Gyvenimo prasmės beieškant

„Kur žmogus randa atramą ir ramybę? Ką jo gyvenime reiškia mylėti, kurti, rūpintis ir turėti viltį? Kuo jis tiki ir pasitiki? Kur jis randa gyvenimo prasmę?“ – klausia Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos III klasės moksleivis Faustas Pališkis ir atsakymų ieško kalbindamas gerai jurbarkiečiams pažįstamus žmones. Keturių interviu ciklą „Gyvenimo prasmės beieškant...“ Faustas pateikė rajoniniam Filologų konkursui, kuriame užėmė I vietą. Neabejojame, kad jo pašnekovų mintys bus įdomios ir „Jurbarko laiko“ skaitytojams. Dėl vietos stokos interviu spausdiname sutrumpintus.

Birutė Šneiderienė – režisierė, vaikų ir jaunimo teatro „Vaivorykštė“ vadovė

A. Sinkaus nuotr.

Esate renginių vedėja, aktorė, žinomas teatro žmogus mūsų krašte. Ar vaikystėje tikėjotės tapti tuo, kuo esate dabar? Kodėl būtent teatras?

Vaikystėje tikrai nesitikėjau tapti aktore, nes augau atokiame kaime. Teatras buvo toli. Iki septintos klasės net televizoriaus namie nebuvo. Taigi nemačiau spektaklių, tuo metu populiarių ir rodomų televizorių ekranuose. Kai ūgtelėjau, mokykloje tapo populiarios „agitbrigados“ – juokingi vaidinimai iš mokinių ir apskritai miestiečių gyvenimo. Parengiau scenarijų vienam iš tokių vaidinimų. Mes tada buvome dešimtokai. Pasirodėme visai mokyklai. Spektaklis visiems patiko, o man tai buvo tarsi stimulas žengti toliau – vaidinti, kurti, skleisti gerą nuotaiką. Vėliau turėjau rinktis – būti siuvėja ar režisiere. Žinoma, pasirinkau vaidybą, režisūrą. Maniau, jog būdama siuvėja labai pavargsiu – sulinkusi pirštus susibadysiu. Tėvai labai norėjo, kad tapčiau siuvėja. Aš išties mėgau siūti ir tebemėgstu. Šis pomėgis man labai praverčia dirbant teatre. Pati modeliuoju ir siuvu sceninius kostiumus, pritaikau juos aktoriams. Galima sakyti, turiu dvi specialybes – režisierės ir siuvėjos.

Jei turėtumėte galimybę gyventi antrą kartą, ar eitumėte tais pačiais keliais?

Be abejo, eičiau. Gal būtų kitų takelių, tačiau ateičiau į tą patį kelią. Tiesa, gal asmeniniame gyvenime kažką kitaip daryčiau. Manau, kad daugiau rūpinčiausi savo vaikais, nes visas rūpestis praeityje buvo sutelktas į darbą. Tačiau tikrai norėčiau dirbti tai, ką dirbu šiuo metu.

Dirbate su jaunais žmonėmis. Ką galėtumėte jiems pasakyti apie gyvenimo prasmę? Ką patartumėte?

Nežinau, ar aš teisingai gyvenau ir gyvenu, kad galėčiau kitus mokyti (juokiasi). Kiekvienam savas kelias ir to kelio reikia ilgai ieškoti, nepulti į pirmą pasitaikiusią vietą. Ir jeigu tu nesi patenkintas savo gyvenimu, vertėtų ne kentėti, o jį keisti ir prieiti prie to, kas tau labiausiai patinka.

Ką jums pačiai reiškia menas? Kokią misiją, jūsų nuomone, jis atlieka?

Manau, jog menas gelbsti pasaulį. Nuo streso, nuo nerimo, nuo baimės, nuo pašėlusio šio pasaulio lėkimo. Kuo daugiau kūrybos, tuo daugiau prasmės ir ramybės. Aš jau nebegalėčiau gyventi be savo spektaklių ir be artistų. Tai nėra tik darbas. Tai mano gyvenimas ir prasmė. To mokau ir savo artistus: vaikai, kurkime, vaidinkime, rodykime tai, kas gražu arba kas tragiška. Tikėkimės, kad pasaulis nuo to taps geresnis.

Ačiū už nuoširdų pokalbį!

Gintaras Zareckas – režisierius, renginių vedėjas

A. Sinkaus nuotr.

Nuėjote ilgą ir prasmingą kultūros puoselėtojo, renginių vedėjo kelią. Jus pažįsta ir senieji jurbarkiškiai, ir jaunimas. Kaip manote, ar Jūsų kelias Jums pačiam buvo prasmingas ir reikalingas?

Labai džiaugiuosi tuo, kaip susiklostė mano gyvenimas. Manau, kad esu savo vietoje, atradau savo kelią. Mokydamasis mokykloje buvau mokinių tarybos pirmininkas, radijo laidų kūrėjas ir estradinio ansamblio vadovas. Baigdamas vienuoliktą klasę, svarsčiau, ką veiksiu toliau. Nuvykau į konservatoriją, kur vyko atvirų durų dienos. Pastebėjau, kad yra specialybė, kuri artima mokyklinei veiklai. Tai ir nulėmė mano pasirinkimą – įstojau į Lietuvos valstybinę konservatoriją. Su kurso draugais kalbamės, kad iš penkiolikos šią specialybę baigusių žmonių aš vienas dirbu šį darbą. Net nepavadinčiau to darbu – gyvenu tuo.

Kaip manote, kur slypi gyvenimo prasmė?

Būtų puiku, jei į šį klausimą per šimtmečius kas nors rastų atsakymą. Kiekvienas prasmę atranda skirtingai. Vienam ji – tai šeima, jos vertybės ir visa, kas su šeima susiję. Kitas asmuo prasmę sieja su darbu visuomeninei, trečias gyvenimą paskiria pasaulietinei veiklai. Bandau sutrumpinti gyvenimo prasmės formulę – gyventi dorai ir dirbti mėgstamą darbą. Beje, jį būtina dirbti ne šimtu procentų, o dviem šimtais – kiek įmanoma geriau ir sąžiningiau... Aš iš prigimties esu optimistas, visada ieškau to, kas gražu. Tai ir yra mano prasmė. Pavyzdžiui, kartais po koncerto ar spektaklio žmonės kalba, kad atlikėjas negražiai ir per garsiai dainavo ar kažkas kitas buvo negražu... Jie ieško, kas netiko. Aš, visų pirma, ieškau to, kas buvo gerai. Tai ir yra „žvilgsnio skirtumas“. Esu iš tų, kurie stengiasi aplinkoje pamatyti grožį ir gėrį. Tad gyvenimo prasmė susideda iš poelgių, minčių, darbų, smulkmenų ir iš kasdienybės.

Kaip manote, ar menas yra toks galingas kad išgelbėtų žmones nuo karų, konfliktų, negandų, netgi genocido?

Ne, menas nėra toks galingas, bet jis padeda kovoti ir laimėti. Skaitome knygas apie istorinius įvykius, žiūrime filmus ir įsitikiname, jog dramatiškoje situacijoje galinga yra daina ar šokis, kitas menas. Jis paskatina kovoti, sustiprina ryžtą, suteikia dvasinės ir fizinės stiprybės. Tad menas padeda, įkvepia, bet tikriausiai neišgelbsti. Žmogus iš prigimties trokšta valdyti, būti viršesnis, dominuoti. Vis dėlto pasaulyje yra pusiausvyra – tarsi svarstyklės: juoda – balta, gėris – blogis, tamsa – šviesa. Jei šios pusiausvyros nebūtų, panirtume į tamsą, blogį. Sakai: „žmoniją išgelbės“. Vadinasi, kažkas prieš kažką kovoja ir savaime atsiranda dvi jėgos. Kuri nugalės? Sunku atsakyti... Taigi menas truputėlį gali padėti, bet nugalėti – abejoju.

Ačiū už įdomų ir nuoširdų pokalbį!

Rasa Grybaitė – vitražo dailininkė, Vinco Grybo memorialinio muziejaus puoselėtoja

Asmeninio albumo nuotr.

Jurbarke Jūs esate žinomas žmogus – dailininkė, tapytoja, vitražo kūrėja, žymaus skulptoriaus V. Grybo anūkė ir jo memorialinio muziejaus vadovė. Kaip atėjote į meno pasaulį? Ką esate studijavusi?

Ačiū, Faustai, kad pakvietei mane pokalbio ir pavadinai žinomu žmogumi. Žinomumas yra sąlyginis dalykas. Sakykim, žinomas siaurąją prasme – tik draugų būryje, savo mieste, savoje aplinkoje. Ko gero, atlikėjai ar scenos žmonės yra žinomi platesniuose kloduose. O dailininkai, jeigu jie nėra superžvaigždės, jeigu jų nelydi skandalai, nėra itin žinomi. Jie – talentingi žmonės, dažnai kuklūs, vengiantys viešumo, kantriai dirbantys savo srityje. Galima sakyti, kad į dailės pasaulį atėjau ne pati tai planuodama. Kaip ir visi maži vaikai, aš mėgau piešti. Na, gal daugiau piešiau, daugiau piešinių turėjau nei kiti. Tikrai ne aš pati ir netgi ne tėvai nusprendė, jog ankstyvoje vaikystėje turėčiau išvykti iš Jurbarko ir aš, maža mergaitė, pradėčiau mokytis Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų gimnazijoje. Už paskatą studijuoti šioje gimnazijoje esu dėkinga dailininkei Michalinai Banaitienei. Ji buvo legenda. Tai Michalina pirmoji pastebėjo mano, dar mažo vaiko, talentą. Ji ieškojo skulptoriaus Vinco Grybo palikuonių, domėjosi, ar jų yra ir kokios jų galimybės. O juk Vincas Grybas – mano senelis. Aštuntame–devintame dešimtmetyje mažame Jurbarko miestelyje nebuvo meno mokyklos, kurioje vaikai galėtų atskleisti savo gebėjimus. Taigi Michalinos Banaitienės privačios pamokos, kurios vyko jos namuose įkurtoje studijoje, buvo daugelio būsimų dailininkų pirmasis žingsnis į dailės pasaulį. Esu viena iš vadinamų „banaitukų“. Jų yra nemažai ir jie – fantastiški kūrėjai. Būtent Michalina, supratusi, kad man reikia mokytis dailės, ankstyvoje vaikystėje paskatino tėvus mane nuvežti į Vilnių laikyti stojamųjų egzaminų Čiurlionio meno mokykloje. Taip aš patekau į meno pasaulį.

Kaip manote, ar jūsų bei kitų menininkų darbai įkvepia grožiui ir gėriui. Ar išties menas gali išvaduoti žmogų nuo nerimo ir įtampos. Apskritai, ar šiandienos žmogui menas yra vertybė?

Menininkas – toks pat paprastas žmogus pasaulio neramumų akivaizdoje. Kad būtų kuriamas menas, kuris kitą žmogų įkvėptų, reikia pačiam menininkui turėti stiprybės šaltinį. Daug puikių kūrėjų neteko šio šaltinio prasidėjus karui. Jie negali kurti, neturi kūrybinės energijos, nes gyvenimas atrodo beprasmiškas – kam kurti, jeigu viskas gali būti sugriauta. Žmogus išgyvena dėl visai kitų dalykų, kūryba tarsi pasitraukia. Kai prasidėjo karas, aš ilgai negalėjau užsiimti jokia kūrybine veikla. Labai veikė žinios apie sprogimus vaikų darželiuose, apie žūstančius kūdikius ligoninėse. Jei anksčiau norėdavau sukurti romantišką arba sudėtingą kūrinį, tai to nebeliko. Įtampa, nerimas žmogų pakeičia, tarsi išmuša iš vėžių, atsiranda visai kiti prioritetai, norisi visai apie kita kalbėti. Menininko kūryba yra pasaulio įvykių atspindys. Kartais žmonės piktinasi ir nesupranta modernaus šiuolaikinio meno, tačiau būtent tokiame mene atsispindi neigiamos emocijos ir pasaulis, kuriame mes gyvename, nuo kurio dūstame. Menas vizualiai atspindi pasaulį tokį, koks jis yra – ir geras, ir blogas, ir gražus, ir keliantis siaubą. Menininkų darbai įkvepia mąstyti. Kita vertus, žmonės jau nebenori mąstyti. Jie yra pavargę. Galbūt žiniasklaida pernelyg daug transliuoja bauginančių žinių. Ir būtent šį baugumą jaučia menininkas. Jis kuria tai, ką regi ir girdi aplink save. Žmogus nueina į parodų salę, nori pamatyti grožį, o ten – tas pats negatyvus pasaulis. Kūrėjas turi įkvėpti, tačiau jam pačiam trūksta įkvėpimo. Kita vertus, gera matyti tuos kūrėjus, kurie sugeba atsiriboti nuo pasaulio tamsos, tarsi „išsigrynina“ ir kuria tai, kas gydo mus, nuo ko verkti norisi. Iš gražumo, žinoma... Žiūri ir galvoji: „Pagaliau kažkas gražaus.“

Taigi manote, kad menas gali gydyti sužeistą žmogaus dvasią?

Meno terapija yra labai galinga. Menas gali gydyti sužeistą žmogaus dvasią, jeigu žmogus pakankamai jautrus jį priimti. Žmonės turi būti treniruojami, turi mokytis ne tik klausyti, bet ir girdėti, ne tik žiūrėti, bet ir matyti. Tai ir yra ugdymas. Jei jis bus išmokytas klausyti ir girdėti, tai jis, be abejo, pamatys, ir menas jį veiks. Bet jei bus nemokytas, tai menas jam nebus vertybė. Netgi kils noras nukabinti paveikslus ir išmesti į šiukšlyną. Kultūros istorijoje gausu atvejų, kai visuomenė nevertino puikių kolekcijų, kurios buvo aristokratų rūmuose, jas žmonės matė kaip nevertingus daiktus. Paveikslai, rėmai ar skulptūros buvo vertingesni židiniui žiemą pasikurti. Knygos, rankraščiai, kurie buvo aristokratų bibliotekose, tapo malkomis. Menkai kas keičiasi ir šiais laikais. XXI a. žmonės netampa pasaulio piliečiais, kultūriškai savęs neugdydami, ne visada orientuojasi meno pasaulyje, nepažįsta kitų kultūrų. Jei nesimokome pažinti kitų, ar galime pažinti savąją? Ar nebūsime tie, kurie knygą deginsime malkų vietoje? Man baisu, kai nuo sienų nukabinami paveikslai. XVIII a. pabaigoje, L. Bethoveno laikais, bene kiekvienoje šeimoje paprasti žmonės, nudirbę savo darbus, grįždavo namo, sėsdavo ir grieždavo smuiku ar grodavo fortepijonu. Tai būdavo būtinybė. Aristokrato vaikai mokėsi prancūzų kalbos, grojo fortepijonu, siuvinėjo, pažinojo brangakmenius. Ši patirtis reiškė išsilavinimą, būtiną kiekvienam visuomenės nariui. Ką turime šiandieną? Neugdydami meno žmogaus, atimame iš jo galimybę pažinti pasaulį, tapti dvasiškai turtingesniam. Įdomu ir gražu gyvenime ne vien technologijos, bet ir menai – kūryba, tai, kas išlieka pasaulyje, civilizacijose ilgiems amžiams. Būtent tai ir brandina žmogų. Kūryba „veža“, duoda impulsą.

Kaip manote, kur slypi gyvenimo prasmė? Gal tai kūryba? Gal tai praeities vertybių, dvasinių lobių saugojimas? Gal kas kita?

Didžiausia beprasmybė yra tai, kas vyksta dabar – žmonių žudymas netolimoje šalyje. Didžiausia prasmė – nekenkti, nenužudyti to, kas yra šventa ir kas tau nepriklauso. Pagarbiai žiūrėti į tai, ką čia atėjęs radai – į gamtą, kuri tau duota, į žmogų, kurį privalai gerbti. Kūryba – viena iš tų vertybių, kuri daro gyvenimą prasmingą. Juk esame vienintelės būtybės, kurios gali kurti. Vieninteliai mes kuriame prasmingai. Galima, aišku, ir drambliui duoti teptuką, galbūt jis ką nors nutapys ir tą paveikslą turistai brangiai nupirks. Bet dramblys nekurs prasmių. Žmogus kuria prasmingai, simboliais. Tai žinoma bei suprantama jau tūkstantmečius. Atrodo, kad gimstame nuogi, tačiau iš tiesų mumyse slypi tūkstantmečių klodai – kūrybinės galios. Tad naikinti tokius dalykus kaip kūrybą yra absurdiška. Kūryba ir yra aiškiausia gyvenimo prasmė. Prasmingu galima vadinti gyvenimą, kai yra kas nors sukurta. Sukurti šeimą, auginti gražius ir protingus vaikus, perduoti gyvastį ir gerumą yra didžiausia prasmė. Krikščionys pasakytų ir apie meilę, kad ji yra didžiausia prasmė – gali būti. Prasminga man atrodo, kai žmogus sugeba nesibrauti į gamtą, kultūrą siekdamas abejotinų tikslų.

Esu jaunas žmogus ir atstovauju panašaus amžiaus jaunuoliams. Norėčiau palinkėjimo, kaip atrasti save, tinkamai pasirinkti tai, kas džiugintų širdį ir būtų naudinga visuomenei?

Vien dėl to, kad jūs esate, jūs jau naudingi. Esate deficitiniai vaikai, nes Lietuvoje mūsų – lietuvių – mažėja. Kiekvienas vaikas yra vertybė. Kad tik jie išliktų sveiki ir nepasiduotų blogiui, kuris juos žudo ir nužudo – narkotikams, alkoholiui, kitoms priklausomybėms. Didžiausias linkėjimas – nepasiduokite nuodingam blogiui. Jis juk ateina labai patraukliu pavidalu. Būkite laimingi, ką bepasirinktumėte – ar būsite pasaulio keleiviai, ar save atrasite kūryboje, ar dirbsite laboratorijoje, kursite ten nanotechnologijas... Svarbiausia, kad pasirinkta veikla jus „vežtų“. Kad išliktumėte ir kad pagarba bei meilė būtų svarbiausios vertybės, kad gyvenimas neįtrauktų į liūdnas ar pražūtingas mintis. Jei klausi iš jauno žmogaus pozicijų – nepakliūti į priklausomybių pinkles, nes viską norisi išbandyti. Ar kas nors „kietai“ atrodo „apsinešęs“? Nei rūkymas, nei kas kita nėra „kieta“ – tai absurdas, nesąmonė. Palinkėjimas – gyvenimą reikia gyventi ir būti laimingiems.

Ačiū už labai įdomų, prasmingą ir nuoširdų pokalbį!

Skirmantas Mockevičius – Jurbarko rajono savivaldybės meras

Asmeninio albumo nuotr.

Esate jurbarkiškis. Čia augote, čia prabėgo Jūsų jaunystė ir dalis gyvenimo. Kokį Jurbarką prisimenate savo paauglystės ir jaunystės metais?

Nuo ketvirtos mokyklos klasės pradėjau lankyti tuometinę Jurbarko muzikos mokyklą. Tad kiekvieną savaitę į Jurbarką iš Smalininkų atvažiuodavau tris arba keturis kartus. Jurbarką pamenu kaip šurmulingą miestą, nes tuo metu čia gyveno daug gyventojų. Veikla muzikos mokykloje man suteikė daug žinių ir patirties. Tuomet ten mokėsi daug moksleivių. Aš mokiausi griežti smuiku septynerius metus. Susipažinau su daugeliu žmonių, kurie šiuo metu gyvena Jurbarke ar yra pasklidę po visą Lietuvą ir pasaulį. Tad tada pažinau daug jurbarkiškių, puikių mokytojų. Jau tuomet Jurbarkas atrodė kaip didelės kultūros miestas. Jis mane sužavėjo – graži vieta, puikūs žmonės. Taigi tokie mano jaunystės prisiminimai apie šį miestą, kuriame „virte virė“, kaip ir dabar, gyvenimas, ypač kultūrinis.

Ar tai yra Jūsų svajonių miestas? Jei likimas lemtų keisti gyvenamąją vietą, ar liktumėte būtent Jurbarke?

Šį klausimą teko spręsti 2000 metais. Tuomet man pasiūlė viename dideliame Lietuvos mieste tapti svarbios įstaigos vadovu. Laiko apsispręsti turėjau vieną savaitgalį. Tačiau šio pasiūlymo nepriėmiau. Nesigailiu, nes Jurbarko miestas yra mano senelių ir tėvų gimtinė. Niekuomet nebuvau kitur išvykęs gyventi, išskyrus priverstinį tarnavimą sovietinėje kariuomenėje bei mokymosi metus Kaune. Likusius gyvenimo metus gyvenau čia. Nenorėčiau keisti gyvenamosios aplinkos, nebent likimas nublokštų kur kitur. Man šis miestas patinka ir jį myliu.

Ar jaučiatės esąs savo vietoje? Ar šis darbas jūsų nenuvargina? Juk turite spręsti daugybę reikalų, problemų, esate tarp skirtingo požiūrio žmonių.

Mero darbui, vietos savivaldai bei politikai ruošiausi studijuodamas teisę Mykolo Romerio universitete. Pasirenkamuosius dalykus rinkdavausi intuityviai, nujausdamas, kad šios žinios pravers. Laikiau Administracinės teisės ir kitus egzaminus, kurie, maniau, bus reikalingi šiame darbe. Jau vienuolikti metai, kai esu meras. Darbas yra nepaprastai įdomus, nes kuo ilgiau dirbu, tuo daugiau pažįstu žmonių, tuo daugiau matau problemų ir jų sprendimo būdų ne tik Lietuvos kontekste, tačiau ir tarptautinėje erdvėje. Dalyvauju Europos šalių projektinėje veikloje, kur dalinamės patirtimi. Matau, kiek daug galima įdiegti naujovių Lietuvoje, nes tenka spręsti ne tik Jurbarko miesto, bet ir visos Lietuvos problemas. Nepavargstu, nes kartais mane „pakrauna“ bendravimas su žmonėmis. Jie – mano įkvėpimo šaltinis.

Žinome, jog Jūs – meno žmogus. Grojate smuiku kapeloje „Mituva“ ir kituose kolektyvuose. Ką Jums reiškia muzika? Ką apskritai jums reiškia menas?

Menas yra sritis, kuri formuoja žmogaus asmenybę, kuri padeda sunkiais momentais. Muzika man labai daug reiškia. Taip susiklostė, kad aš su broliu nuo pirmos klasės dainuodavome koncertuose, dalyvaudavome kultūrinėje veikloje. Regis, kad be muzikos negalėčiau gyventi, nes ji yra mano, mano šeimos, vaikų kasdienybė. Manau, kad kiekvienas asmuo turėtų pažinti muziką. Pavyzdžiui, Japonijoje visi vaikai moka muzikos raštą, nes japonai mano, kad tai yra sudėtinė brandžios asmenybės dalis. Tad muzika man yra reikšminga. Mėgstu jos klausyti, groju namuose. Jei pavargstu, ji mane nuramina. Ji tarsi terapija.

Nuėjote netrumpą gyvenimo kelią, atšventėte jubiliejų. Ar galite pasakyti, kur slypi gyvenimo prasmė? Gal tai nuolatinis ir kantrus darbas žmonių, miesto labui? Gal tai šeima, jos gerovė? O gal kūryba? Juk kiekvienas žmogus gyvenimo prasmę suvokia skirtingai.

Pirmiausia tai šeima. Žmonės, kurie nesaugo, nevertina šeimos, daug praranda. Be abejo, kiekvienas turi savo gyvenimo istoriją, bet šeima yra labai svarbi vertybė, kuri džiugiais ir skaudžiais momentais yra šalia. Išsilavinimas taip pat svarbu. Reikia daug dirbti, neieškoti lengvo kelio, nes jis yra trumpalaikis. Mažai investavus jaunystėje, mažai gaunama ir vėliau. Aš baigiau dviejų universitetų studijas: Lietuvos žemės ūkio ir Mykolo Romerio. Iš viso mokiausi apie dvidešimt dvejus metus. To tikrai nesigailiu. Tai nebuvo lengva, nes augo vaikai, buvo daug rūpesčių. Bet niekas nieko nepasiekė be sunkaus, kruopštaus darbo. O gyvenimo prasmė – bendravimas su žmonėmis. Ne turtai, bet žmonių pažinimas. Man patinka bendrauti su įvairiais žmonėmis: ir karaliais, prezidentais, ir paprastais, nuoširdžiais miestiečiais bei kaimiečiais. Jie įkvepia, džiugina, skatina daryti gerus, prasmingus darbus.

Ačiū už įdomų ir nuoširdų pokalbį!

Faustas Pališkis. E. Blažiūnaitės nuotr.

Visada verta atsidurti ir kitoje pusėje – ne tik klausti, bet ir atsakyti, tad pakalbinome ir patį Faustą.

Ką tau asmeniškai reiškia pergalė Filologų konkurse?

Man šis laimėjimas – tai suvokimas, kad einu teisingu keliu. Jis patvirtina darbo temos aktualumą šiandieniniame pasaulyje. Tai mane įkvepia siekti ir realizuoti savo tikslus, suteikia pasitikėjimo savimi.

Kodėl pasirinkai temą apie gyvenimo prasmės paieškas? Ar ji tau artima asmeniškai?

Apskritai publicistikos sekciją pasirinkau todėl, kad ji konkurse buvo tarsi užmiršta. Jau daugelį metų konkursui nebūdavo teikiama. Tad norėjau sukurti unikalų darbą. Norėjosi skaitytojui sukurti atmosferą, kurioje kiltų klausimų, susijusių su gyvenimo prasme. Ši sekcija tapo savitu kūrybos pamatu, kuris leido užsimiršti kasdienybės rutiną ir pasisemti naudingų minčių, jomis pasidalinti su kitais. Pasirinkau šią temą, nes norėjau atkreipti visuomenės dėmesį į klausimą, kuris visais amžiais įvairiose civilizacijose išlikdavo aktualus. Beje, toks yra iki šiol. Man ši tema artima, sukelia daugybę minčių.

Kalbinai keturis žinomus jurbarkiečius. Kodėl pasirinkai būtent juos? Pagal kokius kriterijus atsirinkai pašnekovus?

Pasirinkau keletą žymiausių Jurbarko krašto žmonių, kurie savo gyvenimu, darbu bei kūryba įrodė, jog yra kuriantys gerovę, santarvę, nešantys į pasaulį gėrį, kuris jam yra labai reikalingas. Tikslas buvo sukurti interviu ciklą. Pakalbinus pirmą pašnekovę, Birutę, nesustojome, su mokytoja svarstėme, kuriuos šviesuolius dar galėčiau pakalbinti. Taip darbas įgavo keturių interviu pavidalą. Tuomet su mokytoja Vilija aptarėme šį darbą. Ji man pasiūlė pakalbinti dar vieną moterį, tačiau supratau, kad darbas išsiplėstų. Tad nutarėme darbą gražiai sutvarkyti ir nusiųsti Filologų konkursui. Mano nuomone, kalbinti keturi žmonės – dvi moterys ir du vyrai – darbui suteikė savitos pilnatvės, juolab tai yra šiais laikais plačiai aptariamos lygios teisės.

Kas labiausiai nustebino ar įsiminė pokalbių metu?

Labiausiai įsiminė visų kalbintų pašnekovų optimistiškas požiūris į gyvenimą. Regis, nuo paties požiūrio daug kas ir priklauso. Buvo įdomu pakalbinti Jurbarko merą. Jį kalbindamas sužinojau apie ateityje planuojamus įgyvendinti infrastruktūros projektus Jurbarko mieste. Visi pokalbininkai atskleidė savo gyvenimo istorijas.

Ar pašnekovų požiūriai į gyvenimo prasmę buvo panašūs, ar labai skirtingi?

Vieniems ji – buvimas su artimais žmonėmis, kitiems – pagarba gamtai ir žmogui.Buvo skirtingų nuomonių, tačiau pagrindinė iš jų yra vienoda: menas padeda žmogui gyventi, dvasiškai augina, yra atrama įvairiose gyvenimo situacijose. Be to, visi teigė, kad gyvenimą kuriame tik mes patys.

Ką naujo apie gyvenimo prasmę sužinojai iš jų atsakymų?

Gyvenimo prasmė glūdi mūsų kasdieniuose pasirinkimuose. Supratau, kad gyvenimo pilnatvė ateina ne iš to ką gauname, o iš to, ką duodame ar po savęs paliekame kitiems.

O kas tau pačiam šiandien yra gyvenimo prasmė?

Man gyvenimo prasmė – būti su mylimais ir mylinčiais žmonėmis, su jais dalintis mintimis, juoku. Patiko Gintaro Zarecko atsakymas į šį klausimą, kad prasmę galima atrasti kasdienybės smulkmenose. Manau, ji slypi mūsų pasirinkimuose, veikloje. Svarbiausia nepasiduoti – įveikti sunkumus, mokytis, mokėti suklysti, siekti tikslų, juos kryptingai, nuosekliai įgyvendinti.

Ar rengdamas šį darbą pats kažkaip pasikeitei?

Pabendravęs su šiais žmonėmis, pasiklausęs ir įsigilinęs į jų mintis tapau pastabesnis ir kritiškesnis temoms, kurias anksčiau laikiau savaime suprantamomis ir nereikšmingomis.

Kas tau padėjo ruošiantis konkursui? 

Ruošiantis darbui mane įkvėpė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Vilija Bartusevičienė.

Kokią žinutę norėtum perduoti bendraamžiams, kurie dar tik ieško savo gyvenimo prasmės?

Man labai patiko Rasos Grybaitės mintys. Patarčiau bendraamžiams paskaityti būtent jas. Ji teigė, kad kiekvienas jaunuolis yra vertybė, ypač šiuo metu, kai Lietuvoje gyventojų mažėja. Tačiau svarbu, kad jaunimas nepasiduotų blogiui, kuris žudo ir nužudo, t. y. narkotikams, alkoholiui ir kitoms priklausomybėms. Ji retoriškai klausė: ,,Ar kas nors atrodo ,,kietai“ apsinešęs?“. Šios moters atsakymas paliko įspaudą atmintyje. Pasak jos, visos svaiginimosi priemonės yra absurdas, nesąmonė. Mano nuomone, turime suprasti, kad esame pasaulio piliečiai, kurie net ir savo mažais pasirinkimais prisideda prie pasaulio ateities. Be to, gyvename skaitmenizacijos eroje, kurioje dažnai darosi sunku atskirti, kas tikra, o kas tik pramanas. Todėl svarbu informaciją patikrinti kelis kartus. Pasigendu pagarbos, tolerancijos kito žmogaus išsakytai politinei, kultūrinei nuomonei. Pagarba protėvių atrastoms gyvenimo taisyklėms yra atrama. Privalome išsaugoti savo unikalų identitetą ir šaknis. Turime šias vertybes puoselėti. Linkėčiau visų pirma gyventi ne dėl kitų nuomonės, o dėl pačio savęs, nekenkti, kantriai siekti svajonių įgyvendinimo bei džiaugtis gyvenimu.

Kalbino Oksana Mazur

Žurnalo „Jurbarko laikas“ leidybą iš dalies remia Medijų rėmimo fondas
Skirta 22 800 Eur