Jurbarko A. Sodeikos meno mokykla turi naują vadovą (interviu su G. Gvozdu ir L. Ševeliene)

2022 m. kovo 3 d. konkursą Jurbarko Antano Sodeikos meno mokyklos direktoriaus pareigoms užimti laimėjo Gytis Gvozdas, kuris nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. šioje įstaigoje dirbo mokytoju metodininku. Į naujas pareigas jis paskirtas nuo 2022 m. balandžio 1 d. penkeriems metams Jurbarko rajono savivaldybės mero kovo 25 d. potvarkiu. G. Gvozdas perėmė darbą iš Loretos Ševelienės, kuri šiai įstaigai vadovavo nuo 2008 m. spalio 24 d., informuoja rajono savivaldybė. 

Žengė žingsnį pirmyn

Tobulėjimui reikalingi iššūkiai, įsitikinęs „Mūsų laiko“ pakalbintas Gytis. Jo žodžiais, išbandyti savo jėgas minėtame konkurse buvo vienas iš jo gyvenimo iššūkių. „Visada norisi eiti pirmyn, – paprastai paaiškina savo apsisprendimą. Naujų pareigų imsis išsikėlęs tikslų – išlaikyti tai, kas jau yra sukurta gera bei imtis naujų užduočių, tokių kaip popandeminiai iššūkiai, meno mokyklos patalpų rekonstrukcija. Bet svarbiausias tikslas, pasak Gyčio – išsaugant ir puoselėjant jau sukurtas puikias meno mokyklos tradicijas, žengti į priekį su naujomis ugdymo(si) tendencijomis. Naujasis vadovas tikisi suderinti naujas pareigas su pedagogine veikla, į kurią iki šiol jis buvo visa galva pasinėręs. Gyčio žodžiais, dabar visos jo mintys sukasi apie meno mokyklą, pridurdamas, kad kai kurių veiklų teks atsisakyti. Vis dėlto tikisi, kad pavyksią tęsti pedagogo karjerą bei toliau vadovauti „Jada“ kolektyvui. Naujos pareigos naująjį vadovą dar labiau „pririš“ prie Jurbarko. G. Gvozdas jau kurį laiką gyvena Jurbarke, kuris jam patinka ne tik savo gamta, bet ir žmonėmis. „Labiausiai patinka žmonės, kurie prisidėjo prie to, koks dabar esu. Ačiū jiems už tai“, – Jurbarko krašto žmonėms dėkojo jis.

 Devintoji direktorė

Gytis meno mokyklos vairą perims iš Loretos Ševelienės, kuri šiai menininkų kalvei vadovauja 14-us metus, nuo 2008 metų. Iki tol nuo 1982 metų šioje mokykloje ji dirbo pedagoge (beje, pati šioje mokykloje ir mokėsi) – mokė solfedžio ir groti fortepijonu. Pati Loreta, „Mūsų laiko“ pakalbinta antradienį, naująjį gyvenimo etapą pasitinka ramiai, nusiteikusi permainoms. Patikina, kad jau atėjo laikas pailsėti. „Jaučiuosi pakankamai padirbėjusi ir kaip mokytoja, ir kaip vadovė. Atėjo metas skirti laiko ir sau“, – paaiškina pašnekovė, kuri džiaugiasi, kad meno mokyklai vadovaus „puikus mokytojas, puikus žmogus“. „Jaučiuosi tarsi mama, kuri su džiaugsmu perduoda savo valdas sūnui“, – linksmai kalbėjo Loreta, girdama būsimąjį vadovą. Be to, jos žodžiais, atėjo metas užleisti vietą jauniems, pasidžiaugdama, kad pavyko į meno mokyklą pakviesti, suburti ir, svarbiausia, išlaikyti daug jaunų pedagogų, kurie sudaro trečdalį kolektyvo. Iš viso šiuo metu čia dirba 34 darbuotojai, mokosi daugiau kaip 330 mokinių, t. y. maždaug šimtu daugiau nei buvo jai pradėjus vadovauti.

Loretai smagu, kad visi kviesti jauni pedagogai iki šiol dirba ir darniai įsiliejo į mokyklos komandą. „Jie mus, vyresnius, gerbia, o mes juos labai mylime“, – pasakojo pašnekovė.

 Vadovauti niekada neplanavo

L. Ševelienė nežadėjo ir nenorėjo dalyvauti konkurse naujai kadencijai. Šypsosi, kad ir taip užsibuvo šiose pareigose ilgiau nei planavusi. Mat prieš 14 metų šiai įstaigai ėmė vadovauti labai priprašyta, nenoromis, ir sutikusi su ta mintimi, kad padirbės keletą metų. „Aš ir taip jau viršijau savo norus“, – šypsosi Loreta, direktoriaus vairą perėmusi iš Arūno Samio, kuris meno mokyklai vadovavo bene ilgiausiai iš visų šios mokyklos vadovų – 15 metų. Taip 2008 metais abu susikeitė vietomis – Loreta tapo vadove, o buvęs direktorius liko dirbti pedagogu. Patikina, kad dėl savo sprendimo niekada nesigailėjusi, nes darbas patiko. „Buvo geras sprendimas. Pasirodo, pokyčiai yra reikalingi“, – priduria ji. Per tuos metus jai pavyko pasiekti tai, kuo ji dabar labiausiai džiaugiasi. Ne tik tuo, kad daugiau nei šimtu auklėtinių padaugėjo, bet ir tuo, kad meno mokyklos pamokas lanko ne tik moksleiviai, bet ir priešmokyklinukai ir net suaugusieji. Be to, išsiplėtė ir siūlomų meno sričių sąrašas – Loreta pradėjo vadovauti muzikos mokyklai, kuri tik vėliau tapo meno mokykla. Tuomet tebuvo dailės ir šokio užuomazgos, o dabar prisidėjo ir pučiamųjų skyrius, solinis dainavimas, gitaros pamokos... Loreta džiaugiasi, kad pavyko suburti darnų, profesionalų kolektyvą. „Labiausiai norėjosi, kad mokykla būtų veikli ir matoma bei girdima. Ir kad čia kiekvienas jaustųsi gerai – tiek mokinys, tiek darbuotojas. Kad smagiai jaustųsi čia dirbdami ir gyvendami. Ir man atrodo, kad pavyko. Mokykla išties yra veikli visų mūsų pastangų dėka – vaikų, jų tėvų, kiekvieno darbuotojo bei mokytojo“, – džiaugiasi Loreta, pabrėžusi, kad jai, kaip vadovei, visada buvo svarbu, kad vaikai čia mokydamiesi jaustų motyvaciją, o mokykla būtų matoma ir girdima. Apgailestauja, kad dėl pandemijos pastaruosius keletą metų buvo sunku įgyvendinti šiuos tikslus, tačiau mokykla ir su šiuo iššūkiu oriai susitvarkė.

Palinkėjimai vadovui ir sau

Loreta neabejojanti, kad su iššūkiais susitvarkys ir naujasis vadovas. „Jis viską žino, kaip turėtų būti, išlaikys mokyklos modelį ir diegs naujas iniciatyvas“, – kalbėjo pašnekovė, naujajam mokyklos direktoriui linkėdama naujas veiklas vykdytis su dideliu entuziazmu ir drąsiai. Tuo pačiu viliasi, kad Gyčiui pavyks įgyvendinti, ko ji pati nespėjusi, pirmiausiai įvardindama pastato patalpų rekonstrukciją, mat mokinių ir veiklų daugėja. „Kad mokykla būtų girdima toli ir iš toli ir kad visi sugyventų draugiškai po vienu stogu“, – ilgametė vadovė linkėjo naujajam vadovui G. Gvozdui. Pati Loreta neabejojanti, kad ir jai užteks veiklos – įsilies į Jurbarko kultūros centro veiklas, mylimą sodą. Galiausiai yra anūkai, kuriais norisi pasidžiaugti ir juos palepinti. Ramia širdimi žengdama į naują etapą, stebės iš šalies ir iš arti mokyklos veiklą ir, jei reikės pagalbos, visada padės. Loretai pačiai labiausiai norėtųsi, kad neliktų užmiršta, nes meno mokykla jai buvo, yra ir visada liks svarbi. „Žodžiu, norisi tolimesnės draugystės“, – šypteli ji.