Išgirskite apie laikus, kai Jurbarką valdė karalienė Bona

Rugpjūčio 10 dieną Jurbarko krašto muziejus kviečia į Renesanso dieną. 11 val. pranešimą „kai Jurbarką valdė karalienė Bona“ skaitys istorikė dr. Rasa Leonavičiūtė-Gecevičienė. 16 val. Renesanso laikų šokių ir kostiumo pristatymas (Veliuonos kultūros centro istorinių šokių studija „Saltare Festum“. Vad. I. Svetlauskienė).

„Mūsų laikas“ primena, kad Jurbarke istorinis didžiųjų kunigaikščių dvaras stovėjo jau XV a., kaip spėjama jis galėjo stovėti Imsrės vakarų krante, į šiaurę nuo Mituvos ir Imsrės santakos bei panemunės kelio. XVI a. Jurbarką valdė Žygimanto Senojo žmona, karalienė Bona, sėkmingai vysčiusi žemės ūkį, kūrusi naujus kaimus. Vėliau, iki pat XVIII a. pab., Jurbarko valdų valdytojai dažnai keitėsi, atitekdami kitoms karalienėms (Zigmanto Vazos žmonai Onai Habsburgietei, Vladislovo Vazos žmonoms Cecilijai Renatai ir Liudvikai Marijai), jų paskirtiems valdytojams ar nusipelniusiems didikams. Visos dvaro sodybos vieta kito nedaug, per visą dvaro istoriją išliko tarp dviejų upių, Imsrės ir Mituvos. Manytina, kad nuo XVII a. pirmosios pusės dvaro sodybos vieta iš esmės nesikeitė, liko rytinėje Mituvos pakrantėje (Semaškaitė I. Lietuvos dvarai, T. II, Vilnius, p. 70-72). Po trečiojo Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo Jurbarkas pateko į Rusijos imperijos sudėtį. Jekaterina II Jurbarko seniūniją padovanojo grafui Platonui Zubovui, kuris Mituvos pakrantėje pasistatė architekto Pončinio suprojektuotus klasicistinius rūmus, užveisė parką. 1846m. caras Jurbarką paskyrė valdyti kunigaikščiui Ilarijonui Ilarijonavičiui Vasilčikovui. Kunigaikštis Ilarijonas Vasilčikovas išplėtė Jurbarko dvaro parką, pastatė rūmus, pietinę ir šiaurinę oficinas ir kitus vėlyvojo klasicizmo stiliaus pastatus. 1865 m. pastatė cerkvę.