Jurbarkas – vieta, nuo kurios prasidėjo Lietuvos istorija?

Ar gali būti, kad Jurbarkas – Romos kelio pabaiga, o lietuviai turi itališkų šaknų? Šie klausimai jau kelis šimtmečius kaitina istorikų vaizduotę. Atsakymų į juos ieško ir Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija, savo feisbuko paskyroje primindama intriguojančią legendą apie Palemoną, romėnišką kilmę ir Nemuno krantus ties Jurbarku. Tokios istorijos – net jei jos ir apipintos mitais – gali tapti ne tik kultūriniu pasididžiavimu, bet ir traukos objektu turistams, todėl Jurbarko turizmo srityje dirbantys verslininkai ir bendruomenės turėtų suklusti: tokios istorijos dažnai tampa tuo, dėl ko žmonės nori atvykti ir pamatyti tas vietas savo akimis.

Italams – „bon džiorno“, lietuviams – „džiūn burna“. Ne veltui sakoma, jog visi keliai veda į Romą. Prieš daugiau nei 500 metų ten nuvedė ir istoriją apie lietuvių kilmę.

Lenkų istorikas Janas Dlugošas rimtu veidu tada rašė, kad lietuviai kadaise vadino save l’italais. Kas paskatino jį taip manyti, lieka neaišku. Galime tik spėti – lietuvių ir lotynų kabų panašumai. Ir jų yra tikrai ne vienas. „Ugnis“ būtų „ignis“. „Danties“ skambėtų kaip „dentis“. Besidžiaugiant „nakties“ tyla, tartume „noctis“. Jeigu norėtume pašaukti „vyrai“, tereikėtų ištarti „viri“. O kur dar tokie panašūs žodžiai kaip „dūmai“ – „fumus“, „širdies“ – „cordis“. Beje, dažnai lotynų kalbos garsas „k“ lietuviams išvirsta į „š“. Nenustebkite, kad pagal šią taisyklę lietuviams gana lengva rasti atitikmenį ir žodžiui „cacare“.

Po pusšimčio metų atsirado geresnė versija. Vilniaus vaivados, Lietuvos didžiojo kanclerio Alberto Goštauto iniciatyva buvo užrašyta ne tik staugiančio Geležinio Vilko legenda, bet ir pasakojimas apie romėną Palemoną.

Palemonas, bėgdamas iš Romos nuo saviškių, ieškojo ramesnės vietos ir su savo šeima, vergais bei 500 patricijų, tarsi Nojus, po ilgų kelionių atsidūrė Lietuvoje. Pasiekęs Baltijos krantus, Nemunu jis priplaukė iki dabartinio Jurbarko. Jam čia labai patiko, tad ir liko.

Iš Palemono vaikaičių, pasirodo, kilo visa Lietuvos didžioji istorija: Gediminas, Goštautai, Radvilos, Sapiegos. Tiesa, Radvilos vėliau persigalvojo ir nusprendė kildinti save iš Lizdeikos. Šlovingas karvedys Jonas Karolis Chodkevičius taip pat panoro savo protėvius susieti su romėnais. Neatsiliko ir Pacai.

Ši legenda buvo tokia galinga, kad tapo visuotiniu jungiančiu mitu. Beveik niekas tada neabejojo, jog tai tiesa. Taip Lietuva virto Šiaurės Roma, o Bona Sforza tapo beveik sava.

#TrysVilniausPilysParengta pagal: Gintaras Beresnevičius, „Palemonidai. Lietuvių nacionalinis identitetas ir Palemono „romėniškųjų“ legendų įtaka jo formavimuisi nuo XVI a.“, mokslo žurnalas „Literatūra“, 48 tomas (7 numeris), 2006.

Ir pagal: Rimvydas Petrauskas, „Iš kur atkeliavome: lietuvių kilmės iš romėnų mitas“, LDKistorija. lt, 2013. Iliustracija iš to paties straipsnio.