Javapjūtės romantiką įžvelgiantis fotografas – Andrius Ufartas iš Kaimelio

Tikra dovana kalbinti tą, kuris pasaulį mato kitaip nei visi. Tą, kuris kaime mato ne apleistas griuvenas, užkaltus langus ar prie parduotuvės rymančius girtuoklėlius, o paskendusias ryto saulėje ir ūkanose sodybas, didingus piliakalnius bei darbščius žmones. Gaisre fiksuoja ne tiek liepsnas bei dūmus, o savo (tuo pačiu ir mūsų) žvilgsnį nukreipia į su ugnimi kovojančius, neriančius į liepsnas, rizikuojančius sveikata ir gyvybe. Javapjūtėje, kuri man, kaimo vaikui, visada asocijavosi su dulkėmis, prakaitu ir karščiu, jis įžvelgia romantiką, o kombainų riaumojimas skamba tarsi simfonija. Kitaip pažiūrėti į kaimą, gaisrus, javapjūtę. pasaulį ir mus pačius moka ir kitus moko mūsų pašnekovas, gimęs ir augęs prie to paties Nemuno, tik kitapus, Kaimelyje, baigęs mokslus ir šaknis įleidęs Vilniuje – profesionalus fotografas Andrius Ufartas, nuolatinis „Lietuvos spaudos fotografijos konkursų“ laureatas, tris kartus įvertintas „Auksinio kadro“ apdovanojimu, daugiau nei 20 metų dirbantis spaudos fotografu, pastaruoju metu – vieno populiariausių naujienų portalų, DELFI, naujienų fotografas.

„Visada galima matyti nelaimę, bet gali matyti ir žmonių darbą, pasiaukojimą. Aišku, nelaimes fotografuojant nėra geras jausmas, nes supranti, kad žmonėms skausmas, nuostolis, bet norisi įamžinti ir tuos, kurie dirba, aukojasi. Ir bandai (fotografuoti) meniškiau, parodyti emociją, kaip realiai viskas būna“, – sako Andrius. Jis Vilniuje fotografuoja įvairias naujienas, tad neretai tenka fotografuoti ir avarijas, gaisrus, kitokias nelaimes. „Tenka matyti tai iš labai arti, ekstremaliomis situacijomis. Ir labai vertinu tuos, kurie dirba šioje srityje, nes žmonės rizikuoja savo gyvybe, sveikata ir ne visada būna įvertinti“, – paaiškina jis.

Daug darbo ir noro

Rodos, į tą patį vaizdą žiūrime, bet jūs kitaip matote; tai įgimta, ar vis dėlto išlavinama, klausiu, nes pačiai smalsu.„Kažkiek įgimta, bet ir išlavinama, nes žmogus, kuris kasdien padaro po kelis šimtus ir daugiau kadrų, jis kitaip mato, kitaip vaizdą dėlioja. Tu atidirbęs ir žinai, ką kaip fotografuoti. Svarbu darbas ir noras tą daryti. Nuspaudžiant tik kelis kadrus, neieškant, nežiūrint pavyzdžių, tikriausiai būtų sunku tobulėti“, – sako Andrius, pridūręs, kad dėl gero kadro ir kojomis tenka padirbėti, kad objektą iš visų pusių apžiūrėtų. Reikia nepatingėti ir anksti rytą atsikelti – neseniai kelis rytus anksti kėlėsi, laukdamas rūko virš Nemuno ir gimtųjų Kidulių, o sulaukęs tinkamo momento skubėjo, kad suspėtų nufotografuoti, kol rūkas neišsisklaidė. „Turi turėti užsispyrimo, atsikelti anksti, važiuoti, žiūrėti, kol pagauni rezultatą, kuris ne visada ir pavyksta. Jei gamta nesusidėlioja, gali ir neturėti (gero kadro), bet nieko nedarant, niekas nepasidaro“, – paprastai paaiškina Andrius.

Už traktoriaus vairo ir su fotoaparatu

Reikia pasakyti, kad Andrius geba talentingai pasakoti ne tik nuotraukomis, bet ir tekstais, kuriuos galima skaityti jo feisbuko paskyroje – nuo tų tekstų mano pažintis su šiuo fotografu ir prasidėjo. Ten perskaičiau jo jautrius fotopasakojimus ir apie gaisrą, ir apie javapjūtę Kiduliuose, ir turiu pasakyti, kad seniai nieko gražesnio apie žemės ūkio darbą nesu skaičiusi. „Reikia išgyventi, kad suprastum, kaip viskas vyksta. Nes taip iš šalies ar trumpai (stebint), tikrai to nepavyktų“, – sako Andrius. Savo fotopasakojimą apie javapjūtę jis parašė ir nuotraukomis iliustravo atostogaudamas pas tėvus kaime. Abu Andriaus tėvai ūkininkai, ūkininkauja ir jo brolis, dirbantis taip pat ir ugniagesiu. Pats Andrius, tarp traktorių ir kombainų augdamas, išmoko juos valdyti, tad nenuostabu, kad didmiestyje neretai pasiilgsta tų žemės ūkio darbų – kad ir sėsti už traktoriaus vairo. Rugpjūčio pabaigoje savaitę atostogaudamas gimtajame kaime padėjo tėvams grūdus vežti, tačiau dirbo pasiėmęs fotoaparatą, nes norėjosi miestiečiams, kurių tarp jo feisbuko draugų ir sekėjų dauguma, javapjūtės ir apskritai ūkininkavimo grožį parodyti.

„Auksinis kadras“ – už traktorius

Traktoriams bei ūkininkams Andrius turi būti dėkingas (ir dėkoja) ir už „Auksinio kadro“ apdovanojimą, kuriuo įvertinta jo 2024 metais daryta nuotrauka. Joje įamžinti meniškai apšviesti traktoriai, kuriais ūkininkai suvažiavo protestuoti į Vilnių. Andrius šypsodamasis paaiškina, kad traktorius fotografavo darbui, tačiau Vilniuje tuo pat metu vyko kažkoks šviesų festivalis ar miesto gimtadienis. „Jie (ūkininkai) juokėsi, kad irgi padarys šviesų festivalį. Jei nebūtų sujungę tų visų šviesų, švyturėlių, realiai nebūtų ir tos nuotraukos. Dėl to ir dėkoju ūkininkams. Jei jų nebūtų, nebūtų ir mano „Auksinio kadro“, – linksmai sako Andrius, tikindamas, kad gaudant „Auksinius kadrus“ svarbu ir sėkmė – atsidurti laiku ir vietoje.

Kitą savo „Auksinį kadrą“ jis gavo už nuotrauką, kurioje užfiksavo boksininką, iškišusį liežuvį – sportininkas šį naudojo kaip būdą priešininkui erzinti. Andrius šypsosi, kad tiesiog pavyko tą trumpą akimirką užfiksuoti – laiku nuspausti mygtuką. Tuo tarpu traktoriams įamžinti turėjo daugiau laiko – gal pusvalandį įvairiais rakursais fotografavo.

Paklaustas, ar šiemet jau turi padaręs nuotraukų, kurios gali pretenduoti į „Auksinį kadrą“, šypsosi, kad paaiškės metų pabaigoje, kai jas peržiūrės. „Fotografai išgyvena tokią keistą stadiją, kai tu būni įvykyje ir atrodo, kad va čia svarbus, geras kadras, bet kai praeina kažkiek laiko ir emocijos atslūgsta, paaiškėja, kad galbūt ne tas kadras geriausias, ar kad net kitas renginys“, – paaiškina jis.

Beje, suskaičiavo, kad jau tris „Auksinio kadro“ apdovanojimus yra gavęs ir laiko juos gražiai supakuotus dėžutėse. „Gražiai supakuoti. Gal kažkada anūkams parodysiu. Smagu įvertinimas, bet tiek nesureikšmini, kad ant sienos kabintum“, –  šypsosi Andrius.

Po gimtąjį kraštą – dviračiu

Gimtieji Kiduliai Andriui labai svarbūs. Tai galima pamatyti ir iš jo feisbuko paskyroje skelbiamų nuotraukų. Sako, malonumas ir tikras poilsis yra sėsti ant dviračio ir lėkti gimtojo kaimo laukais ir pievomis, užsukant į vadinamąjį Generolokalną, Švarcgirio mišką, kuris jam labai gražus, aplankant Sudargo piliakalnius. Pasinaudodamas atostogomis ir į Jurbarką užsuka – labai mėgsta panemune Skirsnemunės arba Smalininkų link nulėkti. Pats geriausias poilsis, kai gali atitrūkti nuo didmiesčio skubos ir gėrėtis nuostabiais vaizdais. Į tokias keliones traukdamas ir fotoaparatą pasiima – savo malonumui fotografuoti tai, kas jam pačiam gražu ir kuo paprastai pasidalina savo feisbuko paskyroje, savo fotopasakojimais ne spaudai. Sako, kad paprastai atostogauti į svečias šalis keliaudamas stengiasi fotoaparato į rankas neimti, kad pailsėtų ir nuo darbo atitoltų, nes nuo fotoaparato reikia pailsėti netgi tada, kai savo malonumui fotografuoji. Kelionėse, sako, jei kas patinka, galima ir išmaniuoju telefonu fotografuoti.

Kadre – derybos dėl postų

Su Andriumi paprasta bendrauti – jis mielai sutiko pasikalbėti ir pasidalinti mintimis su žurnalo skaitytojais, apgailestaudamas, kad teks kalbėtis telefonu, nes neseniai grįžo į Vilnių ir jau kibo į darbus – kalbinome jį antrą darbo dieną po atostogų Kiduliuose. „Dažniausiai vasara ramesnė, bet kadangi keičiasi valdžia, teko socialdemokratų būstinėje fotografuoti „Nemuno Aušros“ ir socialdemokratų partijos susitikimą, derybas dėl postų. Dar laidų pašnekovų portretai (DELFI redakcijoje, studijoje). Plius avarijos ir įvairūs įvykiai“, –savo darbus vasaros pabaigoje vardijo jis.

Sako, kad nors iš šono fotografo darbas gal atrodo romantiškas ar smagus, jame daug streso. „Nes didelė konkurencija tarp naujienų portalų – ne tik greitai, bet ir gerai nufotografuoti, kad pirmi paskelbtume. Dėl mažos klaidos gali konkurentai aplenkti, kas blogai, nes tu vėluoji. O norisi ramiai, be skubos ir tik tai, kas tau patinka“, – pasakoja Andrius.

Fotografo košmaras

Kad streso darbe užtenka, iliustruoja ir Andriaus... sapnai. Paklaustas, ką fotografai sapnuoja, linksmai paaiškina, kad dažniausiai vieną ir tą patį košmarą: kad reikia kažką skubiai fotografuoti, o niekaip neranda ir paniškai ieško fotoaparato. Prisimena, kad kartą ir realiame gyvenime taip yra buvę – reikėjo nueiti į vieną renginį, ant stalo buvo du fotoaparatai, kurių vieną paėmė kolega. Andrius, pagalvojęs, kad pats fotoaparatą jau bus į kuprinę įsidėjęs, ramiai išėjo. Kuprinė lyg ir atrodė lengvesnė, bet neatkreipė dėmesio. Tik nuėjęs į renginį pamatė, kad kuprinėje yra objektyvai, kompiuteris, bet... nėra fotoaparato. Tąkart į Krašto apsaugos ministeriją buvo atvykęs Europos ar Amerikos sausumos pajėgų vadas, aukšto rango pareigūnas, tad kuprinę tikrino ir apsauga. Andrius šypsosi, kad ir apsaugos pareigūnams, kuprinę tikrinant, nekilo klausimo, kodėl nėra fotoaparato. Tiesa, tąkart vyko spaudos konferencija, o ne koks skubus įvykis, kai reikia greitai fotografuoti, tad padėjo kolega, kuris prifotografavęs sau išėjo redaguoti nuotraukų paskolinęs Andriui fotoaparatą. Laimė, daugiau tokių situacijų nepasitaikė. O jo sapnai, šypsosi Andrius, kaip ir jo fotografijos – spalvoti.

Paparacių Lietuvoje nėra

Andriui visada įdomu fotografuoti į Lietuvą atvykstančius pasaulinio lygio politikus ar žymius asmenis, tokius, kaip JAV prezidentas Joe Bidenas ar popiežius Pranciškus. „Pamatai amerikiečių apsaugos, žurnalistų darbą – visą tą virtuvę, kur Lietuvoje retokai būna“, – sako jis. Fotografui tuomet būna paskirta viena konkreti vieta, iš kurios jis gali fotografuoti. „Realiai tu ten turi būti kokias tris valandas iki to žmogaus atvykimo“, – pastebi.

Apie žvaigždes Andrius turi savo nuomonę. Kaip ir apie paparacius. Jam keista, kai juos, naujienų fotografus, vadina paparaciais. „Paparacių Lietuvoje nėra. Tai specifinė kategorija, kuomet (fotografas) slepiasi parą, kažkokios žvaigždės laukdamas. Mes ne paparaciai, o naujienų fotografai“, – pabrėžia jis. Jam tokia paparacinė veikla nepatinka. Džiaugiasi, kad to nereikia daryti, ir sako, kad jokios žvaigždės slapčia netykotų. „Man užtenka vietinių – matau ir politikus, ir prezidentai atvyksta į Lietuvą. Realiai matau iš pakankamai arti ir nėra jokio poreikio“, – sako jis. O renginiuose visas Lietuvos žvaigždes fotografuoti tenka, ir kartais susidurti su vietinėmis garsenybėmis, kurios akivaizdžiai serga žvaigždžių liga. Pašnekovas prisipažįsta tokių nemėgstantis fotografuoti. Jam apskritai už bet kokią garsenybę daug įdomiau fotografuoti gamtovaizdį ar nepažįstamą, gatvėje pastebėtą įdomių bruožų žmogų. Šypsosi, kaip būna apmaudu, kai gatvėje tokį „objektą“ sutikus neturi su savimi fotoaparato.

Andriui daug lengviau išvardinti tai, ko nepatinka fotografuoti. Ne prie širdies jam architektūra, eksterjeras, interjeras. „Labai nemėgstu ir stengiuosi vengti. Nesu įsigilinęs, nesuprantu ir man tiesiog nepatinka“, – sako jis. O patinka: sportas, reportažai, įvairūs portretai – nuo oficialių, verslo iki meniškų. „Labai priklauso, ką daug fotografuoji. Jei darbe tenka fotografuoti daug sporto, daug įvykių, tai laisvalaikiu – gamtovaizdžiai, portretai ar makrodalykai“, – sako jis, su šypsena sutikdamas, kad jei jo feisbuko paskyroje daugiau gamtovaizdžių, galima suprasti, kad darbe buvo daug įvykių.

Feisbuko nuotraukos

Pasidomiu, kaip Andrius atsirenka, kokias nuotraukas skelbti savo feisbuko paskyroje, nes ten jų galima pamatyti įvairiausių: žiemiškas Vilnius, Joninės Kernavėje, gaisras Jurbarke, javapjūtė Kiduliuose, vokiečių karių inauguracija ar protestas prieš Izraelį Vilniuje. „Tai, ką jaučiu, kad padariau įdomiai arba kas tuo momentu sužavėjo, patiko. Skirtingi motyvai, bet tai, kas tau patinka, kaip tu padarei, pats įvykis ir kad tuo gali kažką papasakoti“, – sako jis, pastebėjęs, kad ne kiekvieną dieną virš Katedros skraido sraigtasparniai ar karine technika važinėja vokiečių kariai. O proteste prieš Izraelį jam pasirodė įdomūs protestuojantys personažai. „Paskelbiau, nesakydamas tai gerai ar blogai, bet pasirodė labai įdomūs protestuotojai“, – sakė jis. Priduria, kad dažniausiai į tokį renginį ateina su jau suformuota išankstine nuomone, tačiau bet kuriam žurnalistui yra svarbu išlaikyti balansą. „Tu turi išlaikyti vidurkį. Norint galima kiekvieną renginį pakreipti į vieną ar kitą pusę, tarkim, jei kas tau nepatinka, kvailomis pozomis sufotografuoti, keistais žvilgsniais ir taip po truputį tą nuomonę formuoti, bet žiniasklaidoje stengiesi išlaikyti tą balansą. Bet emociją reikia perteikti, nes buvo labai emocingas renginys“, – apie protestą prieš Izraelį pasakojo Andrius.

Rinkosi iš dviejų kelių

Augdamas kaime tarp traktorių ir kombainų, Andrius pasirinko kitą, ne žemdirbio, kelią. Sako, jau mokykloje, 10 ar 11 klasėje, svarstė, ar likti kaime ir užsiimti žemės ūkiu, ar rinktis fotografiją, apie kurią rimčiau svartyti ėmė gal nuo 14 metų. Prisiminė, kad taupė pinigus vadinamajai muilinei, nes tuo metu skaitmeninės fotografijos nebuvo. Jurbarke, šalia parduotuvės „Pas Agotą“, buvusi fotostudija, kur atnešė išspausdinti savo nuotrauką – buvo nufotografavęs rudeninius Kidulius. Prisimena, kaip studijos darbuotojai paprašė leisti įdėti jo nuotrauką kaip pavyzdį nuotraukos dydžiui nurodyti. „Aišku, sutikau. Jaučiausi kaip ir įvertintas, kad mano nuotrauka kažkam patiko. Buvo stimulas ieškoti toliau“, – sakė jis. „Dar prisidėjo ir dailės mokytoja, nes labai prastai piešdavau, tai ji sakydavo: gal tu geriau atsiskaityk nuotraukomis (juokiasi). Ir Jurbarke buvo fotografas, lyg Mėsgatvyje buvo laboratorija, kur jis dirbo. Tai jis irgi davė daug patarimų, kaip ką daryti“, – prisiminė Andrius, taip po truputį ir apsisprendęs tapti fotografu.

Taisyklės žlugdo

Daugiau nei 20 metų fotografu dirbantis vyras patarimų pradedantiesiems neskuba dalinti. „Kartais taisyklės sužlugdo, nes apriboja. Matau, ateina žmogus, jis turi kažkokį pojūtį ir ne visai pagal taisykles fotografuoja, bet jis puikiai jaučia ir jo nuotraukos įdomios. O jei jis spraudžiasi į taisykles, tada sugniuždo ir jam sunkiau skleistis. Sakyčiau, reikia daug fotografuoti, žiūrėti kitus panašius darbus. Mano mama per daug taisyklėmis nesivadovauja, bet ji turi puikų pojūtį ir gaunasi puikios nuotraukos“, – sako, pridurdamas, kad reikia ne tik noro, bet ir daug darbo įdėti, tada ilgainiui atsiranda įgūdžiai, supratimas.

Iš patirties gali pasakyti, kad visada sunkiau fotografuoti pavargusį žmogų, nes šis neatsipalaiduoja, atrodo įsitempęs, susikaustęs. Pasak jo, daro klaidą ateinantys fotografuotis su įsitikinimu, kad yra negražūs, nefotogeniški... „Įsitempi, neatsipalaiduoji, kas ir nuotraukoje matosi. Reikia neužsiprogramuoti, pačiam žmogui su savim padirbėti, pasiruošti“, – pataria jis.

Adrenalino užtenka ir čia

Pasidomiu, ar tiesa, kad fotografai nori atsidurti karo zonoje, ar buvo sulaukęs kvietimų vykti į Ukrainą? „Karo zonoje neteko. Buvo pasiūlymų į Kijivą važiuoti, bet karo tematika per jautrus klausimas. Žiaurus dalykas karas ir nėra tai, kas trauktų. Norint važiuoti ten, reikia specialaus pasiruošimo, apmokymų – nėra taip, kad sėdu ir važiuoju. Reikia būti pasiruošusiam. Lietuvoje gal du trys fotografai yra važiavę į Ukrainą, Gruziją. Niekas nesiveržia iš Lietuvos, nes labai sunkus, slogus dalykas“, – sako Andrius, tikindamas, kad ir Lietuvoje adrenalino užtektinai galima patirti. Prisiminė dvejas riaušes prie Seimo: 2009 ir 2021 metais. „Labai skirtingos riaušės. Per pirmąsias irgi lupo plytas ir visa kita mėtė, bet neužkabinėjo fotografų, žurnalistų – tik netyčia ašarinių dujų gaudavai. Kažkam iš fotografų ir galvą buvo prakirtę, bet atsitiktinai pataikė“, – prisiminė Andrius. O antrosios riaušės buvo kitokios, nukreiptos prieš žiniasklaidą. „Buvo labai sunku dirbti, pastoviai mus puldinėjo, dengė fotoaparatus, bandė provokuoti. Įdomi patirtis, bet dažnai nenorėčiau patekti. Bet adrenalino duoda“, – šypsojosi jis.

Senatvė ir palinkėjimas

Andrius save ir senatvėje mato su fotoaparatu. Šypsosi, kad nežinia kur būdamas pensininkas gyvens, kaime ar mieste, bet būtinai bus su fotoaparatu. „Tokia svajonė, kad galiu vaikščioti su fotoaparatu ir fotografuoti visada tik tai, ką noriu, tik savo malonumui, kai nereikia užduočių atlikti“, – linksmai sako jis.

Ko palinkėtų tiems, kurie kuria savo gyvenimą Kiduliuose, Jurbarke, mažesniuose miestuose, pabaigai klausiu. „Mylėti savo kraštą“, – nedvejodamas sako Andrius, pridurdamas, kad lengviau įvertinti, kai atsitrauki. „Kai buvau moksleivis, galvojau, kad Kiduliai neįdomūs, kad čia nieko nėra, bet kai per 20 metų pabūni Vilniuje, grįžęs supranti, koks tai gražus kraštas – yra ir Nemunas, ir istorija, ir laukai bei miškai... Pradedi labiau vertinti“, – sakė jis, džiaugdamasis tais, kurie lieka ir kuria verslą, inicijuoja bendruomenę vienijančius ir gyvenimą gerinančius darbus.

Andriui norėtųsi, kad ir Jurbarkas sparčiau keistųsi, daugiau investicijų sulauktų, kad nestagnuotų, kaip dabar jam iš šono atrodo, tuo mesdamas akmenėlį į rajono valdžios daržą, tačiau pagirdamas iniciatyvius žmones, kurių Jurbarke, jo manymu, tikrai netrūksta.

Andrius apie javapjūtę

„Nieko nėra liūdniau ūkininkui per javapjūtę, kai javai jau prinokę ir tinkami kulti, o kombainas stovi namuose. Lietus, balos ir pažliugę laukai – tai džiaugsmas tik vaikams, kurie neria į purvyną kaip į nuotykį. Ūkininkui tai ilgas, sunkus laukimas, kol dangus pagaliau prasigiedrins ir bus galima įvažiuoti į laukus.

Vos tik žemė pradžiūsta, prasideda tikras maratonas. Darbas startuoja ryte: kombaino sutepimas, maždaug tonos kuro užpylimas, smulkių gedimų pašalinimas – ir į trasą. Važiuoji, kol gali. Dažniausiai iki vidurnakčio, o jei naktis be rasos, kuliama net iki trečios ryto. Rytą – viskas iš naujo: tepimas, kuras, technikos patikra, ir vėl tas pats ritmas. Taip nepertraukiant 3 savaites, jei tik nesustabdo lietus.

Javapjūtės metu kombainas – tikras karalius laukuose. Jam pradėjus riaumoti, įsisuka visas grūdų pasaulis: traktoriai, kurie veža grūdus, vilkikai, dundantys keliuose link supirkimo punktų arba iš jų, darbuotojai, priimantys tonas po tonų derliaus, laboratorijų specialistai, tikrinantys grūdų kokybę. Visi jie tarsi dalyvauja savotiškame Dakare, kur svarbi kiekviena minutė, o menkiausia klaida gali kainuoti ne tik laiką, bet ir didelius pinigus.

Kaip juokavo viena grūdų supirkimo punkto darbuotoja: po keliolikos valandų darbo užmiegi ir sapnuoji rapsus, kviečius, mėginius, traktorius, fūras… O ryte pabundi dar pavargusi – nes visą naktį sapnuose dirbai.

Ir vis dėlto, nepaisant nervų, prakaito ir nuovargio, nėra malonesnio ūkininkui garso už pilnais sūkiais dirbančio kombaino riaumojimą ir šiaudų, lekiančių pro smulkintuvą, šnarėjimą. Tik ši „simfonija“ kartais nutyla, kai kombainas užklimpsta – tada laukia daug vargo, nervų ir laiko, kol jis vėl pakils į darbymečio ritmą. Šiais metais ūkininkams traukimo virvė – didžiausias pagalbininkas.

Tuo pat metu negalima pamiršti ir kitų darbų – reikia dirbti žemę, sėti tarpinius pasėlius, tvarkytis su išvežimais, derinti logistiką. Tačiau visa tai turi ir savo romantikos. Ne vienas ūkininkas sakytų: niekur kitur saulėlydžiai neatrodo tokie nuostabūs, niekur mėnulis nekyla taip įspūdingai, kaip virš ką tik nukultų laukų.

O kol tėvai kovoja su derliaus nuėmimo maratonu, vaikai jau nuo mažens mokosi savojo kelio. Iš pradžių vairuoja žaislinius kombainus, braido po balas, su užsidegimu stebi tikruosius lauko galiūnus. Ir kas žino – gal jau po kelerių metų jie patys sės prie tikrojo kombaino vairo, pratęsdami šią nenutrūkstančią žemdirbio istoriją“.