Jurbarką garsinusi „Lakštutė“ švenčia jubiliejų

Jurbarko vaikų pramoginis choras „Lakštutė“ šiemet švenčia 25-erių metų jubiliejų. Nors šis kolektyvas gyvavo tik septynerius metus, jis ne tik mūsų mieste, bet ir visos Lietuvos kultūriniame gyvenime paliko ryškų pėdsaką. „Lakštutė“ buvo vienas iš pirmųjų vaikų pramoginių chorų Lietuvoje. Prieš tai buvo įsikūrę tik Šiaulių „En-den-du“ ir „Rokoko“. Kaip susikūrė šis choras ir ką jis reiškė jo įkūrėjui Remigijui Mockui bei patiems choristams, jubiliejinio susitikimo metu kalbiname choro vadovą Remigijų.

„Paskutinis 1996 m. penkerių jubiliejinis koncertas įvyko prieš 18 metų, balandžio mėnesį. Gal buvo dar ir kitų koncertėlių. Kolektyvas susikūrė 1989 m., prieš 25-erius metus. Iniciatorius buvau aš pats. Kaip atsirado „Lakštutė“? Tuo metu visi vaikai dainuodavo choruose labai tvarkingai sustoję eilėse ir be jokio papildomo judesio. Ėmiau galvoti, kad tai tarsi darosi pernelyg vienoda ir neįdomu. Kodėl nepabandžius vaikams suteikti šiek tiek laivės?“, - apie choro atsiradimą pasakoja R. Mockus. Prieš daugiau nei 30 metų jis, baigęs Klaipėdos konservatoriją, gavo paskyrimą dirbti Jurbarko rajono Klausučių kultūros namuose, vėliau – Jurbarko kultūros centre dirbo meno vadovu. Dalyvavęs ne viename tuometiniame Jurbarko estradiniame kolektyve, jis nusprendė, kad atėjo laikas keisti ir vaikų  muzikinį gyvenimą – taip atsirado ne vienerius metus mūsų miestą garsinęs vaikų pramoginis choras „Lakštutė“.

Apie jo atsiradimą Remigijus Mockus pasakoja gana paprastai, tarsi tai, kas turėjo įvykti, atsirado savaime. „1989 metais pakabinau skelbimą, kad kviečiami vaikai į pramoginį chorą. Taip įsivaizdavau, kad ateis daugiausia berniukai. Bet atėjo daug daug mergaičių ir tik keletas berniukų. Tai buvo 7-8 metų vaikai. Tie, kurie atėjo, pasikvietė kitus dešimt. Taip per tą laiką susiformavo apie 30 nuolatinių choristų grupė. Bet iš viso skaičiuojant, kolektyvą lankė apie 50-60 vaikų. Nebuvo tokios atrankos, kad kuris nors panorėjęs dainuoti vaikas būtų atstumtas. Taip negalima – jeigu jau atėjo, reikia leisti bent jau pabandyti“, - apie „Lakštutės“ pradžią pasakoja Remigijus. Jis prisimena, kad Jurbarke prieš 25-erius metus buvo pačios geriausios Jurbarko  muzikinės pajėgos. Čia vykdavo įvairūs estradinės muzikos festivaliai, kuriuose dalyvaudavo Klaipėdos muzikos akademijos fakultetus baigę muzikantai ir grupės, tokios kaip „Studija“, kuriai vadovauja jurbarkietis Steponas Januška, „Vairas“ ir kiti žinomi Lietuvoje kolektyvai.

„Lakštutė“ buvo mano muzikos projektas. Jis tapo ne tik vaikų choru, bet ir tam tikru gyvenimo būdu. Atsimenu, kaip rinkom kolektyvui pavadinimą. Kiekvienas turėjo sugalvoti savo – buvo ir „Vandens purslai“, ir „Vyturiukas“, ir dar daugybė kitų. Balsuojant likdavo dešimt, iš tų dešimt – dar keli. Vaikai patys nusprendė, kad geriausias bus „Lakštutė“, - pasakoja Remigijus.  

Koncertinė veikla buvo gana įspūdinga. Šis kolektyvas dalyvavo ne viename respublikiniame konkurse ir festivalyje – „Baltijos jaunystėje“, „Neringos vėtrungėje“, „Vilniaus bokštuose“, „Beibi džiaz“, Panevėžio džiazo festivalyje, taip pat Dainų dainelėje net du kartus -  1994 ir 1996 metais - tapo laureatais. Visoje Lietuvoje dalyvauta ir koncertuota ne viename mieste ar rajono kultūros namuose. „Mano „lakštukai“, kaip juos iki šiol vadinu, dainavo visi, bet ne visi vienodai. Būdavo tokių, kad ir nepataikydavo „į natą“. Bet nė vieno neatstūmiau. Tie, kurie nenorėjo ar nesugebėjo dainuoti, patys išeidavo. O kiti, iš pradžių nemokėję dainuoti, po metų jau sugebėdavo puikiai tai daryti. Supratau, kad neįmanoma  pasirinkti tik gabių dainuoti vaikų. Jei vaikas ateina, turi suteikti jam galimybę. Ir tai veikia – išmokyti galima beveik visus“, - prisimena choro vadovas. Nors, jo teigimu, branduolys apie 30 vaikų liko nepasikeitęs, kiti nariai metams bėgant keitėsi.

Į klausimą, kokį repertuarą rinkosi choras, jo vadovas atsako: „Susidūriau su tuo, kad vaikams nėra sukurta muzikinių kūrinių. Ir mano mylimas atlikėjas Vytautas Kernagis, kurio autobiografiją šiuo metu skaitau, rašo, kad muzika tuo metu buvo gana nuobodi. Estrados arba pramoginių dainų atlikėjai rašė apie drugelius, pienių pūkelius, raudonas rožes ir panašias rimtiems dainininkams netinkamas nuobodybes. Kadangi besimokydamas Klaipėdoje grojau džiazą, tą vaikišką muziką pradėjau „vilkti į panašų rūbą“. Kūriau pats, ieškojau tinkamų eilėraščių. Klausiau ir vaikų, apie ką jie nori dainuoti. Taip sukūriau apie 120 dainų. Deja, kol kas knygos su natomis dar nesu išleidęs, bet ateityje planuoju tai padaryti. Visa mano kūryba kol kas yra užfiksuota tiktai muzikos kasetėse. Šias dainas galėtų dainuoti įvairaus amžiaus vaikai“, - sako R. Mockus.

Apie „Lakštutės“ kaip kolektyvo gyvenimo būdą galima būtų parašyti atskirą istoriją. Remigijus prisimena, kad tai buvo išskirtinis ir jo paties, ir vaikų gyvenimo etapas. Jie turėjo ne vieną tradiciją. Vasarą dauguma susitikdavo prie vadovo buto, kiti prisijungdavo pakeliui ir bėgdavo į karjerą maudytis. Šią tradiciją - maudynes – pratęsė ir 25-erių metų jubiliejaus proga. Kartu švęsdavo gimtadienius, kartu dalindavosi visais išgyvenimais ir įspūdžiais. Jie buvo tarsi viena šeima. R. Mockus sako, kad „Lakštutė“ buvo vienas iš pačių gražiausių jo gyvenimo etapų.

Jubiliejinio susitikimo metu, kuris organizuojamas kas penkeri metai, buvo visko – ir vaizdo medžiagos peržiūrų, ir choro repertuaro atliekamų dainų, ir bėgimo prie karjero, ir ašarų, prisimenant kartu praleistas dienas. Kolektyvo vadovą džiuginą tai, kad „lakštukai“ iki šiol save taip ir vadina. Ne vienas iš jų šiuo metu gyvena ne Lietuvoje. JAV gyvenančios buvusio kolektyvo narės, jei negali jubiliejaus proga parvykti į tėvynę, ta proga susitinka Amerikoje. Kaip pasakojo R. Mockus, vienas buvęs narys į susitikimą iš Vokietijos atvyko tik vienai parai – likti ilgiau neleido galimybės, tačiau tai labai daug pasako apie tai, kas šiems jaunuoliams buvo šis choras. Dar daugiau – kas buvo jiems kolektyvo vadovas. Kai baigiamojo abitūros egzamino metu reikėjo parašyti rašinį „Laiškas mylimam žmogui“, viena choro dalyvė Daina Keršytė jį skyrė Remigijui Mockui.

R. Mockus mūsų miestui atidavė geriausius ir gražiausius savo gyvenimo metus - net aštuoniolika. Šį savo gyvenimo ir kūrybos etapą jis prisimena kaip labai gražų, kūrybingą ir smagų.

Taip likimas lėmė, kad po 7-erių „Lakštutės“ gyvavimo metų jam teko keisti gyvenamąją vietą ir darbą. Jis grįžo į gimtąją Klaipėda, kur su buvusio kolektyvo narių sutikimu įkūrė „Klaipėdos Lakštutę“. Tačiau, pasak Remigijaus, tai buvo visiškai kitokio stiliaus ir gyvenimo būdo kolektyvas. Didmiestyje vaikai jau nebuvo tokie artimi vadovui, nebuvo ir tokių šiltų tarpusavio bendravimo santykių. To, kas buvo Jurbarke, nebuvo įmanoma pakartoti. Jurbarko „Lakštutė“ liko tokia vienintelė – šilta, didelė, vieninga šeima. Ir jeigu praėjus 25-eriems kolektyvo gyvavimo metams vis dar norisi susitikti ir atkartoti senąsias tradicijas – tai daug pasako ir apie patį vadovą, ir apie vaikus, kuriems jis buvo ne tik vadovas, bet ir mokytojas, draugas, kartais – ir mylintis tėvas.         

Į susitikimą atėjusi Dainos Keršytės mama pasakojo, kad iki „Lakštučių“ jos mergaitė buvo nedrąsi, uždara. Pradėjusi  lankyti kolektyvą ji tarsi sparnus įgavo - norėjo kuo greičiau baigti namų darbus ir bėgti į chorą. „Tai buvo laimė vaikams. Muzika buvo tik dalelė kolektyvo gyvenime. O visa kita – gyvenimo būdas. Kelionės, gimtadieniai, kiekvienais metais stovyklos...  Atsimenu, šaltą žiemos dieną galvojau, kad niekas neateis į repeticijas. Bet ne – susirinko visi – raudonais veidais, apsnigę, sustirę. Nė vienas nenorėjo praleisti smagaus buvimo drauge. Skaitydavau jiems poeziją, knygą apie legendinį ansamblį „The Beatles“, mano vaikai puikiai žinojo, kas yra „Yesterday“, žinojo ir kitas pasaulyje žinomas muzikos grupes ir jų kūrinius. Norėjau, kad jie gautų visapusišką kultūrinį ir muzikinį supratimą. Jeigu jie nors dalelę to gavo – džiaugiuosi. Nors pažvelgus į juos matau, kad visi jie tapo kultūringais, išsilavinusiais žmonėmis“, - apie savo „lakštukus“ pasakoja vadovas. Kai R. Mockus paliko Jurbarką, kolektyvas išsiskirstė. Tačiau tik formaliai. Jie iki šiol laiko save tais pačiais choro nariais, rengia susitikimus, myli savo vadovą ir gyvenimo būdą supranta kaip būti „lakštingalomis“.

Šio choro vadovo Remigijaus Mockaus gyvenimas po Jurbarko susiklostė gana įdomiai – jis dirbo  Klaipėdos savivaldybėje kultūros skyriuje, 9-erius metus vadovavo „Jūros šventei“, buvo jos direktoriumi. Dabar šio miesto Vydūno gimnazijoje dirba klasikinės gitaros mokytoju. Ir nors Jurbarke negyvena jau daugiau nei 10 metų, apie šį miestą sako, kad gyvenimas jame buvo trasi po skraidančia lėkšte, kuri, pakibusi virš jo, skleidė pačią geriausią energiją. Čia jis turėjo ne tik „Lakštutę”, bet ir pačius geriausius draugus, su kuriais kartu koncertuodavo ir leisdavo laisvalaikį - a.a. Vidmantą Lazdauską, Sigitą Bakaną, Arūną Samį, bendramokslį Adolfą Lapę, Vincą Bakšį ir kitus. Paklaustas, kuris iš buvusių choristų jam labiausiai įsiminė ar buvo gabiausias, Remigijus prisiminė tiek vardų, kad visų jų išvardinti būtų neįmanoma. Kolektyvas, palikęs ryškų pėdsaką mūsų miesto gyvenime, dar kartą susitiko - po penkerių metų sulauksime naujo „lakštingalų” skrydžio į Jurbarką.