Greičiai – kaimas Nemuno lankų prieglobstyje

Didžiausioje Jurbarko rajono seniūnijoje – Jurbarkuose yra daug kaimų. Vienas iš jų įsikūręs itin gražioje vietoje – iš trijų pusių jį supa miškas, o pietinėje plyti akimis sunkiai aprėpiamos Nemuno lankos. Iš kur bežiūrėtum – vis kitu kampu atsiveria kitapus Nemuno stūksantys penki Sudargo piliakalniai. Jeigu būna tykus oras, sekmadienį puikiausiai girdisi Sudargo bažnyčios varpai, kviečiantys į šv. Mišias. Tai – Greičiai. Nuo Jurbarko šį kaimą skiria 12 km atstumas, iki artimiausio miestelio Smalininkų – tik 5 km, o iki Sudargo, perėjus Nemuno lanką ir persikėlus valtimi būtų tik 2 km. Šio kaimo reikėtų ieškoti važiuojant keliu nuo Jurbarko Smalininkų link, už miesto pravažiavus rodyklę į Smukučius, pavažiavus dar kokius tris kilometrus, pasukti į kairę ir važiuoti mišku, kol išvysite užrašą su kaimo pavadinimu. Jurbarkų seniūnas Audronis Kačiušis iš sutaupytų lėšų praėjusią vasarą išrūpino, kad kaime atsirastų jį žyminčios lentelės. Jo teigimu, spalio 9 d. Tauragės regioninių kelių direktoriaus pavaduotojas A. Andrijauskas atsiuntė raštą, kuriame teigiama, kad rodyklių pačiame kelyje Jurbarkas-Šilutė, nurodančių kaimo egzistavimą, kol kas neturi finansinių galimybių pastatyti, bet žadėjo ateityje tai padaryti.

Greičių kaime šiuo metu gyvenamąją vietą yra deklaravę 36 gyventojai. Kiek gyvena iš tiesų, sunku pasakyti, mat dalis čia nuolat gyvenančių žmonių priklauso ne kaimui, o čia įsikūrusioms sodų bendrijoms. Dauguma žmonių dirbti važiuoja į Jurbarką bei kitas vietoves, keletas ūkininkauja – laiko karves, augina avis. Apie šį vietovardinės kilmės kaimą savo knygoje „Mūsų Jurbarkas“ yra šiek tiek užsiminęs Antanas Giedraitis-Giedrius. Daugiau informacijos niekur nerasime. Tačiau dar yra žmonių, čia gimusių ir augusių, puikiai atsimenančių kažkada buvusio labai gražaus kaimo žmonių gyvenimo istorijas. Vienas iš tokių greičiškių – Severinas Paulaitis. Jis yra vienintelis likęs senojo kaimo gyventojas, kuris gyvena Greičiuose. Kiti, galintys papasakoti apie Greičius, čia jau nebegyvena. „Kaime buvo 11 sodybų. Vienos dabar išvis nebėra, nugriauta, visos kitos išlikę. Kai kurios apleistos, kitos visai naujai perstatytos ar restauruotos. Daugiausiai kaime buvo Greičių pavardę turinčių žmonių ūkių – net keturi, du Paulaičių, dar gyveno Nikšai, Tamošaičiai, Burbos...“, - apie kaimo praeitį pasakoja ponas Severinas. 1938 m. pastatytas jo ūkis anksčiau stovėjo viduryje kaimo. Vėliau, po žemės reformos, kai buvo galima išsiskirstyti į vienkiemius, jo tėvai ūkį perkėlė į dabartinę vietą pamiškėje, o buvusioje namo vietoje Tamošaičiai pasistatė tvartą. „Jų likimas buvo sudėtingas – vienas brolis, gaila, vardo neprisimenu, buvo lakūnas, žuvo pilotuodamas lėktuvą kovose už Lietuvos nepriklausomybę, Izidorių ištrėmė į Sibirą, Alfonsas jaunas pasimirė. Izidorius gavo 10 metų kalėjimo. Kai grįžo iš Sibiro, savo paties namuose gyventi jam paskyrė vieną kambarėlį“, – pasakoja S. Paulaitis. Jo tėvas Kazimieras Paulaitis buvo tikras šio kaimo senbuvis – čia gimė ir augo. Mama Kotryna Banaitytė atitekėjo į Greičius iš Kalnėnų. „Tėvai ūkininkavo, buvo žemdirbiai. Mamos tėvas turėjo labai gerą balsą, buvo bažnyčios pramatorius, solo giesmes giedodavo. Ir visi vaikai labai dainingi, mama dainavo įžymiajame Jurbarko chore (vadovavo vargonininkas Jonas Pocius), koncertuodavo ne tik Jurbarko krašte, bet ir Kaune, Klaipėdoje. Apie Kalnėnų kaimą kalbama, kad jam galėtų būti apie 200 metų, manau, ir šitam kaimui turėtų būti tiek pat“, – svarsto Severinas Paulaitis.

Paklaustas, kuo vertėsi senieji kaimo gyventojai, Severinas atsako, kad visi buvo žvejai. Jis puikiai atsimena, kaip prieš karą ir po karo, kai dar trejus metus visi ūkiai buvo privatūs, nekolektyvizuoti, vaikai nešdavo į panemunę ir pusryčius, ir pietus, ir vakarienę tėvams, kurie rudenį ir pavasarį gaudydavo žuvis. Valtys visą laiką buvo panemunėje, prirakintos prie stambių akmenų. Žuvį prieš karą parduodavo žydams Sudarge, ten gyveno apie 16 žydų šeimų, ir iš Jurbarko žydai atvažiuodavo. Žuvys turėjo būti gyvos, tada gerus pinigus gaudavo. „Žydai šaukdavo – „lėbende fiš“. Žvejyba Nemune baigėsi, kai neliko žydų. Nebeliko kam žuvį parduoti. Vincas Greičius dar kažkeik laiko žvejojo, prisisūdydavo bačkas, per Kalėdas kaimo gyventojai eidavo iš jo žuvies parsinešti. Plaukdavom į Sudargą valtimis, į  šv. Jono atlaidus. Visas kaimas tada ten traukdavo. Kartais ir į kitus atlaidus ar pamaldas“, – prisimena greičiškis. Jis sako, kad žvejyba kaimiečiai daugiausia užsiimdavo pavasarį ir rudenį, o šiaip ūkininkaudavo. Rugius sėdavo, labai geri užaugdavo tose žemėse, kur dabar įkurti kolektyviniai sodai. Panemunėje plytėjo tik pievos, įstatymai draudė ten ką nors sėti. Severino tėvai laikė du arklius, avių bandą, karvių, vištų. Galvijus varydavo į panemunę ganytis. Kaip ir visi kiti šio kaimo gyventojai. „Kaimas anksčiau buvo kitoks – visos sodybos buvo vienoje vietoje, Greičiuvienės Petrės sodyba buvo vadinama „galiniais“, nes stovėjo pakraštyje. Pro ją ėjo keliukas, kuris buvo vadinamas kaimo „ulyčia“. Prieškarinė agrarinė reforma leido įsigyti daugiau žemės, tada kaimas išsiskleidė ir persikėlė sodybas toliau vieni nuo kitų. Šios kaimo sodybos, kurios dar yra išlikę, statytos apie 1938 metus. Kaimas turėjo kapinaites, tačiau jose jau labai seniai nelaidojama. Atsimenu, tėvas pasakojo, kad paskutiniai apie 1914 m. čia buvo palaidoti du skenduoliai, ištraukti iš Nemuno. Niekas jų nepasigedo, neatsišaukė, tad ir buvo palaidoti Greičiuose. Vėliau kapinaitės nunyko, mes dar buvom jų vietoje pastatę medinį kryžių, tačiau ir jo nebėra“, – pasakoja Greičių kaimo senbuvis. Jis taip pat prisimena, kad kaimo žmonės tarpusavyje labai gražiai bendravo. Vyrai susirinkdavo į vieną ar kitą sodybą kortomis palošt, moterys dalindavosi šeimynine patirtim. Ir žiemą, ir vasarą – visais metų laikais sueidavo. „Šokiai būdavo Tamošaitynėje, viename kambaryje. Iš Pašvenčio, iš Palėkių susirinkdavo pašokti, muzikantas atvykdavo iš Kalnėnų. Talkos ir patalkiai – bulvių kasimas, kiti darbai – visą laiką vieni kitiems padėdavo. Po karo 3 metus dar buvo privatūs ūkiai, po to atsirado kolūkiai. Arklius ir visus padargus tada atėmė, paliko po vieną karvę ir išvarė visus dirbti. Kaimo gale pastatė žolės granulių cechą, fermas. Sovietmečiu visi dirbo kolūkyje. Dauguma  jau buvo pensininkai, bet vis tiek turėjo ravėti runkelius ir daržų didžiulius plotus išdalindavo. Vaikai padėdavo, darbo buvo tikrai daug. Daržines ir tvartus  taip pat atėmė, nacionalizavo. Tik apie 1975 metus leido patiems savo pastatus nebrangiai nusipirkti. Vėliau, kai pamatė, kad pieno daugiau reikia supirkti, kolūkio valdžia leido turėti po dvi karves. Jaunoji karta kaime jau nenorėjo gyventi, o dabar visi išsilakstę. Iš jaunų kolūkyje tik vienas kitas dirbo vairuotoju, brigadininku, bet labai nedaug. Kiti išsikraustė kas kur – į Jurbarką, Viešvilę, Kauną, Vilnių... Iš senųjų gyventojų aš vienas likau“, - sako Severinas. Apie pokario partizanų kovas jis prisimena, kad miško broliai kartais užeidavo ir prašydavo valgyti, bet jo mama buvo prisiklausiusi visokių baisių pasakojimų, jog už tai gali ir į Sibirą ištremti, tad liepdavo partizanams patiems eiti susirasti valgyti, o ji išeidavo iš virtuvės. Tėtis Kazimieras buvo Lietuvos armijos savanoris, 1918 m. gynė Lietuvos nepriklausomybę. Atėjus stribams daryti namuose kratos, mama persigando, nes už dalyvavimą nepriklausomybės mūšiuose tėtis buvo gavęs medalį ir laikė jį stalčiuje. Tąsyk pačiupo jį ir įmetė į krosnį, liko tik metalinė dalis, kuri vėliau kažkur prapuolė. Severinas pasakoja, kad dingo ne tik tas medalis, bet ir dauguma nuotraukų. „Rusai 1944 rudenį buvo įsikūrę Greičiuose netoli dabartinių fermų ir apšaudė Sudarge esančius vokiečius. Vokiečiai šaudė į Greičius. Visi kaimo gyventojai tada pasitraukė kas kur. Mes pabėgom į Kalnėnus pas mamos gimines. Atsimenu, kaip sviediniai sproginėjo virš galvų. Kai grįžom po kokių metų, namus radom „nurengtus“. Lentas rusai buvo nuplėšę ir pasidarę apkasus. Visas kaimas taip atrodė. Teko iš naujo viską atsistatyti, ėmėm tas pačias rusų nudraskytas lentas, kalėm, statėm. Bet namai visi buvo išvogti, viskas išnešta“, – sunkius laikus prisimena Severinas.  

Pats Severinas, kai baigė Smalininkų žemės ūkio technikumą, iš pradžių dirbo Kaune konstravimo biure, vėliau tarnavo tarybinėje armijoje, ten gavo jaunesniojo leitenanto laipsnį ir vėl dvejiems metams buvo pašauktas tarnauti  į Latviją. Grįžęs į Jurbarką dirbo SMK  gamykloje, o kai tėvai pasimirė, perėmė jų ūkį ir pats pradėjo ūkininkauti. Dabar augina keturias karves ir prieauglį – penkis veršius. Turi daržą. Tvarkingoje ir didelėje sodyboje, kai dar tėvai buvo gyvi, jis įsirengė teniso kortus. Čia ir dabar atvažiuoja šio sporto mėgėjai pažaisti, žaidžia ir jis pats, tik sakosi per vėlai pradėjęs – 42 metų. O štai važinėti dviračiu pradėjo dar besimokydamas technikume. Šis sportas jį visada traukė. Kai dirbo Kaune, dviračiu važinėjo „Žalgirio“ sporto klube, pateko į rinktinę, dalyvavo respublikos pirmenybėse. Jau ūkininkaudamas 2004 metais su draugu olandu per 12 valandų nuvažiavo dviračiais į Rygą, po 2 metų – į Taliną, iš ten keltu persikėlė į Helsinkį. Iš Greičių Taliną pasiekė per tris dienas. Po to ruošėsi nuo Helsinkio važiuoti iki poliarinio rato, bet draugas olandas susirgo. 2010 m. jis nutarė nekeisti savo planų ir iškeliavo vienas. Su mašina nuvažiavo iki Helsinkio, o po to dviračiu – iki poliarinio rato. Autostrada važiuoti negalėjo, surado senąjį kelią ir iškeliavęs rugpjūčio 27 d., poliarinį ratą pasiekė rugsėjo 3 d., iš viso nuvažiavo daugiau nei 800 km. Na, o apie aistrą tenisui rodo tokie faktai, kad Severinas Paulaitis yra skridęs pažiūrėti varžybų į Londoną, Vimbldono turnyrą, ne kartą į Paryžių...

Paklaustas, kada įsikūrė sodai, Severinas tiksliai atsimena, kad 1983 m. „Ir tada kaimo nebeliko. Neliko jo grožio. Viskas pasikeitė. Dauguma, galima sakyti, visi kaimiečiai, sodų atėjimą sutiko labai priešiškai, tačiau jų nuomonės niekas neklausė. Buvo tokių, kurie sakė, kad tuometiniam kolūkio pirmininkui „Amžino atilsio“ nelinkės. Taip pat ir karjero atsiradimą jis vertina labai neigiamai. Daugiausia dėl to, kad pradėjus jį kasti, buvo panaikintas privažiavimas prie Nemuno, o Vinco Greičiaus sodyba apskritai buvo atkirsta nuo bet kokio susisiekimo. Ir dabar padėtis nepasikeitusi. Kažkada iš sovietinės nomenklatūros gavę leidimą šį žemės plotą eksploatuoti, dabartiniai jo savininkai - „Jurmelsta“ maloningai leidžia karjero pakraščiu patekti į minėtąją sodybą. Vėliau yra numatyta nutiesti naują kelią.

Apie Greičių kaimą prisimena ir čia gimusi bei augusi Liuda Greičiutė Bartkuvienė. Baigusi Jurbarko vidurinę mokyklą, vėliau ji mokėsi Kauno medicinos mokykloje, grįžusi į Jurbarką iki pat pensijos čia dirbo ligoninės greitosios pagalbos skyriuje. Greičiuose liko gyventi jos tėvai. Kai tėtis Vincas 1985 m. numirė, beveik kasdien su vyru lankydavo mamą, mat ši niekur nenorėjo iš namų kraustytis, dar ir karvę laikė. Reikėjo padėti, šienu pasirūpinti, kitus darbus nudirbti. Paskui mamą apie 1996 m. pavyko prikalbinti persikelti gyventi kartu į Jurbarką. Tik turėjo išpildyti vieną mamos pageidavimą – būtinai priimti ir jos šunį. „Visada sakiau, kad aš su šunim vienoj būdoj negyvensiu, bet teko“, - juokauja ponia Liuda.

O apie gyvenimą Greičiuose ji pasakoja panašiai, kaip ir prieš tai kalbintas Severinas. „Aš užaugau „ant žuvies“. Kai buvau maža, tėtis visą laiką žvejodavo. Kolūkyje Kalnėnuose dieną dirbo fermų vedėju, o naktimis žvejodavo. Vieną kartą tiek buvo nuvargęs, kad užmigo prie stalo, žvakė stalą uždegė. Prie pat mūsų namų pievoje buvo toks ežeras Palendrinys. Labai gailėjom to ežero, kai kolūkio pirmininkas liepė jį užkasti. Buvo toks gražus, gilus, skaidrus. Ir žuvies jame buvo pilna. Bet pradėjo trukdyti, nes nusprendė pievas laistyti. Ežerą sunaikino, o pievų laistymas buvo toks – iš pradžių per dieną kelis kartus pervažiuodavo ta laistymo sistema, paskui kartą per savaitę, dar vėliau pamatė, kad pinigus gauna už išdeginto dyzelino kiekį, tai kokią savaitę ar ilgiau laistydavo vienoje vietoje, kitą – kitoje. Niekam niekas nerūpėjo. Dar prisimenu kaip eidavom drabužių į tą ežerą skalbti, – pasakoja Liuda. - Kai susikūrė sodai, visi kaimo gyventojai baisiausiai pergyveno. Ant mūsų žemės pastatė sodus, jie sunaikino kaimą. Kol nebuvo karjero,  toje vietoje buvo šilas ir kelias ėjo per vidurį. Dabar nukastas kelelis į Nemuno lankas ir į mūsų buvusią sodybą“.

Vaikystėje Liuda žaisdavo daugiausia su pusseserėmis ir kitais kaimo vaikais –  čia buvo jų pilna. Žiemą vadinamojoje baloje (šis  tvenkinys prie kelio ir dabar yra) padarydavo karuselę. „Kas su lenta, kas dar su kuo, įsikimbam į tą kuolą ir čiuožiam. Kai potvynio vanduo užliedavo pievas, eidavom ant lankų čiuožinėti. Kol dar nebuvo Kauno HES, vanduo iki pat tvoros pakildavo. Ir su valtim esam plaukę per kiemą“, - pasakoja moteris. Ji sako, kad per Velykas, Užgavėnes, žiobrines susirinkdavo kartu visas kaimas, visada visi kartu švęsdavo, dažniausiai lankoje prie Bildelio ežero, ten augo tokie dideli alksniai ir krūmai. Liuda atsimena ir Seliutės Burbaitės vestuves, dabar jų sodybos nebėra. „Mama kepė pyragą, išliko atmintyje, kad nešdavosi maisto į vestuves ar kitas šventes eidami, lyg ir kumpio dar kepė. O jei koks kaime susirinkimas būdavo – tai vienas atneša raščiuką, paskui aš kitam – kaip krivulė, taip vienas kitam perduodavom ir susižinodavom. Ar vestuvės, ar laidotuvės – visada visi kartu, – pasakoja Liuda. – Nedraugiškų žmonių nebuvo. Bendžaitynėj gyveno toks stalius Pranskaitis, tai jo žmona nelabai bendraudavo. Jis tokias roges ypatingas buvo padaręs, duodavo vaikams pačiuožinėti, o ji – ne“.

Jaunystės kaimas buvo labai gražus – pušynai, smėlynai, labai graži gamta. Buvo sunkumų tik  į mokyklą nuklampoti. Pradinę vaikai lankė Pašventyje,  paskui vidurinę Smalininkuose ar Jurbarke. Tada jau ir bendrabutyje tekdavo gyventi, nes niekas į mokyklą nevežiojo. Reikėjo eiti į kolūkį padėti tėvams runkelius ravėti, linus rišti, šienauti... Sunkiai teko dirbti. Atostogų vasarą nebūdavo. Elektrą kaime įvedė 1964 m., Liudos tėvai nuo Paulaičių patys turėjo liniją atsivesti, valdžia tik stulpus pastatė.Liudos tėvai laikė gyvulių – avių, kiaulių, vištų, gaidžių, šunų, kaip ir kiti kaimiečiai. Kai pradėjo kasti karjerą nuo rytinio krašto, dar ten buvo likę dirbamos žemės. Visur kitur toje vietoje buvo šilas. „Dėl kelio, einančio per patį buvusio šilo vidurį, Severinas Paulaitis daug kovojo, kad jį paliktų. Iš pradžių buvo žadėję taip ir padaryti, bet vėliau, pasikeitus karjero vadovams, kelio nebeliko, viską nukasė. Dabar likęs tik kraštelis pravažiuoti į mūsų buvusią sodybą palei pat kalną“, – apgailestauja Liuda.

„Mano vaikystės ir jaunystės dienų prisiminimai gana šviesūs, išskyrus sodų atsiradimą. Jų nė vienas kaimietis nenorėjo. Tačiau kiekvienas laiko tarpas kažką atima ir kažką duoda. Atsimenu, kaip į Sudargą plaukdavom valtim, į šv. Jono ir Atsimainymo atlaidus. Jeigu šioje pusėje valties nebūdavo,  Sudarge ant kalno gyvenęs žmogus perkeldavo. Mama, atsimenu, su kibiru eidavo. Jį palikdavo šiapus, paskui iš bažnyčios grįždami karvę tuo pačiu pasimelždavom lankoj“, – pasakoja moteris.

Parduotuvė anuomet buvo „autolavkė“. Taip Liuda ir vyrą rado – grįžo vasarą atostogų, nuėjo druskos pirkti, nes mama kaulę pjovė, ir susipažino su tos parduotuvės vairuotoju, dabartiniu savo vyru Aldžiumi, kuris taip pat labai gerai prisimena gyvenimą senajame kaime. „Į šokius, kai prakypom, į Kalnėnų mokyklą eidavom. Būdavo, kad nuveždavo su kolūkio mašina, jei susidarydavo kompanija. Dar prisimenu, kaip imdavom „po gurbą“ ir prie Nemuno lėkdavom geldelių rinkti, mama kiaulėms virdavo, kai neturėdavo ką duot. Prisimenu ir siuvėją, kuri apsistodavo namuose ir ten gyvendavo, kol apsiūdavo visą šeimą, paskui keliaudavo pas kitą. Kartą su nauja suknele į Nemuną įkritau“...

Dabar sodų gyventojai yra daugelio čia gyvenančių kaimiečių kaimynai ir draugai. Išnykus senajam kaimui, klostosi nauji sugyvenimo įpročiai...