Į muziejų – paskaityti Vinco Grybo laiškų (Pirmą kartą eksponuojami. Rašė ir broliui, ir kariuomenės generolui)

„Jau vakar. Pagaliau sukabinau. Nebuvo lankytojų, todėl niekas netrukdė“, - trečiadienį šypsojosi V.Grybo memorialinio muziejaus šeimininkė Rasa Grybaitė, pasidžiaugusi, kad jai pagaliau pavyko muziejaus pirmojo aukšto ekspozicijų salėje, šalia senelio Vinco Grybo ir jo artimųjų nuotraukų, sukabinti ir senelio ranka rašytų laiškų. „Jie labai jautriai, intymiai atskleidžia skulptoriaus žmogiškąją pusę“, - sako Rasa, paklausta, kodėl panoro V.Grybo laiškų parodyti ir savo muziejaus lankytojams, kurie, beje, pirmą kartą turės progą juos paskaityti. Laiškai išsaugoti V. Grybo sūnaus Gedimino Grybo. Jie priklauso šeimos archyvui. Didžiulė dalis laiškų grįžo į Lietuvą iš Amerikos apie 1994 metus. „Laiškus tėtis leido skaityti vieninteliam žmogui, kuria absoliučiai pasitikėjo. Tai monografijos autorė dr. Nijolė Tumėnienė“, - pasakojo Rasa.

Muziejaus šeimininkė patikina, kad eksponuojami laiškai labai įvairūs. Įvairios tematikos (Rasa nurodė net 28 temas, - aut. past.), rašyti skirtingais laikmečiais. Eksponuojama daugiausia laiškų ištraukos, nes ištisi laiškai - per didelė medžiaga. Oficialaus laiškų ekspozicijos atidarymo nesiruošia daryti. „Tik galvoju gal rudenį ekskursiją su specialia pakraipa suorganizuosiu. Reikia pasiruošti“, - sako ji.

Laiškai ir broliui, ir generolui

Rasa pasakojo, kad tarp eksponuojamų laiškų yra tokie, kuriuos V.Grybas rašė ir savo broliui bei jo dukterėčioms - vienai į Lietuvą, į kaimą, kitai į Ameriką. Yra laiškų, rašytų savo bičiuliui skulptoriui Petrui Rimšai. Šie visai kitokie. Dar kitokie Raseinių mokesčių inspektoriui, Lietuvos kariuomenės generolui, arba paminklų statybos komitetui...Anot Rasos, įdomu ir tai, kad senelio laiškai - iš skirtingų periodų. Kai jis rašė iš Varšuvos, kai dar nė Pirmojo pasaulinio karo nematęs jaunasis skulptorius su idealistiniu džiugesiu savo broliams rašo apie skulptūros mokslus Varšuvos meno mokykloje...

„Po to didžiuliais gyvenimo planais ir begaliniu tikėjimu, kad Lietuvai, pagaliau laisvai, jaunai valstybei bus reikalingas vaizduojamasis menas - iš Paryžiaus pilasi laiškai broliui Juozui, rašo bičiuliui P. Rimšai apie didžiulius planus papuošti Lietuvą... Praėjus nepilnai 5-6 metams po studijų skulptoriaus laiškų tekstai visiškai kitokie. Juose - neviltis, amžina kova dėl išlikimo, vargano gyvenimo paveikslai... Ir gryna tiesa, kuri absoliučiai aktuali ir šiandien. Žodžiai apie meno nustūmimą į gyvenimo paraštes“, - apmaudavo Rasa.

Ji prasitaria, kad dar negalėjo neeksponuoti keleto kitų žmonių minčių, nes jie savo prisiminimuose ar laiškuose apibūdina V. Grybą ir kartais kaip skulptorių (pvz. P. Rimša apie tai rašo), ir pamini kai kurias asmenines savybes (dailininkas Ignas Šileika).

„Kadangi jie buvo amžininkai ir skulptoriaus draugai - jų žodis yra tiesa, o ne tie žodžiai, kuriuos dažnai išgirstu šiandien iš tų, kurie nei V. Grybo pažinojo, nei nebūtinai stengiasi įsigilinti, apie kurį Grybą šnekama - apie Vincą ar apie Vladą...“, - kalbėjo Rasa.

Visą straipsnį rasite "Mūsų laikas" laikraštyje.