gnaibytu ornamentu, žalvario gabalėlių. Aptikta viena ugniavietė su geležies gargažėmis joje.
Į šiaurę, ne taip toli nuo Jurbarko, mes rasime Meškininkų piliakalnį (Bišpiliuką). Jis yra prie Meškininkų kaimo, Jurbarkų seniūnijoje. Atrodo, kad smėlingame kyšulyje iki įrengiant piliakalnį I tūkstantmetyje pr. m. e. buvo neįtvirtinta gyvenvietė. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu pr. m. e., I tūkstantmečio antrąja puse - II tūkstantmečio pradžia.
Eržvilko piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu pr. m. e., I tūkstantmečio antrąja puse - II tūkstantmečio pradžia. Piliakalnyje lokalizuojama 1308 m. kryžiuočių sudeginta apleista lietuvių pilis Skronaitė.
Rekomenduojami video:
Ich bin Mr. Rick sehr dankbar für den Frieden, den ich heute in meinem Leben habe. Ich suchte nach e...
Jurbarko rajone sulaikyti 4 neteisėtai medžioję asmenys