Jubiliejiniai skulptoriaus Vinco Grybo metai

Jurbarkui teko didelė garbė ir išskirtinumas, jog vienas iškiliausių XX a. Lietuvos skulptorių gyveno ir garsiausius savo darbus sukūrė mūsų mieste. Mažai rasime jam prilygstančių skulptorių net ir šiomis dienomis. Praėjusį šeštadienį, spalio 3-ąją, skulptoriaus Vinco Grybo memorialiniame muziejuje vyko renginiai, skirti paminėti jo 125-ojo gimtadienio sukaktį.

Muziejuje ta proga buvo atidarytos net kelios parodos. Pirmame aukšte – devynių Vinco Grybo palikuonių darbų paroda: Rasos Grybaitės tapyba ir vitražas, Rūtos Grybaitės stiklo juvelyrika (Klaipėda), Daivos Grybaitės Levitienės nėriniai (Vilnius), Rimvydės Alsės papuošalai (Vilnius), Birutės Štrofienės monotipijos (Vilnius), Eglės Blažiūnaitės tapyba ir skulptūra (Klaipėda), Kristės Blažiūnaitės tapyba ir skulptūra (Klaipėda), Indrės Jasiūnaitės asambliažas (Jurbarkas) ir Mariaus Jasiūno tapyba (Jurbarkas). Antrame muziejaus aukšte eksponuojama April Childs Kerr iš Australijos akvarelių paroda. Ši menininkė taip pat yra V. Grybo giminaitė, jos senelis buvo skulptoriaus brolis Juozapas, gyvenęs emigracijoje JAV. Skulptoriaus jam rašyti laiškai tapo dar vieno renginio, vykusio tą pačią popietę muziejuje, pagrindu. Muzikines improvizacijas  atliko pianistas, M. K. Čiurlionio proanūkis Rokas Zubovas, o aktorius Dainius Svobonas skaitė skulptoriaus rašytus laiškus broliui.

Jeigu besidomintys Jurbarku čia atvykę paklaustų, ką pirmiausia vertėtų aplankyti, iš kiekvieno miesto kultūra ir istorija besidominčių žmonių išgirstų – skulptoriaus Vinco Grybo muziejų. Jis reprezentuoja miestą, yra didžiausias atvykusiųjų traukos centras ir dažniausiai – tikslas. Jurbarkas turi ne tik talentingo skulptoriaus memorialinį muziejų su daugybe jo darbų. Miesto parke stovi jo sukurta įspūdinga Vytautui Didžiajam skirta skulptūra, kultūros paveldu pripažintu senųjų kapinių vartų ansamblį vainikuoja ypatingo grožio arkangelai Mykolas ir Gabrielius (kurti su liaudies menininku Pranu Mikutaičiu). Jurbarkiečiai gali didžiuotis ir muziejaus vedėjos skulptoriaus anūkės Rasos Grybaitės asmenybe bei padarytais darbais. Ne vienas, pirmą kartą apsilankęs V. Grybo muziejuje, greičiausiai, nustemba – kiek daug jis nežinojo apie tikrą tragiško likimo skulptoriaus gyvenimą ir kūrybą. R. Grybaitės pasakojimas apie garsųjį senelį – ne tik labai išsamus, informatyvus, bet ir kupinas tikrų emocijų, vedantis sudėtingais skulptoriaus gyvenimo keliais. Toks betarpiškas ryšys su V. Grybu menininkei Rasai, jau daugiau nei 15 metų vadovaujančiai šiam muziejui, ne tik padėjo susipažinti daugybei žmonių su skulptoriumi, bet ir sutelkė jos pačios artimiausią aplinką pažinti šį iškilųjį giminės žmogų. Praėjusį savaitgalį vykę renginiai, skirti skulptoriaus 125-erių metų jubiliejui, parodė, koks vertingas ir atsakingas yra šios menininkės požiūris į kūrybą, šeimos palikimą, jaunųjų talentų ugdymą. V. Grybo jubiliejaus proga pirmą kartą Jurbarke buvo sutelkti ir pakviesti dalyvauti šiame renginyje, o dauguma iš jų ir pristatyti savo kūrybą, beveik visi skulptoriaus giminaičiai.          

Muziejuje taip pat šia proga po jungtinės parodos atidarymo buvo surengta konferencija, kurioje pagrindinį pranešimą „Vinco Grybo vaidmuo XX a. lietuvių skulptūroje“ skaitė menotyrininkė, knygos apie V. Grybą autorė hab. dr. Nijolė Tumėnienė.

Ji papasakojo ir trumpą Lietuvos skulptūros raidą, lygindama senesniuosius darbu su V. Grybo indėliu į lietuvių skulptūrą XX amžiuje. Pasak jos, didžiausią darbą įamžinant skulptūroje Lietuvos istorinius bei kultūrinius veikėjus tuo metu, be abejo, atliko Vincas Grybas. Studijavęs Varšuvoje, Paryžiuje ir Prahoje, apvažiavęs daugelį Europos šalių, jis puikiai žinojo to meto paminklus. Jis sukūrė nuostabių, Lietuvą puošiančių darbų, iš kurių pats geriausiais, menotyrininkų nuomone, Papilėje pastatytas Simonui Daukantui. V. Grybo sukurti paminklai šiandien Lietuvoje įdomūs ir kaip nauja paminklo statybos vadybos forma. Dailininkas pats organizuodavo visus paminklo atlikimo darbus, puikiai išmanė medžiagos savybes, pats jas pirkdavo pagrindiniams ir papildomiems darbams atlikti, aiškinosi, kur Europoje galima pigiausiai išlieti bronzinę skulptūrą.

„Šiandien gamta dovanojo nuostabią dieną, galvojom kokia ji bus – anksčiau atvažiuodavau kaip kviestinis svetys, o dabar jau trečias kartas, kai man tenka organizuoti šį paminėjimą. Džiaugiuosi, kad likimas suvedė menotyrininke Nijole Tumėniene. Daugiau nei prieš 13 m. kilo idėja pakalbėti apie V. Grybą be jokio ideologinio spaudimo. Prieš 20 metų į šiuos namus atkeliavo iš JAV labai brangus siuntinys – gražiai ir kruopščiai nuo 1907 m. rašyti mano senelio laiškai, nuo pirmųjų savo studijų Varšuvoje laikotarpio iki pat tragiško gyvenimo pabaigos. Kai mano tėtis susipažino su dr. N. Tumėniene, suprato, kad šis žmogus išmanys ką su tuo palikimu daryti“, – renginio metu pasakojo Rasa Grybaitė.

Ji teigė abejojanti, ar ateityje bus galimybė organizuoti tokius renginius ir pakviesti tokius svarbius ir brangius svečius – jie susirinko iš labai toli, su ypatinga ir specialiai paruošta programa šiam įvykiui.

 „Vinco Grybo jubiliejus labai svarbus. Praėjo nemažas laiko tarpas, kai apie jį galima kalbėti šiek tiek atviriau. Iš Paryžiaus V. Grybas atsivežė fundamentalius skulptūros suvokimo principus ir naujas idėjas. Iki V. Grybo visi skulptoriai buvo baigę Peterburgo dailės akademiją ir įsisavinę jos tradicijas, kūrė kamerines, interjerines skulptūras, kurias buvo galima pritaikyti mažose erdvėse. Monumentaliojoje skulptūroje V. Grybas tarė visiškai naują žodį“, – su skulptoriaus kūryba supažindino dr. N. Tumėnienė.

Ji teigė, jog norint sukurti gerą skulptūrą reikia surasti proporcijas, gerai jausti rakursą, erdvę, kurioje ta skulptūra yra. 1937 metais V. Grybas jau buvo įgyvendinęs visas idėjas – kiti iš jo mokėsi. Jis jautė santykį skulptūros ir aplinkos, gamtos ir erdvės. Simonas Daukantas Papilėje – geriausias pavyzdys, kur idealiai atitinka skulptūros ryšys su aplinka. „Grybui visą laiką reikėjo surasti tokias formas, kad veikėjai būtų su jiems būdingais bruožais ir pati skulptūra būtų individuali. Jis išėjo labai gero techninio pasiruošimo mokyklą, o tai neatsiejama su skulptūrų kūrimu. Grybas sukūrė unikalią medžiagą daryti skulptūras, kuri yra ilgalaikė. Grįžęs į Lietuvą jis nieko tinkamo skulptūrai nerado, tad ieškojo ir kūrė pats. Tuo laikotarpiu, kai jis gyveno, nebuvo tinkamos medžiagos skulptūrai, tad reikia suprasti, koks didžiulis jo indėlis į lietuvių skulptūrą. Jis buvo ir architektas, ir skulptorius, nes visi jo postamentai suprojektuoti jo paties. Europoje tokių buvo labai mažai“, – teigia N. Tumėnienė. Ji taip pat pasakojo, jog V. Kudirkos  paminklas  Kudirkos Naumiestyje yra naujas šuolis jo kūryboje, nes čia skulptorius naudojo tam tikrą technologiją, kurią sukūrė pats iš dirbtinio akmens. Ši technologija nuolat buvo tobulinama, tad jo kurti paminklai iki šiol labai tvirti.

 „Didžiausia V. Grybo privalumai – tai skulptūros ansambliškumo suvokimas, visi komponentai – erdvė, gamta, aikštė, architektūra aplinkui ir postamento architektūra  – dera tarpusavyje. Čia jo didžiausi nuopelnai. Antra – tai meninė skulptūrų forma. Paminklų kūrėjai konkuruoti su juo negali, tik lygintis ar prilygti, tačiau vis viena turi jam kažkur nusileisti. Ir dar vienas svarbus dalykas – medžiagos sukūrimas. Jis sukuria naują medžiagą, kurią kiti kūrėjai galėtų naudoti ir dabar. Tai tarsi gyva medžiaga, atrodanti kaip natūralus akmuo, jai suteikta įdomi faktūra. Kokią medžiagą bepaimtų, jis jautė, ką iš iš jos galima padaryti, kokius estetinius pergyvenimus ta medžiaga perduoda“, – pranešimo pabaigoje reziumavo menotyrininkė N. Tumėnienė.

Renginyje dalyvavusios V. Grybo giminaitės, skulptoriaus brolio Juozapo anūkės Carol iš Kalifornijos ir April Čhailds iš Australijos skaitė pranešimą „V. Grybo dvasinė įtaka šeimai“. Jos sakė, jog yra labai laimingos, kad atvyko čia. V. Grybas įkvėpė daug jų giminės žmonių, paliko didelį palikimą kaip menininkas ir paliko labai šaunių menininkų šeimą. Viena iš jų –jų mama Venetta. Ji taip pat buvo menininkė, kūrė skulptūras, tapė paveikslus. V. Grybo įkvėpimas lydėjo ją visą gyvenimą.

April rodė skaidres su mamos kūryba. Ji kūrė mitų, legendų, žmonių, religijos ir gamtos temomis. Mėgo fontanus ir juos kūrė – tai buvo viena iš pagrindinių  temų. Naudojo labai įvairią techniką:metalą, emalę, molį, varį, žalvarį, patiko matyti kaip geležis rūdija. Visą savo gyvenimą mokėsi naujos technikos.  V.  Grybas įkvėpė ją kurti ir turėti viziją. „Jis įkvėpė visą mūsų šeimą. Ir mamos kūrybą, ir mano. Dukra Amber taip pat menininkė. Mes labai dėkingos Rasai, kad ji subūrė visus V. Grybo palikuonis ir suorganizavo tokį svarbų ir gražų renginį“, – vakaro metu kalbėjo April.

 Dar vienas garsios giminės atstovas April sūnus, atvykęs iš Niujorko, Cliff Kerr su Didžiojoje Britanijoje gyvenančiu violončelininku Harry Buckoke vakaro metu atliko keletą kūrinių. Cliff naujai muziejaus įsigytu elektriniu fortepijonu atliko ir paties sukurtus kūrinius, kuriuos parašyti, pasak jo,   įkvėpė senelės Venettos kūryba. Štai taip šioje giminėje karta iš kartos persipina kūrybinės idėjos, o įkvėpimo šaltiniu visi laiko įžymųjį skulptorių Vincą Grybą.

„V. Grybas: „... skulptūros darbus aš dirbau kupinas noro padabinti Lietuvą“ – taip vadinosi baigiamoji renginio dalis – muzikinių improvizacijų ir laiškų skaitymas. Pianistas Rokas Zubovas, pristatydamas šią programą, pasakojo, jog skulptorių pamilo perskaitęs jo rašytus laiškus ir šią programą sukūrė specialiai V. Grybo jubiliejiniam renginiui. Pasak jo, jau yra norinčių programą išgirsti ir kituose miestuose.