Jaudinanti „vilko vaiko“ istorija, papasakota Raudonėje

„Vilko vaikas“ – ko gero, šį žodį ne vienas jaunesnės kartos atstovas išgirdo visai neseniai. Mat ilgą laiką Lietuvoje menkai kas domėjosi „vilko vaikų“ tema. Apie tai mažai kalbėjo ir patys „vilko vaikai“. Tai buvo tūkstančiai vokiečių vaikų, po Antrojo pasaulinio karo likimo nublokštų į Lietuvą, kur bandė išgyventi. Vieniems teko laimė – jie rado globėjus, kitų laukė baisesnė dalia: elgetauti, parsidavinėti, patirti prievartą.

Šia tema visuomenėje imta daugiau diskutuoti 2012 m., pasirodžius Alvydo Šlepiko romanui „Mano vardas Marytė“, kuris sulaukė ne tik milžiniško populiarumo, bet ir buvo išrinktas Metų knyga, apdovanotas literatūrinėmis premijomis. Viename interviu knygos autorius yra pasakojęs, kad jį nustebino ne keturios gautos premijos, o tai, kad ši tema yra palietusi tiek daug visos Lietuvos gyventojų: „Pristatinėdamas šią knygą važinėjau po visą Lietuvą. Į rengiamus susitikimus bibliotekose susirinkdavo suaugę žmonės ir nebuvo nė vieno susitikimo, kad žmonės nepradėtų pasakoti apie „vilko vaikus“, kuriuos jie pažinojo, buvo jų šeimose ar pas kaimynus. Iki tol maniau, kad tokių yra mažai, o, pasirodo, visi visur turi daugybę istorijų. Mano knyga suveikė kaip katalizatorius. Žmonės pradėjo pasakoti tai, ko anksčiau nepasakojo. Matyt, tai buvo trauminė patirtis“.

Tūkstančiai tokių vaikų tuomet atklydo iš Rytprūsių – daug kam iš lietuvių teko susidurti su mažaisiais vokietukais, tačiau dar visai neseniai beveik niekas apie tai nekalbėjo. Patys „vilko vaikai“ visų pirma nepasakojo apie savo praeitį dėl baimės, kuri juos lydėjo dėl patirtų išgyvenimų. Kita priežastis – galbūt jie gėdijosi savo praeities. Jų gyvenime buvo įvairiausių dalykų. Tam, kad išgyventų, teko elgetauti, valkatauti, dirbti visokius darbus. Daug priklausė nuo to, kokius žmones jie sutiko. Tad šių žmonių patirtis yra ganėtinai siaubinga. Jų tarpe yra tokių, kurių pasuose yra įrašyta gimimo data - „00“. Jie tiesiog tikrai nežino, kada gimė. „Vilko vaikai“ prarado labai daug – vaikystę, tėvus, gimines, galimybę gauti gerą išsilavinimą. Be viso to, jie tiesiog neteko savo tapatybės. Yra daug pagyvenusių žmonių, kurie turi giminių Vokietijoje, bet nebemoka su jais susikalbėti. Jie nesijaučia esą nei vokiečiai, nei lietuviai. Vokietijoje taip pat „vilko vaikų“ likimus imta prisiminti visai neseniai. Tokios yra praėjusio karo žaizdų pasekmės.

Rytprūsių vaikai, lietuvių vadinami vokietukais, į kaimyninį regioną dažniausiai atvažiuodavo traukiniais. Keleiviniai sąstatai pirmaisiais pokario metais važinėjo retai, o ir pinigų bilietui vaikai neturėjo, todėl mėgindavo pasinaudoti prekiniais traukiniais. Lietuva jiems buvo kraštas, kuris galėjo duoti maisto. Daugelis dabartinių „vilko vaikų“, kurie jau gali apie tai pasakoti, sako, kad Lietuva pirmiausia davė duonos kąsnį.

Raudonėje gyvenančiam Valentinui Baršauskui Lietuva davė ne tik duonos kąsnį, bet ir labai jį mylinčią mamą Bronislavą Baršauskienę (1901-1968). Tačiau iki to laiko, kai jį priglaudė ši auksinės širdies moteris, Valentinui, arba Wofgang Baier, gimusiam 1947 07 31 d. Karaliaučiuje, Mosorto gatvėje, teko patirti tokių išgyvenimų, kuriuos prisiminti jam ir dabar sunku. Kai kalbėjomės jaukiuose Valentinio namuose Beržų gatvėje, kuriuose jis su žmona Stefanija gyvena drauge su dukros Rasmos Venslovienės šeima, vyrui ne vieną kartą, pasakojant savo istoriją, ištryško ašaros.

„Dabar jau galiu apie tai kalbėti“, – sako vyras ir rodo kokių 7-8 metų plonyčio suvargusio berniuko nuotrauką. „Gerai net neprisimenu, kiek man metų tada buvo, kai patekom į Lietuvą. Ten, Karaliaučiuje, buvo tikras badas. Valgydavom bulvių lupenas, rastas šiukšlynuose, kitokias atliekas, net žvirblius gaudydavom su spąstukais, truputį apkepdavom laužavietėse ir valgydavom. Aišku, ir vagiliaudavom. Kartą pamatėm, kaip mergina nešasi duonos kepalą, pagriebėm – ir į kojas. Mes taip bastėmės kartu su broliu Hariu ir dar keliais vaikais. Kur dingo sesuo Eleonora ir tėvai – neprisimenu“, – pasakoja raudoniškis.

Valentinas pasakoja apie tai, kaip pateko į Lietuvą: „Kartą mus sugaudė ir suvarė į rūsį, skiepijo. Rusai sprendė, kur mus išvežti. Kadangi tuo metu vyko trėmimai į Sibirą, neįsivaizdavom kitokio likimo, kaip tik važiavimo rytų kryptimi. Nežinojom, ar ketinama mus likviduoti. Mes trise pabėgom - brolis ir dar vienas „bachūras“. Pasislėpėm traukinyje po tokiais „geležais“. Brolis pasiliko kažkur prie Rambyno, o mes keliavom toliau, iki Kauno. Kaune ilgai elgetavom su kitais vaikais. Ten praleidau dvejus metus. Nakvodavom rūsiuose, po laiptais, po tiltais – visur. Niekas tuo metu mūsų negaudė, ne taip, kaip Karaliaučiuje. Bet baisiai sunku buvo – vieną dieną gauni išmaldos, pavalgai, kelias dienas vėl badauji. Atsimenu, daugiausia elgetaudavom prie soboro Laisvės alėjoje. Negaliu sakyti, kad neduodavo pinigų. Lietuviai nebuvo beširdžiai, įmesdavo į kepurę, tačiau ilgai taip neišgyvensi. Po dvejų metų nusprendėm patraukti toliau, susirasti kitokį gyvenimą“.

Elgetaudami vaikai trise atvyko į Vilkiją, pradėjo vaikščioti po apylinkes duonos prašydami. Kartais pavalgyti duodavo, kartais į kaulus gaudavo ir tekdavo sprukti. „Mano gyvenimas visiškai pasikeitė, kai sutikau Bronislavą Baršauskienę – savo auksinę mamelę. Niekad jos kitaip ir nevadinau. Nežinau, kodėl ji mane priėmė – buvau visas žaizdotas, nuspuręs, utėlėtas, nuo bado kažkoks klišas – tokį ji mane priglaudė ir nuo to laiko mylėjo ir gynė kaip savo tikrą vaiką. Ji, atrodo, buvo savo vaikelį palaidojusi, nežinau, gal dėl to mane augino kaip savą. Mamelė mane per-krikštijo. Taip tapau 1940 m. gruodžio 25 d. Kalnujų kaime, Raseinių rajone gimusiu Valentinu Baršausku, Prano sūnumi. Kitoje kelio pusėje, kur tada Vilkijoje gyvenom, buvo tokio lietuvio stribo namas. Jis, supratęs, kad esu vokietis, norėjo mane nušauti. Mamelė nakčiai mane kišdavo į lentpjūvę, kurgulėdavau duobėje, kad tas stribas nesugautų. Tuo metu Raudonėje mamos sugyventinis Pranas Juodelis turėjo namelį. Bijojom to stribo, tai su mamele pabėgom į Raudonę. Čia buvau pristatytas kaip Valentinas Baršauskas. Jeigu kam nors kildavo įtarimų dėl mano kilmės – mamelė tokius puldavo ir rėkdavo, kad esu jos tikras vaikas. Tada prasidėjo geresnis mano gyvenimas. Ką ten geresnis – toks geras, apie kokį tik pasvajoti gali. Turėjau namus, mylinčią mamą, skaniai ir sočiai pavalgyti“, - prisimena Valentinas. Jiedu įsikūrė sodyboje, moteris kooperatyve kepdavo duoną, bandeles, o berniukas ganė karves. Pradėjo privačiai pas mokytoją mokytis lietuviškai. Su mama jau galėjo šiek tiek susišnekėti, tačiau mokyklos su tokiomis kalbos žiniomis lankyti negalėjo. Jis prisimena, kad dar kai gyveno Vilkijoje, mama jam liepdavo apsimesti nebyliu – taip buvo lengviau neišsiduoti kas esąs. Kai išmoko lietuviškai, baigė keturias Raudonės mokyklos klases. „Daugiau nesugebėjau. Tiesiog tie mokslai nelindo į galvą. Matyt, dėl karo patirto siaubo ir visų tų pokario išgyvenimų, streso – baisūs laikai buvo, kokie ten mokslai...“, – pasakoja vyras, negalėdamas paslėpti ašarų. 

 Kai atėjo laikas „ženytis“, pats savo rankomis šalia seno medinuko kieme pasistatė dviaukštį mūrinį namą. Santuokoje gyvena jau 51 metai. Pasakoja, kad su žmona Stefanija susipažino šokiuose, anoje Nemuno pusėje. Tuo metu jis dirbo „bakininku“ – lempas kabindavo ant vagą žyminčių plūdurų. Plokščiuose vykdavo šokiai, Raudonėje tuo metu nebūdavo. Tuose šokiuose Valentinas grojo armonika. „Norėjau rasti tokio pačio likimo ir kraujo kaip aš – vokietukę. Mano būsimos žmonos draugė taip pat buvo „vilko vaikas“, bet man nepatiko. Tad vedžiau lietuvaitę ir dėl to nė kiek nesigailiu. Visą gyvenimą labai gražiai sugyvenom“, - pasakoja jis. Pokalbyje dalyvavusi dukra Rasma, Raudonės pagrindinės mokyklos darbuotoja, pritaria, kad tėvas visą laiką buvo labai gero charakterio, nekonfliktiškas, niekuo nesiskųsdavo – nei valdžia, nei politika, nei maistu – jam viskas buvo gerai. Ir dabar jis toks. „Tėtis tik dabar, kai aš pati, perskaičiusi knygą „Jos vardas Marytė“, imu klausinėti apie praeitį, šiek tiek papasakoja. O iki tol gal tik keletą nuotrupų esu girdėjusi apie jo išgyvenimus. Kad močiutė Baršauskienė nėra tikroji mano močiutė, sužinojau būdama paauglė, ji tuomet jau buvo mirusi, - pasakoja dukra. – Ir dar norėčiau apie tėtį pasakyti, kad jis visuomet buvo ne galo darbštus. Nežinau, ar čia tokia vokiška prigimtis, ar kad vargo daug matė – visą laiką ką nors dirba. Nėra dienos, kad sėdėtų nieko neveikdamas. Ir jo vaikystės draugai ne kartą pasakojo, kad kai jie žaisdavo, Valentinas dirbdavo. Žvejodavo visą laiką ir dabar vasarą su meškere jau šeštą ryto prie Nemuno tupi. Jei nemeškerioja, vis vien beveik kiekvieną dieną eina prie Nemuno – jį traukia vanduo“.

Pats Valentinas miglotai prisimena, kaip gyvenant Karaliaučiuje, jo tėvas dviračiu nusiveždavo prie marių maudytis. Prisimena ir didelį trijų aukštų namą, kuriame gana pasiturimai gyveno, mat tėvai turėjo tarnybas. Po karo savo tėvų jis daugiau nematė. Jo brolis, apsigyvenęs Rambyne, vedė lietuvaitę iš Marijampolės. Haris dirbo vairuotoju ir ne kartą yra pravažiavęs Raudonę, net neįtardamas, kad čia gyvena jo tikras vaikystėje pamestas brolis. Vėliau brolis su žmona emigravo į Vokietiją ir ten per Raudonojo kryžiaus organizaciją susirado savo seserį Eleonorą, gyvenančią Vokietijoje su šeima, brolį, gyvenantį Lietuvoje, taip pat ir tėvą, kuris po kurio laiko mirė. Pradėję susirašinėti, broliai nusprendė susitikti. Taip 1995-aisiais sesuo ir brolis iš Vokietijos atvyko į Raudonę. Šį susitikimą gerai prisimena ir dukra Rasma. Ji pasakoja, kad broliai buvo stebėtinai panašūs – ir kalbėjimo maniera, judesiais, ir polinkiu groti armonika. Abu išmoko savarankiškai ir, kai tik būdavo proga, nuolat užgrodavo. Sako, matyt, genai vis viena ima viršų. Valentinas Baršauskas gailisi, kad jo brolis jau miręs, o su seserimi, sako, nelabai bendrauja. „Ji kitokia, mandresnė, nelabai mus pripažįsta. Ji vokietė, o aš jau lietuvis“. Ir čia pat vėl prisimena mamelę, sako, kad jeigu ne tas jos kapelis, gal ir jis būtų išvažiavęs gyventi į Vokietiją, nes Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tai padaryti buvo visos sąlygos, ir vokišką pensiją būtų gavęs. Tačiau liko čia, Lietuvoje. 

„Vaikystės prisiminimai baisūs, neverta jų prisiminti. Kaimynė, atsimenu, pasakojo, kaip baisu buvo gyventi vaikų namuose, o aš jai sakau – jūs bent valgyt turėjot. O dabar, kai vaikai ko nors negali ar nenori valgyti – klausytis negaliu. Arba kai dukra sako, kad 15-metis sūnus ko nors padaryti nemokės – man nesuprantama. Tokių metų aš jau namus stačiau.

Žmonės, tuo sunkiu pokario laikotarpiu priglaudžiantys vaikus, žinojo, kad už tai bus baudžiami ar net išvežami į Sibirą. 1950 m. buvo duotas įsakymas iš viso Pabaltijo surinkti Kaliningrado vokiečius ir jais atsikratyti. Skirtingai nei suaugusieji, kurie žinojo, kad repatriantų traukiniai iš tiesų važiuoja į Vokietiją ir visaip stengėsi į juos patekti, vaikai registracijos vengė. Dažnas vaikas matydavo kaip tremiami žmonės į Sibirą, todėl neįsivaizdavo iškeldinimo iš Lietuvos kita kryptimi.

Be to, didelė dalis „vilko vaikų“ jau turėjo lietuviškas pavardes ir dokumentus, todėl įrodyti repatrijavimui būtiną vokišką kilmę būtų buvę keblu ir netgi pavojinga. Taip vadinamieji vilkiukai Lietuvoje liko visam laikui. Taip Raudonėje liko likimo nepalaužtas, visuomet geros nuotaikos, niekam blogo nelinkintis Valentinas Baršauskas, visai neseniai nusprendęs šiek tiek praskleisti vaikystės ir jaunystės dienų išgyvenimus.

Niekada apie tai nepasakojęs, jis galbūt savo prisiminimus vėl nugramzdins į užmarštį. Daug kartų pokalbio metu kartojęs, kad neverta ir per baisu tai prisiminti, jis vis tik paprašė dukters, kad norėtų dar kartą pamatyti tą  laiptų akmenį prie soboro Kaune, ant kurio dvejus metus su likimo draugais sėdėdamas prašė sušelpti...

Autorės ir asmeninio V. Baršausko bei R. Venslovienės albumų nuotraukos