Jurbarko Ragainės legendos – išmonė ar šiurpios realybės atspindys?

Straipsnis  0 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

 

Ar daug žinote su Jurbarku susijusių legendų? Vieną tai tikrai – apie brolius milžinus Jurą ir Barkų, visiškai nekreipusius dėmesio į darbų saugos reikalavimus ir linksmai svaidžiusius vienas kitam per Nemuną pavojingą darbo įrankį – kirvį, kol toks neatsakingas elgesys baigėsi mirtina gamybine trauma. Gal dar esate skaitę Bišpilio (arba Višpilio, kaip jis buvo vadinamas anksčiau) piliakalnio legendų apie tai, kaip jį švedai supylė nešdami žemes kepurėse arba apie ten nugrimzdusią užkeiktą pilį ar dvarą, kurio gyventojai laikas nuo laiko šaukiasi ir vis nesulaukia praeivių pagalbos. Šias legendas, jei dar neskaitėte, galite rasti žurnalo „Jurbarko laikas“ 2023 m. rudens numeryje (Nr. 8). O štai apie Jurbarko Ragainę, ko gero, tikrai nesate girdėję.

Skalvių genties žemių centras, Ragainės miestas, įsikūręs kitapus Nemuno dabartinėje Kaliningrado srityje ir dabar vadinamas Nemanu, žinomas bemaž kiekvienam. Nemažai kam (ypač vyresnių žmonių) jame teko ir lankytis, ypatingai sovietmečiu, kai plačiai buvo paplitęs „parduotuvinis“ turizmas ieškant paklausesnių prekių. Tačiau, pasirodo, Ragainė, tik ne miestas, o upės sietuva (Sietuva (arba atavaras) – gilus lygumų upės ruožas tarp dviejų rėvų arba tarp staigių upės vingių. Sietuvos dažnai susidaro upės vingio išorinėje pusėje, kur upė aktyviausiai ardo dugną, – aut. past.), yra ir Jurbarke, o įdomių pasakojimų apie ją galima rasti Broniaus Kviklio enciklopediniame leidinyje „Mūsų Lietuva“, išleistame JAV.

Jurbarko Ragainė

Jurbarko Ragainė – Mituvos sietuva antrajame vingyje einant nuo žiočių aukštyn. Ties šia Ragaine, kairiojoje upės pusėje, įsikūrusios miesto gyventojų sodybos, savo priekiu šiaurėje atsisukusios į Tilžės gatvę, o kitu galu išeinančios į pamituvio lanką pietuose.

Sietuva labai gili, vanduo šaltas, nes gausu šaltinių. Vaikai, rašo B. Kviklys, šios vietos iš tolo lenkdavosi, o ir suaugę jos vengė. Pasak miestelėnų, kas tik į ją besimaudydamas įplaukdavo ar netyčia įkrisdavo, kaip mat paskęsdavo. Reikia pripažinti, kad ir šiais laikais toje Mituvos atkarpoje besimaudančių nebūna, tiesa, tikėtina, todėl, kad krantai čia ne itin patogūs, statūs, be to šiuo vandens keliu į Jurbarko uostą įplaukia ir išplaukia baržos ir kitokie laivai.

Vis dėlto senos legendos turi kitokį Ragainės sietuvos nepatrauklumo paaiškinimą. Dėl visko kaltos... raganos.

Raganų maudykla

Žmonės pasakoja, kad kitąsyk toje Mituvos sietuvoje vakarais sutemus raganos savo vaikus maudydavusios. Sumesdavusios juos į sietuvą ir imdavusios trinkti. Raganiukai trenkami taip klykdavę, kad kažin kur jų klyksmas būdavęs girdėti. Vaikus išmaudžiusios raganos pačios imdavusios maudytis, o paskui žlugtą skalbti. Jų kultuvių pokšėjimas iki pat išnaktų skambėdavęs. Ilgus amžius tos raganos (arba laumės, kaip jas vadindavo senovės lietuviai) taip higienos procedūromis užsiiminėdavo ir niekam netrukdė, nes gyventojų tuomet prie Mituvos nebuvo.

F. Goja. Detalė iš košmaro. Apie 1816–1820 m. Morgano biblioteka ir muziejus.

Tačiau kai į Lietuvą atėjo krikščionybė, kažkas pasikeitė: ar tai naujų nekantrių gyventojų atsirado, ar raganiukų klyksmai ir kultuvių pokšėjimas pradėjo trukdyti naujiesiems krikščionims miegoti, tačiau žmonės raganas išgaudė ir kažkodėl paskandino toje sietuvoje. Tris dienas, pasakojama, vanduo joje kunkuliavęs ir burbuliavęs. Tačiau žmonėms ramiau dėl to netapo: nuo to laiko kas čia besimaudydamas įplaukdavo, jį tarytum kas traukte į dugną traukė. Paskendusių čia daugybė buvę. Dėl raganų toji vieta pasiliko vadinama Ragaine.

Purvinų baltinių byla

Jurbarkiškiai žinojo ir dar vieną padavimą, gerokai vėlesnių laikų, bet irgi apie raganas, kurį užrašė Juozas Ambrozaitis. Padavimas publikuotas 1930 m. žurnalo „Karys“ 7 numeryje.

Eugenijaus Boharne italų korpusas keliasi per Nemuną 1812 m. birželio 30 d. Albrecht Adam (1786–1862) paveikslas iš Ermitažo muziejaus.

Kai prancūzų imperatorius Napoleonas Bonapartas su savo armija žygiavo nukariauti Rusijos, jie ėjo per Lietuvą. Viena jo armijos dalis keliavo ir per Jurbarką. Pavargę kareiviai sustojo pailsėti Striplaukyje, kuris, tuo metu buvo visiškai atskira vietovė į vakarus nuo miesto už Mituvos (dabar, kaip žinia, Striplaukis jau seniai yra pačiame mieste). Čia augo retos, skurdžios pušelės. Kareiviai pasistatė palapines ir pasistiprinę nuėjo į Mituvą išsiplauti baltinių. Diena buvo saulėta, graži. Išsiskalbę baltinius ir patys išsimaudę prancūzai sugrįžo į savo stovyklą, išsidžiaustė skalbinius ir sugulė ilsėtis. O Jurbarke tuomet gyveno dvi senos raganos, kurios nekentė Napoleono karių. Kai kareiviai sumigo, tos dvi raganos atėjo į Striplaukį ir sukėlė didelę audrą, išmėtė kareivių baltinius, sudumblino ir pačios pasišalino.

Pasibudę kareiviai iš pradžių pamanė, kad čia tik gamta kalta ir kad iš tikro buvo užėjusi audra. Bet paskui staiga supratę (tikėtina, ne be vietinių gyventojų pagalbos), kad tai galį būti kokios žmogystos piktas darbas. Prancūzai, pasak legendos, irgi ne pėsti buvę: jie pasikvietė savąjį raganių – Paryžiaus žynį, kuris keliavo drauge su Napoleono kariuomene ir tas žynys išaiškino, kad Jurbarke gyvenančios dvi raganos, pasakė ir namą, kur jos buvo (kažin, ar raganų kaimynai čia nebuvo liežuvių įkišę). Kareiviai suėmė raganas, atvedė į nusikaltimo vietą, o teismas nusprendė parišti joms po kaklu po didelį akmenį ir paskandinti giliausioje sietuvoje – tikrai neįprasta ir, mūsų manymu, gerokai per žiauri bausmė už išpurvintus baltinius.

Atrodo, kad ir raganoms ši bausmė pasirodė labai neteisinga, tad jos nusprendė nenuskęsti, o apsigyventi sietuvos dugne ir kiekvieną į ją patekusį žmogų traukti gilyn ir skandinti. Ką ir daro iki dabar, o sietuvą žmonės praminė Ragaine.

Beje, enciklopedijoje „Mūsų Lietuva“ rašoma, kad per I pasaulinį karą čia besimaudydami paskendę ir du vokiečių kareiviai. Taigi, senosios raganos nemėgo ne tik prancūzų...

Tiesa, Ragainė gerokai pasikeitė, kai XX a. ketvirtame dešimtmetyje Mituvos žemupys buvo ištiesintas ir išgilintas, o užvingyje, dešinėje Mituvos pusėje, įrengtas uostas.

Raganų teismai Lietuvoje

Labai norėtųsi tikėti, kad šios Jurbarko Ragainės legendos – tik įdomi žmonių išmonė, deja, raganos Lietuvoje, beveik neabejotina, kad ir Jurbarke, buvo teisiamos ir žudomos iš tikrųjų. Žinoma, ne Napoleono karų laikais, kaip pasakojama antrojoje legendoje, bet ir nelabai daug anksčiau – paskutinė raganų byla Lietuvoje datuojama 1771 m. (ji, laimei, baigėsi jau ne laužu, o ištrėmimu), t. y. tik kiek daugiau nei prieš keturiasdešimt metų iki Napoleono žygio į Rusiją.

Europoje raganų procesai prasidėjo dar XIV–XV a., o į Lenkiją, tuo pačiu ir į Lietuvos didžiąją kunigaikštystę jie atkeliavo gerokai vėliau – nuo XVI a. antrosios pusės įsigalint kontrreformacijai. Be to Lietuvoje, skirtingai nei kitur Europoje, raganavimu daugiausia buvo kaltinami ne išsilavinę žmonės, mokslininkai ar dvasininkai, kurių pažiūros kėlė įtarimą aplinkiniams ir kvepėjo erezija, o paprasti valstiečiai, kuriuos dažniausiai dėl kerėjimo skųsdavo bajorai, kaimynai valstiečiai ir miestiečiai. Raganos buvo teisiamos dvarų teismuose. Dvasininkai šiose bylose tesudarė tik apie 1 proc. kaltintojų, nors atsakomybė dėl raganų teismų tradiciškai priskiriama bažnyčiai. Vis dėlto reikia nepamiršti, kad Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius, remdamasis popiežiaus Grigaliaus XV 1623 m. bule, buvo įsakęs, kad „žavėtojai, burtininkai ir visi, kokia nors eile sandarus su velniais darantys, turi būti kankinti ir iš draugystės žmonių išnovyti“.

XIX a. paskelbti 36 raganų teismų aktai, XX a. teisės istorikas Konstantinas Jablonskis surado ir perrašė apie 100 tokių bylų. Šiame straipsnyje daugiausiai ir remiamasi jo surinktais dokumentais.

Iš pradžių procesų aukomis buvo liaudies medicinos žinovai, vadinamieji žolininkai, kurių tariami burtai sieti su kenkimu sveikatai. Seniausia leidinyje „Raganų teismai Lietuvoje“ skelbiama byla yra 1552 m. gegužės 25 d. įrašas Kauno miesto vaito knygoje apie raganavimu įtariamos Kauno gyventojos Jadvygos tardymą, ar ji davusi moteriai kerų, kad ši galėtų gimdyti. Vadinasi, tie kerai turėjo būti gydomieji. Kita kaunietė, Kotryna, buvo apkaltinta, kad vaikštinėjanti po žmones ir davinėjanti kažkokių žolių. Ji teisinosi sakydama, kad jos žolės geros, ir paminėjo kelių išgydytųjų pavardes. Į tardytojų klausimą, kas ją išmokė gydyti, kaltinamoji sakė, kad gydyti ją išmokęs velnias. Atėjęs pas ją naktį, pažadinęs ir išsivedęs į mišką.

Šėtonas ir burtininkas keičia Bibliją į juodosios magijos knygą, Francesco Maria Guazzo „Compendium maleficarum“ iliustracija, 1608.

Pirmoji žinoma sudeginta ragana minima 1566 m. Ulijona iš Kauno pavieto buvo pripažinta ragana ir sudeginta, nes kerams naudojusi seiles ir žemes iš pėdų bei nuodijusi žolėmis.

XVII a. jau buvo teisiamos skraidančios raganos (žmonės, kaltinti turį maginių galių). Teismų aktuose kaltinamieji pradeda prisipažinti skraidę į velnių puotas. Skraidančios raganos buvusios labai galingos ir labai pavojingos. Viena jų ieškovo sode esą sukėlusi vėjo sūkurį ir padariusi labai daug žalos; pasivertusi vilkolakiu užkrimtusi paršą ir telyčią. Skrendančią į Pašilės dvarą ją „matė“ ieškovas ir daugelis jo kaimynų. Raganaujančios moterys, pasivertusios šarkomis, suskrisdavo į ąžuolą prie Pyvesos upės, į Eržvilką ant kalno prie Šaltuonos upės. Jos galėjusios kerėti kvapu, žodžiu ar žvilgsniu. Į Šatrijos kalną skrisdavo pasitepusios ypatingu tepalu, viena ragana skrido su kibirkštimis.

Vanduo ir ugnis

Lietuvoje, kaip ir kitur Europoje, raganos būdavo deginamos „gelbstint“ jų sielas, o štai Jurbarko Ragainėje jos paskandintos upėje. Kodėl? Pasirodo, vanduo kovojant su raganavimu buvo labai svarbus – išbandant vandeniu raganos buvo atpažįstamos: jei kaltinamieji nuskęsdavo, jie buvo laikomi nekaltais, o jei plūduriuodavo, tai rodė raganavimą. Raganų medžioklės „specialistai“ skirtingai aiškindavo bandymo vandeniu veiksmingumą: vieni teigė, kad raganos plūduriuoja, nes pradėdamos tarnauti velniui atsisakė krikšto, Škotijos karalius Jokūbas VI savo „Demonologijoje“ rašė, kad vanduo esąs toks grynas elementas, jog atbaido kaltuosius. Dar kitų nuomone raganos esančios antgamtiškai lengvos, tad jie rekomendavo užuot nardinus į vandenį jas sverti.

Išbandymas vandeniu. Miniatiūra iš Liucernos kronikos (XVI a.).

Išbandymas vandeniu buvo taikomas ir Lietuvoje. „Atvykę ponai valdžios atstovai, norėdami įsitikinti, ar tikrai skundžiamieji kalti, juos surišo po du ir skandino ežere. Kad kaltės įrodymas būtų įtikinamesnis, valstiečiai iš savo tarpo išrinko doriausią žmogų – Jonutį Paškėną. Jį surišo ir įmetė į vandenį. Šis bematant nugrimzdo į ežero dugną, o ištrauktą iš vandens valstiečiai vos ne vos atgaivino. Visiems pasidarė aišku, kad nekaltasis skęsta“, – rašoma 1675.VI.17. Breslaujos pavieto vaznio Kristoforo Nečkovskio pranešime.

Taigi, nenuostabu, kad žmonių vaizduotėje Jurbarko raganos, kurios buvusios tikros raganos, nuskęsti negalėjusios – jos tiesiog pasislėpusios po vandeniu ir keršijusios bei kenkusios visiems, kas tik į tą vandenį įplaukdavę.

Raganos Jurbarko krašte

Tarp istorikų surinktų ir publikuotų raganų teismų dokumentų yra keletas, susijusių su Jurbarko kraštu ir jo žmonėmis. Taigi, susipažinkime su raganų teismais, kuriuose buvo teisiami Veliuonos, Pašaltuonio ir kitų vietovių gyventojai.

Pirmoji byla, nagrinėta 1647–1648 m. Veliuonos krašte, tiesa, buvo kiek kitokia – dėl šmeižto kaltinant raganavimu, tačiau ir joje kalbama apie sudegintas raganas.

Ieškovas Motiejus Klausutis Beržanskis kėlė bylą Jokūbui Genkautui Beržanskiui, Stanislovui Beržanskiui (ieškovo sūnui) ir kitiems dėl to, kad šie 1644.IX.20, pasikvietę Žemaičių žemės vaznius Petrą Romašką ir Petrą Monkevičių, suėmė Vaitiekui Beržanskiui ir jo žmonai Elenai Medekšaitei priklausančią šeimynos moterį Kasiulę Petrienę ir, apkaltinę ją kerėjimu, surengė kviestinių bajorų teismą: tardė, kankino ir 1644.X.4 nuteisė ją sudeginti kaip raganą. Teismas vyko Jokūbo Genkauto Beržanskio namuose.

Kaip matyti iš atsakovo skundo Žemaičių pilies teismui, byla kilo dėl ieškovo Motiejaus Klausučio Beržanskio sūnaus – atsakovo Stanislovo Klausučio Beržanskio neapykantos pamotei – ieškovo žmonai Ievai Kirkilaitei-Motiejienei Beržanskienei.

Ieškovo teigimu, tardydamas ir kankindamas suimtąją Kasiulę Petrienę, atsakovas Stanislovas Klausutis Beržanskis ir jo bendrininkai vertę ją duoti tokius parodymus, kad būtų galima kerėjimu apkaltinti pamotę – Motiejienę Beržanskienę.

Teisme vienas iš atsakovų, Stanislovas Klausutis Beržanskis, tardomąją Kasiulę Petrienę klausė: „Pasakyk, ką su mano pamote darėte, kai jus užtiko pono Aleksandro Beržanskio šeimynykštė Baniulė, kuri dabar mirtinai serga, jūsų pakerėta? Su mano pamote vyniojote nedažytus siūlus ant plikų kelių, susėdusios viena prieš kitą prie kryžiaus kelio. Kokios naudos siekėte?" Tardomoji Kasiulė Petrienė atsakė, kad tai jos dariusios norėdamos pakenkti visos apylinkės gyvuliams. Ponia Motiejienė Beržanskienė (Stanislovo Klausučio Beržanskio pamotė) tai geriau išmaniusi negu ji, Kasiulė Petrienė.

Žemaičių pilies teisme ieškovo Motiejaus Klausučio Beržanskio įgaliotinis neigė šį kaltinimą, tvirtino, kad Motiejienė Beržanskienė niekados nekerėjusi, ir reikalavo leisti jai prisiekti dėl savo nekaltumo. Ieškovas teigė, kad Kasiulės Petrienės teisimas buvęs savavališkas ir neteisėtas, nes nesikreipta į oficialų teismą. Todėl jis reikalavo anuliuoti vaznių pranešimą apie sudegintosios Kasiulės Petrienės parodymus kviestinių bajorų teisme, kuriame ieškovo Motiejaus Beržanskio žmona Ieva Kirkilaitė-Motiejienė Beržanskienė buvo apkaltinta raganavimu.

Priešingai, atsakovai įrodinėjo, kad kerėtoja Kasiulė Petrienė buvo pelnytai nubausta. Ji, kilusi iš Subačiaus miestelio, buvusi pono Mato Kirkilos valdinė, tarnavusi Ukmergės ir Upytės pavietuose ir visur žinoma kaip didelė kerėtoja, kenkusi žmonėms, gyvuliams ir pasėliams. Ji pati prisipažinusi ragana „gera valia“ ir tai patvirtinusi kankinama.

Žemaičių pilies teismas nutarė leisti apkaltintai raganavimu Ievai Kirkilaitei-Motiejienei Beržanskienei prisiekti, kad esanti nekalta. Po priesaikos — anuliuoti vaznių pranešimą, kuriame kalbama apie jos raganavimą, ir atleisti atsakovus nuo ieškovo pareikštų kaltinimų.

Visiškai kitoks raganų procesas vyko 1680 metais Viduklės krašte – čia didžioji dalis kaltinamųjų, tarp jų ir Jurbarko krašto gyventojai, buvo valstiečiai, kuriuos buvo galima kankinti ir versti prisipažinti dėl pačių absurdiškiausių kaltinimų, todėl teisėjai ir budeliai čia pasiautėjo iki valiai.

Žemaičių kunigaikštystės vazniai Mykolas Žilevičius ir Jonas Paškevičius praneša, kad 1680.III.15 Viduklės pavieto Raulų dvare, dalyvaujant jiems, vazniams, 3 bajorams liudininkams ir daugybei kaimynų, Viduklės pavieto bajorų, dvaro savininkas Kristupas Blinstrubas su devyniais kviestiniais bajorais teisė savo dvaro šeimynos moteriškę Zuzaną Šlekinienę, įtariamą esant ragana ir kaltintą, kad ji savo kerais pakenkusi K. Blinstrubo, jo žmonos ir vaikų sveikatai. Teismui pateikus daiktinius įrodymus, kaltinamoji Z. Šlekinienė, nelaukdama kankinimo, pradėjusi pati kalbėti ir prisipažinusi, kad kerėjusi ne tik savo ponus, bet ir kitus žmones. Raganaujanti jau 25 metus. Kerėti išmokusi iš S. Sorokienės, gyvenančios Pašaltuonyje. Kartu su ja raganių ir raganų kompaniją sudarą 15 asmenų: M. Budreckas su žmona; Lukavičienė iš Numgalių; S. Sorokienė iš Pašaltuonio, pono Horodeckio valdinė; Dapkienė Adomienė iš Stulgių, Batakių seniūnijos; Lipčienė iš Ravelių, Smolensko vyskupo valdinė; Liutkaitė-Jonienė Girdvainienė, pono Monkevičiaus valdinė, gyvenanti pono Aleksandro Uvainio Paliepių kaime; Mončas ir Mončienė; senoji Alvininkienė Urkienė; Svokšlienė-Vanagienė, gyvenanti Raseiniuose; Kondzinienė, gyvenanti Auliškėliškyje; Saliamonas Puzas (arba Puzaitis Samuelis) iš Pašaltuonio, pono S. Užumeckio valdinys; Kurmelis, pono Kazarino valdinys. Vyresniaisiais esą M. Budreckas, Budreckienė, S. Puzas. Jie daugiau moką kerėti. Šios kompanijos raganos, pasivertusios šarkomis, suskrendančios į Eržvilką ant kalno prie Šaltuonos upės. Praėjusią vasarą net 5 kartus buvusios ten. Skrisdamos savo kūnus paliekančios įprastinėse vietose. M. Budreckas, jo žmona ir Lukavičienė savo kūnus palieką pelkėje prie Numgalių, netoli savo namų.

Lankašyro raganos vyksta į raganų puotą. Iliustracija iš 1612 m. lankstinuko, susijusi su Lankašyro raganų medžioklės manija.

Kai reikią skristi, iš tos pelkės išeinąs visų raganų ir raganių ponas — velnias Povilas su dviem savo tarnais Jokūbu ir Petru. Prieš skridimą velnias apiprausiąs raganas ir raganius vandeniu. Tam kiekvienas turįs savo vietą. Kaltinamosios vieta esanti upelyje prie pono K. Blinstrubo dvaro sodo. Apiplauta ji paliekanti savo kūną, virstanti šarka ir skrendanti. Raganos galinčios kerėti ir sunaikinti kerus kvapu, kalbėjimu, žvilgsniu. Ji pati mokanti kerėti kvapu ir veiksmu. Bažnyčioje per išpažintį ji melavusi, komunijos nenurydavusi, bet išimdavusi iš burnos.

Savo poną K. Blinstrubą kerėjusi su Dovydiene Stasiukaitiene, kuri jau sudeginta. Kerėjo dvejiems metams, kad skaudėtų kaulus ir jaustų blogumą. Tam velnias Povilas, kuriam kaltinamoji tarnaujanti, pasmaugęs tvarte paršą ir iščiulpęs kraują. Tą paršą kaltinamoji kartu su Mykolu Budrecku, Budreckiene, Lukavičiene ir Lipčiene 1679 m. per Kūčias pakišusios po ledu, o paršo krauju pašlaksčiusios visą kiemą, kad ponas su ponia ir jų vaikai po dvejų metų mirtų.

Ji pakerėjusi ir pono K. Blinstrubo dukterį Teofilę, kad ši dvejus metus džiūtų, o paskui mirtų. Dėl to pylusi purvą į vandenį ir tris kartus ėmusi iš tos vietos vandens ir laisčiusi žemę. Mažametę pono K. Blinstrubo dukterį mirtinai užkerėjusi apliedama šaltinio, kuriame maudėsi su jau minėtu velniu, vandeniu ir padėdama prie jos krūties kabliuką nuo savo sagės. Pono K. Blinstrubo trejų metų berniuką mirtinai užkerėjusi kartu su Lipčiene, Joniene Girdvainiene, Vanagiene, kerėjusios vištos kiaušiniais. Kai K. Blinstrubas išvažiavęs į Tilžę, jos visos kerėjusios, kad šis žūtų kelyje ar patirtų nelaimę. Kaltinamoji su bendrininkėmis padėjusios keturiose pono Mikalojaus Stanevičiaus sodo vietose po kiaušinį, kad šiam nesisektų. Norėdamos numarinti poną Mikalojų Stanevičių ir jo įpėdinius, Girdvainienė su Vanagiene pavogusios nešvarią drobulę ir užkasusios žemėje.

Ragana Budreckienė pakerėjusi pono K. Blinstrubo žmoną Viduklės bažnyčioje dar per jungtuves. Taip pat ji davusi ponui K. Blinstrubui užkerėto salyklo, kad susargdintų, ir nusiuntusi jam ir jo žmonai kaltinamosios Zuzanos Šlekinienės pakerėtą sūrį. Toji pati Budreckienė pakerėjusi pono Jurgio Bagdonavičiaus sūnų, o Lukavičienė prie pono J. Bagdonavičiaus bičių padėjusi žalčio odą ir vartus aplaisčiusi vandeniu, kad taip prišauktų nelaimę.

Raganos Budreckienė ir Lukavičienė, padedamos velnio Povilo, pavogusios pono Gregoro Demontavičiaus dokumentus ir juos užkasusios pelkėje. Dėjusios kerų į jo patalą, kad užtrauktų nelaimę. Velnias Povilas atidavęs M. Budreckui ir Budreckienei kerėjimo įrankį – verpstą. Juo verpusi pono Lukaševičiaus duktė, ir jai jis dingęs. Apskritai M. Budreckas, jo žmona Budreckienė ir Lukavičienė pakerėję visus savo kaimynus.

Ragana Lipčienė pakerėjusi Raulų dvaro kalvį Kristupą ir jo brolius, kurie staigiai mirę, ir jis pats mirsiąs nepraėjus nė metams.

Po šių pirmųjų kaltinamosios Zuzanos Šlekinienės parodymų teisėjai vienbalsiai nutarė perduoti kaltinamąją budeliui, kad būtų antrą kartą tardoma kankinant ir sudeginta kaip tikra ragana.

1680.III.15 kaltinamoji Zuzana Šlekinienė buvo išvesta į aikštę. Vaznys Mykolas Žilevičius, Žemaičių kamarninkas Gregoras Demontavičius, bajorai Danielius Dapkevičius, Jonas Legačinskis, Kamienskis buvo nusiųsti pas kaltinamosios minėtus ir raganavimu apkaltintus bajorus M. Budrecką, jo žmoną Budreckienę ir Lukavičienę. Jiems buvo pasiūlyta atvykti j kaltinamosios Zuzanos Šlekinienės kankinimą ir pasiteisinti.

Tardant antrą kartą, kaltinamoji buvo kankinama tris kartus, bet savo parodymų neatšaukė, tik pridūrė, kad jaunoji Alvininkaitytė iš Paliepių kaimo buvo pradėjusi mokytis kerėjimo, bet liovusis ir įsirašiusi į Angelo sargo broliją.

Po kankinimo Zuzana Šlekinienė buvo sudeginta.

Iš jos minėtų bendrininkų bajorai M. Budreckas, Budreckienė ir Lukavičienė nepristatė į teismą laiduotojų, todėl buvo suimti ir uždaryti trijose skirtingose vietose: M. Budreckas — K. Blinstrubo Raulų dvare, Budreckienė — Stepono Šeštoko ir Lukavičienė — Gregoro Demontavičiaus namuose. Tą pačią dieną kviestinių bajorų teismas nusiuntė savo atstovus Joną Legačinską ir Jurgį Bagdonavičių į pono Jurgio Horodecko Pašaltuonio dvarą reikalauti, kad teismui būtų išduota Zuzanos Šlekinienės minėta ragana Sofija Sorokienė. Jos teisme sutiko dalyvauti dvaro savininkės J. Horodeckienės motina.

Pristatyta į teismą, kaltinamoji S. Sorokienė buvo tardoma dėl bajoro Vladislovo Sakovičiaus (kitur Osakowicz) karvių ir kitų galvijų kerėjimo. Ji paaiškino, kad tas karves kerėjusios trys moterys: pono J. Horodecko valdinė Metūgienė, Adomienė Dapkienė iš Stulgių ir Kibienė iš Paišlinio. Jos melžusios karves į delnus ir pieną išpylusios ant kapų, o vienai karvei iškirpusios vilnos tarp ragų. Toliau tardomoji S. Sorokienė sakė, kad ji su sudegintąja Z. Šlekiniene ir Dapkiene, norėdamos pakerėti gyvulius ir arklius, įkasusios kelyje rupūžių. Dar daug kerėjusios, kad pakenktų įvairiems žmonėms.

Po pirmo tardymo teismas, remdamasis S. Sorokienės parodymais, nutarė tardyti antrą kartą kankinant. Atvesta prie laužo ir pakartotinai klausinėjama, Sofija Sorokienė pripažino, kad, be anksčiau minėtų asmenų, jos bendrininkais buvę M. Budreckas su žmona ir Saliamonas Puzas. Po to ji, kaip ir Zuzana Šlekinienė, buvo sudeginta.

Vėliau tie patys kviestiniai bajorai teisėjai iškvietė bajorą Samuelį Užumediškį (Užumeckį), kuris pristatė į teismą raganavimu apkaltintą savo valdinį Saliamoną Puzą. Šis nieko neprisipažino ir jokių bendrininkų neišdavė. 1680.III.22 teisėjai nusprendė išmėginti Saliamoną Puzą vandeniu. Kadangi jis neskendo, buvo nutarta jį tardyti kankinant. Po trijų kankinimų kaitinamasis prisipažino, jog davinėjęs žmonėms žolių nuo išgąsčio ir nuo kerų, bet mokąs tik balsu užkerėti šautuvą, kad neiššautų. Toliau kaltinamasis ėmęs kalbėti kažkokia, ne graikų, lotynų ar vokiečių, kalba ir nieko daugiau neprisipažino. Įmetus jį į laužą, laužas nenorėjęs degti, ir tik per vargus pavyko jį sudeginti. Deginamas Saliamonas Puzas šaukė nesuprantama kalba, o virš laužo skraidė šarkos.

1680.III.26 buvo tardomi ir mėginami vandeniu bajorai Budreckienė, jos vyras M. Budreckas ir Lukavičienė. Kadangi jie neskendo, teisėjai nutarė ir šiuos asmenis tardyti antrą kartą kankinant, o paskui sudeginti. Budreckienė, užvesta ant laužo, pasakė, kad bendravusi su tais pačiais kerėtojais, kaip ir Saliamonas Puzas. Daugiau ji nedavė jokių parodymų ir, matyt, buvo sudeginta, nors skelbiamame dokumente apie tai tiksliai nepasakyta. Už kaltinamą raganavimu Lukavičienę laidavo 5, o už Mykolą Budrecką — 4 bajorai, tad šie kaltinamieji buvo perduoti laiduotojams.

Dar viena byla, nors ir netiesiogiai susijusi su Jurbarku, vyko 1614 m. rugpjūčio mėn. Upytės pilies teisme. Joje dalyvavo ir parodymus prieš raganavimu apkaltintą kunigaikštienę Ščasną (Feliciją) Borovskają-Rokickienę, kaltinamą Elenos Sologubaitės-Andriejauskienės mirtinu užkerėjimu, raštu ir žodžiu davė jurbarkiškiai: Jurbarko magistrato nariai, Jurbarko klebonas Mikalojus Kincevičius ir Naujamiesčio reformatų kunigas Stanislovas Minvydas, Jurbarko girininkas Andrius Zaviša, paliudiję, kad velionė E. Sologubaitė-Andriejauskienė prieš mirtį skundėsi dėl savo ligos ir kaltino F. Rokickienę, kad ją mirtinai pakerėjusi. Be to, dar sirgdama ir būdama Jurbarke, didžiojo kunigaikščio dvare, E. Andriejauskienė apie savo ligą, sukeltą, jos manymu, F. Rokickienės kerų, skundėsi daugeliui žmonių ir prieš pat mirtį, 1612 m., dalyvaujant pavieto vazniui, padarė oficialų pareiškimą ir pavedė vyrui kelti kerėtojai bylą, ką R. Andriejauskas su savo svainiais, mirusiosios broliais Sologubais, ir įvykdė.

Prisipažinimai „laisva valia“

Žinant apie tardymo metodus raganavimo bylose, nereikia stebėtis kaltinamųjų prisipažinimais, kad jie skraidę į velnių puotas ir didžiule bendrininkų gausa, nors kvota prasidėdavo be fizinės prievartos, o bylose rašoma apie prisipažinimus „laisva valia“. „Teisėjui neprivalu skubiai atiduoti raganą kankinimui“, – rekomenduoja ir „Raganų kūjis“. Šioje knygoje, kuri kelis šimtus metų buvo žymiausias kovos su raganomis vadovėlis, aiškinama, kaip raganas pažinti ir kaip jas suimtas tardyti. Atpažinimui, kaip jau minėta, buvo taikomas išbandymas vandeniu: surišti rankas ir įmesti į vandenį, jeigu skęsta, gali būti nekaltas, jeigu neskęsta,— kaltas, nes jam velnias padeda.

Pamfleto „Sulaikytos, ištirtos ir nubaustos raganos, 1613 m.“ viršelis. Jame vaizduojamas Merės Saton teismas, pirmasis Bedfordšyro raganavimo atvejis, kuriame buvo naudojamas išbandymas vandeniu.

Kankinimų būdavo griebiamasi tada, kai paprastas tardymas neišgaudavo reikalingo prisipažinimo. Vandeniu išbandomas ryšys su velniu, o ugnimi velnias išvaromas, nes velnias — melo viešpats ir todėl negalima tikėtis, kad jo veikiamas žmogus sakys tiesą. Anot „Raganų kūjo“, išbandymas ugnimi galįs būti keleriopas: kelios žąsies plunksnos pamerkiamos į ištirpdytą sierą ir užmetamos kaltinamajam ant abiejų šonų, plunksnos degdamos prilimpa prie odos ir apie save purškia degančią sierą; prie nuogo kūno prikišamas fakelas taip, kad ant jo kristų degančios smalos lašai; tarp abiejų kojų pirštų įdedamos balanėlės ir padegamos, deginami padai. M. Valančius „Žemaičių vyskupystėje“ aprašė raganų tardymo būdą, apie kurį teismo bylose nerašoma, jis tik paminimas kaip visiems žinomas ir suprantamas, nes buvo šventosios inkvizicijos nustatytas. Kaltu neprisipažinusiajam užrišo akis, „supančiavo gelžiniais kojas, rankas užpakaly su virvėmis suveržė ir į aukštą įmetė bosą. Dienoj kartą iš boso jį ištraukę, žudė [kankino] kaip įmanydami. Taip darė per tris dienas. Toms praėjus, jei žmogus, nebtekęs kantrybės, pasisakė kaltas esąs, tuojau jį gyvą degino“.

Raganų deginimas Vokietijoje. Medžio raižinys,1555 m.

Šiaip jau kaltinamasis negalėjo būti kankinamas daugiau nei tris kartus, ir juos turėjo skirti bent viena diena. Tas tarpas buvo numatytas ne tam, kad kaltinamasis būtų patausotas, priešingai, tai buvo priemonė pratęsti kankinimą, suteikiant aukai laiko patirti baimę dėl to, kad vėl turės kentėti.

Kad būtų laikomi galiojančiais, prisipažinimai išgauti kankinant, turėjo būti pakartoti be kankinimų. Dažniausiai tai įvykdavo rytojaus dieną. Jeigu kaltinamasis išsižadėdavo savo prisipažinimų, kankinti buvo pradedama iš naujo.

„Priešinimasis per tardymą su kankinimu trukdavo labai nevienodai, priklausomai nuo kankinamojo asmenybės. Kai kurie ilgai priešindavosi spaudimui, tiek moraliniam, tiek fiziniam. Tačiau labai dažnai kaimynų daromas spaudimas, kaltintojų ir teisėjų bendrininkavimas, buvimas sveikatai kenksmingame kalėjime, nuolatiniai tardymai, pertraukiami kankinimo seansų, galiausiai išsekindavo kaltinamųjų jėgas, jie prisipažindavo. Paskutinysis kankinimo seansas pastūmėdavo juos įskųsti tariamus jų bendrininkus ir teisėjai galėdavo pradėti naujas apklausas“, – teigiama knygoje „Raganos – šėtono sužadėtinės“.

Kaltinamojo raganavimu niekad neklausdavo, ar ji arba jis esanti ragana ar burtininkas; klausdavo – su kuo kerėjęs ir kiek kartų skridęs į velnių puotą, ką ten matęs. Atsakymas – nesu ragana, nežinau, nemačiau — būtų buvęs beprasmiškas. Pačiu klausimu padiktuoto atsakymo išgavimas kankinant buvo vadinamas prisipažinimu „laisva valia“ ir jį įrašydavo į protokolus. Jeigu kaltinamasis ir kankinamas neprisipažindavo kaltu, tai jo neišgelbėdavo – jis buvo laikomas neturinčiu „geros valios“, o jo kaltę įrodydavo skundėjo ir liudytojų priesaikos, duodamos kunigui.

Akivaizdu, kad Lietuvoje teismų požiūris į bajorus ir valstiečius skyrėsi kardinaliai. Tarp bajorų teisių ir laisvių buvo ir draudimas juos bausti kūno bausmėmis bei kankinti tardant, taigi, bajorų luomo žmogus, įskųstas už raganavimą, galėjo išvengti bandymo vandeniu ir ugnimi bei kankinimo, be to, už juos galėjo būti laiduojama, taip pat jiems buvo suteikiama teisė prisiekti, kad jie yra nekalti. Jau minėtoje Upytės pilies teismo byloje, nors joje kaltinamoji kunigaikštienė F. Rokickienė buvo pasmerkta sudeginti, atsakovams leista apeliuoti LDK Vyriausiajam Tribunolui, o laiduoti už ją leista sūnui Jurui Aleksandravičiui ir žentui Merkeliui Petruševičiui. Kuo baigėsi apeliacija ir ar F. Rokickienė buvo sudeginta, byloje duomenų nėra.

Raganų teismų pabaiga

Procesų ėmė mažėti XVIII amžiuje. Jo pirmos pusės pabaigoje dvarų nuostatuose jau nebebuvo numatytos mirties bausmės už raganavimą. Apkaltintą raganavimu išplaka ir išvaro iš dvaro; žolininkė išteisinama; draudžiama pravardžiuoti raganomis ir kerėtojais; skundžiama teismui už šmeižtą, kad turi aitvarą; pasisakoma prieš pravardžiavimą raganomis ir kerėtojais; ne tik bajorai, bet ir valstiečiai išdrįsta skųstis dėl jų kaltinimo raganavimu ir laimi; teismo sprendimu šmeižikas turi atsiprašyti už įžeidimą ir padengti teismo išlaidas.

1752 m. Žemaičių Vyskupijos sinodas, vadovaujamas vyskupo Antano Tiškevičiaus, nutarė: „Su dideliu širdies skausmu labai dažnai girdime, kad susirinkę keli teisėtu būdu nepaskirti pasauliečiai teisėjai, remdamiesi kokios nors senės svaičiojimais, paprasto kaimiečio įtarinėjimais, tuščiais spėliojimais, pranešimais bei skundais, teisia šiaip jau nepriekaištingo gyvenimo vyrus ir moteris, kaip burtininkus ir raganas, prieš tai gavę tik tuščią ir neteisėtą kokio nors skundiko priesaiką ar neleistinu būdu atlikę tyrimą vandeniu; jie elgiasi su tais asmenimis niekur nepraktikuojamais ir įstatymų nenustatytais būdais: kiša surištus į statines, paskui atiduoda į nagus budelio, kuris kankina juos tris dienas, kas dieną po tris kartus: degina ugnimi, neleisdamas po kiekvieno kankinimo atsigaivelioti, vėl kiša į tas pačias statines, surišęs už nugaros rankas ir užrišęs akis. Pagaliau nelaiminguosius, po tiekos kankinimų visiškai netekusius jėgų, arba išplaka ir išvaro iš gyvenamosios vietos, jeigu jie pripažįstami nekaltais, arba žiauriai sudegina; be to, daugeliui žmonių užtraukiama negarbė, apšaukiant juos raganavimu įtartųjų bendrininkais. Dėl to susikaupia ne tik gyvųjų neapykanta, bet ir mirusiųjų nekaltas kraujas šaukiasi iš žemės keršto. Kadangi tokias bylas draudžia kanonai, valstybės statutas, karalių raštai, provincijų nutarimai, kadangi jų nepatvirtino nei apaštalų sosto autoritetas, nei karalystės luomai ir kadangi jos priklauso vien tik bažnytiniam teismui, uždraudžiame visiems pasauliečiams teisėjams, bylų rengėjams bei visokiems skundikams vykdyti panašius teismus, išskyrus tuos atvejus, kai mes, gavę skundą dėl čia minimų nusikaltimų, pasiųsime iš savo įstaigų bažnytinės teisės reikaluose patyrusius ir gerai medicinoje nusimanančius teologus ištirti skunde pateiktų įrodymų ir, jei bus reikalas, perduosime bylą autoritetingiausių teisėjų kurijai...“

Paskutinė į dokumentų rinkinį patekusi byla, kurioje Ona Ruginienė, apkaltinta raganavimu, išvaryta iš namų, yra 1771 m. 1776 m. Abiejų Tautų Respublikos Seimas uždraudė raganas persekioti. Taip XVIII a. antrojoje pusėje raganavimo teismai ir mirties nuosprendžiai pamažu baigėsi, o žmonių atmintyje liko tik piktos raganos, kenkiančios aplinkiniams be priežasties ir keršijančios savo budeliams netgi po mirties.

Straipsnyje panaudota informacija iš leidinių: „Mūsų Lietuva: krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai“. Paruošė Bronius Kviklys, 2-oji (fotogr.) laida, Vilnius, „Mintis“, 1989–1992, 4 t.; Raganų teismai Lietuvoje. Parengė K. Jablonskis ir R. Jasas, Vilnius, „Mintis“, 1987; J. Jurginis. Raganų gaudymo šimtmetis, Vilnius, „Mokslas“, 1984; M. Valančius. Raštai. Vilnius, 1972, 2 t.; J. Lebedys. Lietuvių kalba XVII-XVIII a. viešajame gyvenime, Vilnius, „Mokslas“, 1976; J. M. Sallmann. Raganos – šėtono sužadėtinės, „Baltos lankos“, 1998; https://en.wikipedia.org/wiki/Trial_by_ordeal.

Rekomenduojami video:
Straipsnis  0 komentarų
Naujienos iš interneto

Rekomenduojame perskaityti

Skaitomiausios knygos Jurbarko viešojoje bibliotekoje 2024 metais

Skaitomiausios knygos Jurbarko viešojoje bibliotekoje 2024 metais  0

Bukutis prie savo namų

Sausio vidury – metas kelti inkilus  0

Pasaulio tautų teisuoliai. Nebijoję mirti, tapo nemirtingais

Pasaulio tautų teisuoliai. Nebijoję mirti, tapo nemirtingais  0

Viduramžių architektūros elementuose atsiskleidė pačios kūrėjos

Viduramžių architektūros elementuose atsiskleidė pačios kūrėjos  0

Saleziečių vienuolynas Pilies I kaime

Saleziečių Vytėnai – trumpai švytėjęs dvasios ir kultūros židinys  0

Madagaskaro tarakonas

Netikėtas svajonės apie Madagaskarą išsipildymas  0

Paroda „Savistabos genezė“ užbaigti dailės studijos jubiliejiniai metai

Paroda „Savistabos genezė“ užbaigti dailės studijos jubiliejiniai metai  0

Gruodiška Viešvilė... 2024.12.15.

2024 metai Lietuvoje buvo šilčiausi per visą meteorologinių stebėjimų istoriją  0

Paskui tarsi šuniukas sekioja vėžlys

Paskui tarsi šuniukas sekioja vėžlys  0

Senosios Advento tradicijos: nuo vainiko iki šeškaturgio

Senosios Advento tradicijos: nuo vainiko iki šeškaturgio  0

Filmo stop kadras

Valdovų rūmuose – dokumentinio filmo „Jonas Žemaitis-Vytautas. Paskutinis noras“ premjera  0

Z. Toliušis. Kelionė į Jurbarką ir Girdžius

Z. Toliušis. Kelionė į Jurbarką ir Girdžius  0

Girdžiai tarpukariu

Z. Toliušis. Kelionė į Girdžius  0

Vėlinės. Jurbarko kapinės

Visų mirusiųjų dienos pamąstymai  0

Jurbarko senosios kapinės

Helovinas ar Vėlinės – rinktis (ne)būtina  0

Jurbarko krašto muziejuje veikia kryždirbiui, kanklių meistrui Pranui Puišiui atminti skirta paroda

Jurbarko krašto muziejuje veikia kryždirbiui, kanklių meistrui Pranui Puišiui atminti skirta paroda  0

Koplytstulpis Jurbarko klebonui, XVI a istorikui Motiejui Strijkovskiui atminti

Koplytstulpis Jurbarko klebonui, XVI a istorikui Motiejui Strijkovskiui atminti  0

Renginio akimirka

Senovės miglose gimęs Seredžius kviečia istorijos mylėtojus  0

Paskaita apie krašto istoriją – 33 metrų aukštyje

Paskaita apie krašto istoriją – 33 metrų aukštyje  0

Buvusios valstybinės sienos griovys

Apie griovį Karšuvos girioje  0

Baltijos jūros diena

Baltijos jūros diena  0

Jurbarko evangelikų liuteronų bažnyčia. Kertinį akmenį šventina vyskupas Jonas Kalvanas

Jurbarko Kristijono Donelaičio evangelikų liuteronų bažnyčiai – 30  2

Baltijos kelias

Baltijos kelias – legenda tampanti istorija  0

Šv. Roko kapas Venecijoje

Šv. Rokas, Pjūties pabaiga  0

Mūsų partneriai