Gyvi skaudžios praeities atsiminimai

Straipsnis  0 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

 

Sausio 13-oji jau pašventinta ir šventa. Vieniems ji prilygo visam gyvenimui, kitiems tapo amžinybe. Tą naktį vaikai staiga paaugo, netikintys ėmė tikėti, mylintieji gyvenimą rinkosi mirtį, tylintieji prakalbo, paklydusieji grįžo į tautą. Laisvės niekas veltui nesuteikia: po jos dokumentais ir šį kartą reikėjo pasirašyti krauju. Kiekvienas iš mūsų turime ką pasakyti apie tas valandas: jeigu parašytume, tai būtų pati didžiausia vienos nakties knyga.

Nenuostabu, kad tuoj po šių įvykių nusprendėme parašyti rašinį. Tai buvo laisvo pobūdžio darbas, kuriame mokiniai išsako viską, kas juos jaudino ir tebejaudina.

Mokiniuose auginame gėrio daigelius, sėjame gerumą jų širdyse, lyg brandų grūdą, per visus 42-jus darbo metus. Smagu, kai tavo auklėtiniai atneša gyvenimui tai, ko nespėjai padaryti tu. Susikaupė ir nemaža krūvelė mokinių darbų. Dažnai juos pavartau, kartais paskaitau, nes mokiniai rašė labai nuoširdžiai, o jų pasakyti žodžiai mums reikalingi.

Štai viena devintokė tuomet rašė: „okupantai nesuprato, kad niekada nebuvome jų. Mūsų žemių ribos yra toli istorijoje ir tęsiasi toliau į ateitį: jų niekas neįstengs paliesti. O tą naktį jutau, kad kartu su mumis yra V. Kudirka, J. Basanavičius, Maironis“.

Štai kitos bendraamžės mintys: „...leisk didžiuotis tavimi ir tavęs neprarasti... Todėl būk! Išdidi ir nenugalima, drąsi ir stipri…”

Kita mokinė, pratęsdama mintis apie Lietuvą, rašo: „širdis krūpteli... ne iš baimės, o iš pasiryžimo išsaugoti laisvę“. Mamai ji sako: „Bet tu neliūdėk, mama, šie įvykiai nepasikartos, nes šiandien mes šios žemės šeimininkai“. Štai ji vėl tarsi pratęsia mintį: „...juk patys laimingiausi žmonės yra tie, kurie visą gyvenimą siekia didesnių tikslų. O koks mano tikslas? Būti reikalinga savo Tėvynei. Noriu, kad žmonės būtų be apgaulės, tiesūs ir švarūs, kaip pajūriu riedančios smiltys, atviri ir tyri“.

Ir dar vienos devintokės mintys: „žmonės nesitraukė. Jie plikomis rankomis puolė tankus. Tai truko gal keletą minučių. Žmonės krito pakirsti užpuolikų kulkų, mirė po tankų vikšrais. Jie dideli savo darbais“. Kaip gražiai pasakyta – dideli... Iš tiesų nepaprastai dideli visi, kurie kitų laimei paaukojo savo jauną gyvenimą. Niekada nebūčiau patikėjusi, kad mūsų laikais galima taip brutaliai žudyti žmones.

Tai tik dalis mano mokinių minčių. Visada verta įsiklausyti į mokinių balsą, nesvarbu, ar tu esi pradedantysis mokytojas, ar patyręs pedagogas.

Rašiniai... Sunku? Bet užtat kaip gera pajusti, kad augini žmogui sparnus... Kad ir po vieną plunksnelę kasdien... Kurti asmenybę reikėjo kasdien. Tai mano gyvenimo darbas. Smagu pajusti savo kaip žmogaus laisvę ir dalytis ja su kitais. Juk doro žmogaus vardo nusipelno tie, kurie aktyviai dalyvauja gyvenime, ryžtasi keisti pagedusią tvarką, netoleruoja blogio.

Gyvenime svarbu suvokti, jog yra tikrosios vertybės. Visa laimė, kad yra žmonių, kurie nepasiduoda ir vertina laiko bei istorijos nugludintus kelius. Nereikia laukti nakties, kad įvertintum saulės šviesą. Mūsų didvyriai neišsigando sovietinių tankų, jų žingsniai į saugią ateitį buvo tvirti. Tam mus įpareigojo laisvės kovotojų krauju apšlakstyta, aukso raidėm surašyta 1918, 1990, 1991 metų Tėvynės istorija.

Tėvynės meilė ir jos reikalai turi būti aukščiausieji mūsų idealai. Prisiminkime A. de Sent Egziuperi žodžius: „Brolybė užsimezga, kai aukojamės kokiam bendram reikalui, daug reikšmingesniam, negu mes patys“.

O laikas vis skuba ir skuba. Nuo medžių krito ir krenta laiko lašai į žemę. Ir dainos lyg amžinybės lašai paliečia mus. Jie rašė ir rašys amžiną Saulės sonetą gyvenimui ir gyvenimo istoriją ateinančioms kartoms.

Rekomenduojami video:
Straipsnis  0 komentarų
Naujienos iš interneto

Rekomenduojame perskaityti

Idėjos autorė - J. Brazaitienė prie Z. Juškienės papuošto medžio.

Veliuonos medžiai nušvito laisvės spalvomis  0

Čimčiakas

Kur pradingo žiemos paukščiai?  0

Genys lesykloje

Televizorius už mūsų lango  0

Nijolė Bruder

Nijolei Bruder neįdomūs lengvi keliai  0

Kodėl jurbarkiškiai tėvus ir artimuosius tujina?

Kodėl jurbarkiškiai tėvus ir artimuosius tujina?  1

Andrius Ufartas

Javapjūtės romantiką įžvelgiantis fotografas – Andrius Ufartas iš Kaimelio  0

Jurbarkas – vieta, nuo kurios prasidėjo Lietuvos istorija?

Jurbarkas – vieta, nuo kurios prasidėjo Lietuvos istorija?  0

Stirnos žiemos kailiu

Tamsos metas pavojingas visiems  0

Saugus uostas prieš išplaukiant į gyvenimo vandenyną

Saugus uostas prieš išplaukiant į gyvenimo vandenyną  0

Plokščiai. Vaiguvos upė-gatvė

Plokščių fenomenas  0

Valerija Dakauskienė

Žvilgsnis iš antrojo šimtmečio: kas ateina, tas praeina  0

J. Telišauskienė

Gyvenimas kaip šokis  0

Lapgirių dvaras

Nykstantys Lapgiriai. Vieno dvaro istorija  0

Visai (ne)paprasta voverė

Visai (ne)paprasta voverė  0

Langą į praeitį atveria kraštotyrininkai (NUOTRAUKOS)

Langą į praeitį atveria kraštotyrininkai (NUOTRAUKOS)  0

Naminiai žvirbliai

Paprasta priemonė retam paukščiui  0

Vokietijos ir Lietuvos archeologai tiria Seredžiaus piliakalnį (nuotraukos)

Vokietijos ir Lietuvos archeologai tiria Seredžiaus piliakalnį (nuotraukos)  0

Varna

Tą gali tik varnos  0

Gimtadienis pagal Vincą Grybą: daug skulptūrų, skulptorių ir pokalbių (NUOTRAUKOS)

Gimtadienis pagal Vincą Grybą: daug skulptūrų, skulptorių ir pokalbių (NUOTRAUKOS)  0

Lietuvių kalbos draugijai – 90

Lietuvių kalbos draugijai – 90  0

Smukučių karjere – sensacingi milijonų metų senumo radiniai

Smukučių karjere – sensacingi milijonų metų senumo radiniai  0

Veliuonos novelėje – skaudžios ir įkvepiančios Ukrainos istorijos

Veliuonos novelėje – skaudžios ir įkvepiančios Ukrainos istorijos  0

Veliuonos legendose – senųjų šventviečių atspindžiai

Veliuonos legendose – senųjų šventviečių atspindžiai  0

Nori pagerbti partizanus? Ieškok kalavijo

Nori pagerbti partizanus? Ieškok kalavijo  0

Mūsų partneriai