„Iki pavasario ji – Beržūna“

 Beržūna – pagrindinė naujausio jurbarkiečio rašytojo Vytauto Kutkevičiaus romano veikėja. V. Kutkevičius kasmet parašo ir išleidžia bent po vieną knygą. Pastaruoju metu – tai daugiausia grožinė literatūra. Autorius yra parašęs ir istorinės dokumentikos apybraižų, nuotykių apysakų, istorinių novelių rinkinių.

Paskutiniu metu mūsų kraštietis rašytojas daugiausia rašo ne istorine tematika, kaip kad buvo ankstesniuose jo romanuose, o įkvėpimo semiasi mūsų kasdienio gyvenimo įvykiuose. Nereikia tuo stebėtis – šiandiena tokia įdomi ir permaininga, kad geram rašytojui joje – daugybė temų kūrybai.

Romane „Iki pavasario ji  - Beržūna“ (viršelis Gintarės Grašytės, spaustuvė PRINTĖJA, Kaišiadorys, 2014 m.) autorius meistriškai veda skaitytojus nuo pat pirmųjų knygos eilučių pradžios pabaigos link, neleisdamas nuspėti, kokia bus siužeto pabaiga. Tai intriguoja. Pagrindinė veiksmo linija sukasi apie Beržūną – sudėtingo likimo moterį, kuriai nepagailėta ir labai sunkų išgyvenimų, išbadymų, ir šiek tiek džiaugsmo. „Rudaplaukė buvo poaukštė, liekna, pailgo, skaistaus veido su truputį išsišovusiais skruostikauliais. Galėjo būti ir dvidešimtmetė, nors – bala žino, gal ir trisdešimtmetė. Tamsiomis, bene kaštoninėmis akimis ji gana plačiai ir nervingai sužvilgčiojo. „Ko jinai tokia? Rasi, po kelionės pavargusi? Ar... iš viso esanti Niūra“ – apie ją sau pamanė Arnava“. Taigi ši moteris, kurią Alavėnų kaime autobusų stotelėje pamato Dzidas Arnava, iš didmiesčio čia atsikraustęs gyventi žmogus, lydės romano skaitytojus beveik kiekviename puslapyje. Autorius, tarsi tikras detektyvinių romanų rašytojas, meistriškai neišduoda atvykėlės praeities beveik iki pat knygos paskutinio puslapio. Skaitytojas pamažu suvokia, kokią sunkią dalią patyrė Beržūna (tik atvykusi į kaimą pas tetą pasirinkusi tokį slapyvardį).

Nors romane yra ir tragiškų įvykių, vis tik jis nėra niūrus ar pesimistiškas. Atvirkščiai, tiek pagrindinei veikėjai, tiek ir kai kuriems kitiems personažams knygos pabaiga žada geresnį ir įdomesnį gyvenimą. Čia rasime visko – vaizdingų gamtos aprašymų, intriguojančios siužetinės linijos ir, kaip visada Vytauto Kutkevičiaus kūryboje, sodrios, spalvingos kalbos, neįprastų, retai girdimų žodžių. Jau pirmas puslapis, jei esate susipažinę su minėto autoriaus kūryba, išduoda, kas rašo tekstą. Tačiau turinys ir veikėjai tikrai sudomina ir traukia skaityti iki paskutinės eilutės – tik tada sužinai, kuo baigiasi įdomi Beržūnos ir kitų romano personažų – girininko Ąžuolo Bendoriaus, Dzido Arnavos, Vacio Muduro, Trakšelių giminės ir kitų personažų istorijos.