Girdžiai – tarp legendų ir kasdienybės

Vakaro auksu auksuotas gražiai
Mėlynas bokštas mėlynėj dangaus.
Varpinės varpas ramybę ten gaus –
Kviesdamas Sumai. Sekminės. Girdžiai.

Aldona Elena Puišytė

2024-ųjų vasarą, per Onines, Girdžiai minėjo 470 metų sukaktį, nuo tada, kai pirmą kartą buvo paminėti rašytiniuose šaltiniuose. Nedidelis bažnytkaimis(?), kaimas(?), miestelis(?), išsidėstęs abipus sraunios, vingiuotos Mituvos, istorijos tėkmėje, atrodo, neišsiskyrė kokiais nors ypatingais įvykiais, nėra kuo nors ypatingai pagarsėjęs ar visuotinai žinomas, tačiau vietiniai gyventojai apie jį kalba su tokiu rūpesčiu, šiluma, su žodžiais neišsakyta, bet akivaizdžiai tikra meile, kad pasidaro aišku, jog Girdžiai tikrai nėra tokie paprasti. Kad ir svarbių žmonių, ir reikšmingų įvykių, ir gamtos grožio ten visada buvo, yra ir bus. Todėl tos pusiau apvalios sukakties proga ir nuspendėme trumpai paklajoti po Girdžius – po jų praeitį ir šiandieną.

„Žemė ta pati, tik kiekviena karta ją matė šiek tiek kitokią. Tiesa, vienodai lygią, kad lygiau jau nebūna, bet vis tiek kaskart kitokią: apaugusią giriomis, su kaimų laukymėmis paupiais, horizontą ribojančiais miškais, bemiškę, pribarstytą sodybų ar paliktą nuogut nuogutėlę, tarytum sterilizuotą“, – taip poetiškai apie Girdžių žemę rašė dr. Filomena Kavoliūtė, toliau plačiai ir gražiai aprašydama per šią „nykiai lygią lygumą“ tekančias upes.

^{Girdžių vaizdas tarpukariu. Vytauto Lekučio archyvo nutraukos.}

Upės Girdžiams svarbios, ypač Mituva, ant kurios kranto šis kaimas ir įsikūrė, o Mituva, pasak Antano Giedraičio-Giedriaus, „čia dailiai išsivingiavus, gražiai pasipuošus – medžiais apaugusiais šlaitais, žaliomis lankomis ir tankiais karklynais pakrantėse, kur pavasarį ir pradžioje vasaros per ištisus vakarus ir naktis skardena lakštingalos“. Tiesa, Mituva jau nebe tokia, kokia buvo tuomet, kai rašytos tos eilutės – 1976 m. ją patvenkus susiformavo 4,1 km ilgio ir iki 0,35 km pločio tvenkinys, kurio vienoje pusėje įsikūrę Girdžiai, kitoje – Gudeliai, o dar už vieno kito Mituvos vingio – Būtrimai. Visi šie trys kaimai šiandien susijungę į vieną gyvenamąją vietovę – Girdžius.

Priešistorė

Kaip teigia A. Giedraitis-Giedrius, Girdžiai senų senovėje galėjo turėti ir savo piliakalnį: „Jis galėjo būti dešiniajame Mituvos krante, į šiaurę nuo bažnytkaimio, prie nedidelio intakėlio, vasarą išdžiūstančio, bet pavasarį ir liūčių metu apsčiai vandeningo Tariamojo piliakalnio pietinis krantas stačiai leidžiasi žemyn į Mituvą, iš rytų pusės — stačiai j intaką. Iš vakarų pusės žymu lyg buvęs perkasas, šiauriniame gale jungęsis su intaku, pietų gale iš lėto leidžiasi žemyn į Mituvą: neįmanoma, kad šioje vietoje būtų buvusi kokia kelvieta ar brasta per Mituvą, nes Mituvos krantas išlikęs natūralus. Tas tariamasis perkasas gali būti apie 100 m ilgio, piliakalnio viršus — apie pusę ha ploto, atrodė lygus ir buvo ariamas. Jo šlaitai iš rytų ir pietų pusės buvo apaugę jaunais medžiais ir krūmais; žiemos rytų kampe augo vidutinio amžiaus ąžuolas Apie kokias iš žemės iškylančias senienas neteko girdėti. Aplinkui čia seniai žmonių gyventa“.

O štai dr. F. Kavoliūtė monografijoje „Girdžiai. Istorijos atodangos“ straipsnyje „Nepatikimų liudininkų parodymai“ pasakoja apie pačiuose Girdžiuose ir jų apylinkėse – Būtrimuose, Pavidaujyje, Gudeliuose, Jokūbaičiuose, Dargiuose ir kitur – rastus akmeninius kirvukus, titnaginius kirtiklius, laivinius kovos kirvius ir netgi seniausią radinį – raginį kaplį. Tiesa, šie nebylūs ir nepatikimi liudininkai kalba ne apie piliakalnį ar pilį, o tik apie tai, kad vėlyvajame neolite (prieš 4,4–3,6 tūkst. metų) ar bronzos amžiuje čia lankytasi ar gyventa žmonių.

Senasis karalius ir Mituva

Kadangi archeologinių duomenų apie Girdžių piliakalnį nesama, belieka kliautis sakmėmis.

^{Girdžių vaizdas tarpukariu.}

Seniai seniai ant dabartinės Mituvos kranto stovėjo sena medinė pilis. Joje gyveno senas karalius. Jis buvo dosnus, geros širdies žmogus. Visi jį mylėjo. Mylėjo ir jo dukterį – labai gerą, gražią mergaitę. Jos vardas buvo Mituva.

Bėgo metai, karaliaus duktė išaugo, dar labiau išgražėjo. O karalius paseno, blogai matė ir girdėjo. Žmonės, atėję prašyti pagalbos, turėdavo keletą kartų garsiai kartoti, ko nori. Karalius susierzinęs sušukdavo: „Girdžiu! Girdžiu!“

Kartą į senąją pilį užklydo jaunikaitis. Jam patiko karaliaus duktė Mituva. Jis nusprendė ją vesti. Kai nuėjo pas karalių prašyti Mituvos rankos, kaip ir visada karalius sušuko: „Girdžiu! Girdžiu!“ Jaunikaitis tai suprato kaip sutikimą ir išskubėjo į savo šalį ruoštis vestuvėms. Tačiau likimas jam buvo žiaurus: grįžęs iš pilies rado tik pelenų krūvą. Jaunikaitis labai nusiminė. Kadangi jis šios vietovės pavadinimo nežinojo, tai pavadino Girdžiu.

Šis pasakojimas ėjo iš kartos į kartą. Žmonės ilgėjosi gražuolės Mituvos ir geraširdžio karaliaus, todėl upelį jo dukters garbei pavadino Mituva, o vietovės pavadinimas Girdžiu ilgainiui tapo Girdžiais.

Šv. Marijos Magdalietės bažnyčia

Ko gero, ne mažiau nei Mituva Girdžiams svarbi bažnyčia – bent jau dėl to, kad pirmasis šios vietovės paminėjimas, kurio sukaktis šią vasarą švenčiama, susijęs būtent su bažnyčia, tiesa, ne Girdžių, bet Veliuonos.

Girdžių bažnytkaimis, rašė A. Giedraitis-Giedrius, dešiniajame Mituvos krante, nuolaidžiame vingyje, už 10 km į vasaros vakarus nuo Jurbarko, kurio valsčiui ir priklauso. Vietovė sena: dar Vytautas Didysis Girdžius buvo užrašęs Veliuonos bažnyčiai, nuo tada Girdžiai ir priklausė Veliuonos parapijai. Tiesa, istoriniai dokumentai Girdžių, šalimais esančių Gudelių ir tolėliau įsikūrusio Pavidaujo užrašymą Veliuonos bažnyčiai iš Vytauto Didžiojo valdymo laikų perkelia į daugiau kaip šimtmečiu vėlesnį laiką – 1544 metus.

Pačiuose Girdžiuose pirmoji bažnyčia pastatyta 1809 metais, antroji – 1858 m., abi buvo medinės.

^{Senoji Girdžių bažnyčia.}

Kaip atrodė Girdžių bažnyčia XIX a. pabaigoje, galima sužinoti iš teisininko Zigmo Toliušio prisiminimų: „Vasarą šventadieniais, kai būdavo gražus oras, vykdavome su tėvu pėsti į Girdžių bažnyčią . Girdžių šventoriuje po dideliu klevu buvo pastatytas mūsų baltai nudažytas suolas, kuriame mes sėdėdavome pamaldų metu, nes mažoji bažnytėlė visada būdavo pilna žmonių ir į ją sunku buvo įeiti. Šventorių supo mūrinės koplytėlės su stacijomis, kurios visuomet traukdavo mano dėmesį . Girdžių bažnyčios varpinėje buvo būgnas. Tuo būgnu būgnydavo, kviečiant žmones vakarais į gegužines pamaldas, arba, kaip tuomet kalbėdavo, į majavas. Būgno garsai buvo girdimi net Milišių (Miliušių) dvare (t. y. už 2 km – red. past.)“,

Dar daugiau ne tik apie bažnyčią, bet ir apie tuolaikinę padėtį Girdžiuose galima sužinoti iš 1908 m. laikraštyje „Vienybė“ išspausdinto tokio girdžiškių pagalbos šauksmo: „Girdžiai. Kauno gub. Mūsų medinė bažnytukė sena, žemutė, sukrypusi, ilgainiu visai gal sugriuti. O ji labai čia reikalinga, nes iki kitų Bažnyčių nuo pusantros iki 2 mylių. Ypač pavasarį subjurus keliams, patvinus upeliams, kaip gi gera, kad turime čia pat bažnyčią. Geresniam tat jos palaikymui, daugumas mūsiškių susitarę padavėme perniai rudenį prašymą į  Žemaičių konsistoriją, melsdami Jo Malonybės Vyskupo apriboti cirkulą, suteikiant mūsų kunigui klebono teises. Bet ir iki šiol neužbaigtas dalykas, trukstant terp musų vienybės Reikalinga butų irgi Girdžiuose įkurti „Saulės“ skyrių, nors su „rašto mokykla“. Dar butų čia labai reikalinga ir katalikiškas knygynėlis prie bažnyčios. Cicilikučių čia netrūksta, kurie skaito ir platina savo raštus, o katalikiška apšvieta niekas nesirupina“.

Po Pirmojo pasaulinio karo, 1926 m., klebono kun. Albino Alseikos rūpesčiu pradėta statyti nauja pusiau mūrinė (iki langų betono, aukščiau medžio) bažnyčia. Laikraštis „Šaltinis“ 1926 m. rašė: „ Birž. 20 d. pas mumis įvyko nepamirštamos ir brangios iškilmės. Iš laikinos koplytėlės didinga procesija nuvyko į vietą, kur statoma mūsų nauja bažnyčia. Dalyvaujant skaitlingai dvasiškijai ir žmonių neapmatomai miniai buvo pašventintas kertinis naujos bažnyčios akmuo“. Jau pastatyta naujoji bažnyčia buvo pašventinta Jurbarko bažnyčios klebono Juozapo Bikino po metų, 1927 m. liepos 26 d.

^{Kun. Albinas Alseika Girdžių bažnyčios statytojas.}

Vėl žodis A. Giedraičiui-Giedriui: „Girdžių bažnyčia stovi ant pakilaus smėlėto kalnelio Mituvos vingyje. Apie bažnyčią iš trijų pusių — seni kapai. Šventorius užgožtas klevų ir liepų, jo pakraščiuose pastatytos mūrinės Kryžiaus kelių koplytėlės su atitinkamais paveikslais viduje. Šiauriniame Šventoriaus pakraštyje, atstu nuo didžiųjų bažnyčios durų, stovi sena medinė varpinė. Bažnyčioje, vyrų pusėje, už grotelių – jspūdingas Jėzus Nazarietis, nežinomo skulptoriaus statula, daryta bene XIX amžiaus pabaigoje.

Girdžiai pasižymėjo Šventos Onos atlaidais, į kuriuos suplaukdavo minios žmonių. Tos minios mažoje bažnyčioje netilpdavo, o pilnas būdavo ir Šventorius. Tada ir Šventorius atrodydavo, lyg iš puošnių žaliuojančių medžių suglausta bažnyčia. Iš pačios bažnyčios pro atidarus langus sklisdavo kunigo, vargonų ir giesmininkų balsai. Visa ta pilnutėlė didžiulė bažnyčia palikdavo gilų įspūdį, ypač mažam vaikui ir pirmą kartą kitam j tą Šventę apsilankius. Kunigas pamokslą sakydavo Šventoriuje, kur būdavo prie medžio įtaisyta sakykla. Po pamaldų daugelis žmonių dar likdavos čia pat kapų aplankyti, kiti būreliais Šventoriuje ir už Šventoriaus kalbėdavosi. Iš toliau atvažiavusieji norėdavo susitikti su giminėmis ir pažįstamais, tai ilgai dar užtrukdavo kur pamituvyje ar už Šventoriaus papieviuose“.

Prie bažnyčios visą laiką gyvavo parapijos choras. Klebonaujant kunigui Z. Gelažiui, jam vadovavo vargonininkas Breslauskas, vėliau – Meškauskas. Choras ypač sustiprėjo, kai po Antrojo pasaulinio karo su juo ėmė dirbti iš Jurbarko į Girdžius atsikėlęs žymusis chorvedys ir vargonininkas Jonas Pocius. Po jo mirties vargonininku tapo Juozas Grygelis, o nuo 1971 m. pabaigos jam visą laiką vadovauja Irena Jasiulytė, kuri sovietiniais laikais katechizuodavo ir vaikus.

Kaimas, tiltas ir mokykla

Girdžių ūkininkai jau XIX a. pabaigoje išsiskirstė į viensėdžius ir savo sodybas įsikūrė abipusiai Mituvos.

^{Girdžių vaizdas tarpukariu.}

„Carinės Rusijos okupacijos laikais girdžiškiai ir kiti aplinkiniai gyventojai labai vargo be tilto per Mituvą: reikėdavo 3-jų km vingį sukti pro Miliušių dvarą arba pro Pažėrų kaimą ir Dargių dvarą, kur buvo taip pat ne visada pravažiuojami tiltai. Pėstieji keldavosi valtimis, lieptus kartais nunešdavo pavasario potvyniai. Tik iš rytų pusės ties bažnyčia buvo patvaresnis kabantis lieptas. Iš vakarų pusės ateinantiems reikėjo sukti didelį vingį, kas norėjo tuo lieptu pasinaudoti“, – rašė A. Giedraitis-Giedrius. Tilto nebuvo ir gan ilgai Lietuvai paskelbus nepriklausomybę. Dar 1931 m. „Lietuvos aide“ skųstasi, kad „nors Girdžių apylinkės ūkininkai ir pasiturinčiai gyvena, bet liepto per Mituvą neįsitaiso. Vargas žmonėms į bažnyčią nueiti, kai patvinsta Mituva pavasarį. Kartais ligi apalpimo tenka šauktis, kol išgirsta valtininkas perkelti“. Tik 1934 metais prie Girdžių, kur eina Jurbarko–Vadžgirio vieškelis, apskrities savivaldybės buvo pastatytas patvarus betoninis tiltas, kainavęs net 40 000 Lt.

Vėlgi pasak A. Giedraičio-Giedriaus, iki Pirmojo pasaulinio karo Girdžių bažnytkaimyje tebuvo bažnyčia, klebonija, špitolė ir kokie penki kiti namai. Jų tarpe ir Šolomo užeiga su krautuvėle, kepykla ir vilnų karšykla.

Nepriklausomybės metais Girdžiuose buvo jau ir pašto agentūra, kooperatyvas, lentpjūvė su malūnu, viena privati krautuvė, Šaulių sąjungos skyrius, Pavasarininkų kuopa, Jaunųjų ūkininkų ratelis, kas be ko, buvo ir nedidelė smuklė. Beje, 1922 m. buvo leista Girdžiuose atidaryti antrą smuklę, kas sukėlė nemažą vietos gyventojų (tiesa, abejotina ar visų) pasipiktinimą: „. Šiomis dienomis Jurbarko valsčiaus valdyba nutarė leisti atidaryti Girdžiuose naują smuklę. Gėda. Mirkstate patys alkoholio juroj, nors negramzdinkit Lietuvos visuomenės. Svirplys“ („Vienybė“, 1922, Nr. 23).

1923 metais Girdžiuose, įskaitant ir visą kaimą, buvo 124 gyventojai.

Pirmoji pradžios mokykla Girdžių vardu įsteigta bene 1907 metais ir įkurdinta gretimame Gudelių kaime, ūkininko Tamošaičio troboje. Pirmasis mokytojas buvo lietuvis Jankauskas, paskui Ignatavičius, taip pat lietuvis. 1920 m. liepos 14 d. laikraštyje „Lietuva“ apie Girdžius rašyta, kad Jurbarko progimnaziją lanką 15 Girdžių jaunuolių. Čia esanti ir pradinė mokykla, o dvi kitos parapijos mokyklos uždarytos dėl mokytojų stokos.

^{Girdžių pradžios mokyklos mokiniai 1931 m. Viduryje – mokytoja Gelažienė.}

Iki 1935 m., kol buvo pastatytas tam skirtas pastatas ir atidaryta keturių skyrių pradinė mokykla, Girdžių mokinukai klajojo iš vieno ūkininko sodybos į kito: 1919–1921 m. – pas Zaturskį, 1921–1924 m. – pas Antaną Bylą, 1924–1925 m. – pas Kazimierą Pranskaitį, 1925–1928 m. – pas Vincą Daulenskį, 1929 ir 1931 m. – pas Klimaitį, 1930 m. – pas Joną Jovarauską, o 1932–1933 m. – pas Juozą Daulenskį. Gal tai ir nebuvo patogu, bet rodo, kokie bendruomeniški ir susipratę buvo tuometiniai Girdžių ūkininkai, negailėdavę savo turto ir kęsdavę nepatogumus, kad tik jaunoji karta galėtų mokytis.

1938 m. Girdžiuose pradėjo veikti II laipsnio šešių skyrių mokykla, kuri išsilaikė ir Antrojo pasaulinio karo metais. 1949 m. Girdžiuose atidaryta septynmetė mokykla, o po dešimties metų išleista pirmoji abiturientų laida, straipsnyje „Girdžių mokyklos istorija“ rašo dr. Mindaugas Tamošaitis. 1999 m. Girdžių vidurinė mokykla dėl sumažėjusio mokinių skaičiaus reorganizuota į pagrindinę mokyklą, 2016 m. – prijungta prie Jurbarko Naujamiesčio pagrindinės mokyklos, o 2020 m. – uždaryta.

Narsūs Girdžių vyrai ir moterys

Sunkus derlingas lygumos molis lėmė, kad aplink Girdžius kūrėsi žemdirbiai. Šis kraštas nuo seno garsėjo gerais ūkiais ir turtingais ūkininkais. Tačiau jei tėvynei iškildavo pavojus, ūkininkų sūnūs nepabijodavo į rankas paimti ginklo, išeiti kovoti ir mirti už ją.

Girdžių kapinėse palaidoti trys 1918–1919 m. nepriklausomybės kovų dalyviai: Povilas Jamantas, Motiejus Andriulaitis ir Leonas Statkevičius. Nepriklausomybės kovose taip pat dalyvavo girdžiškiai Jonas Taločka, Juozas Jankevičius, Antanas Bernotas, Kleopas Jovarauskas.

^{Kauno arkivyskupo metropolito Juozapo Skvirecko atvykimas į Girdžius 1932 m. birželio 12 d.}

Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai ir lietuviams su ginklu rankose pakilus į kovą, partizanų būriai veikė ir Girdžių apylinkėse. Nuo 1944 m. gegužės mėnesio Lietuvos Laisvės Armijos vietos karinį dalinį organizavo Gaudentas Kisielius-Tomas. Jis sutelkė stiprų būrį. 1944 m. rudenį Girdžių būryje, įėjusiame į Jurbarko partizanų grupę ir vadovaujamame Justino Penkaičio-Paleckio, buvo apie 15 partizanų. Partizanams padėjo ir Girdžių bei aplinkinių kaimų moterys – ryšininkės.

Tikriausiai įspūdingiausias Girdžių kovotojų žygis – vadinamasis Girdžių stribyno sunaikinimas 1945 m. lapkričio 11 d., pakišus po stribų būstine prieštankinę miną, o vėliau atidengus ugnį į išsigandusius okupantų pakalikus. Per šį puolimą, pagal sovietų duomenis, žuvo šeši stribai, pagal žmonių pasakojimus – dvylika. Vieną stribą, Bogdanskį, nušovė jo nepažinę saviškiai. Pamanę, kad tai partizanas, negyvą pririšo prie arklio ir vilkte vilko į miestelį, o kai pastebėįo, jog tai stribas, įsikėlė į vežimą, rašo dr. M. Tamošaitis. Garsas apie Girdžių partizanų žygį pasklido netgi už Atlanto – apie sunaikintus „istrebitelius“ rašyta Broniaus Kviklio enciklopedinio leidinio „Mūsų Lietuva“ IV tome, išleistame Jungtinėse Amerikos Valstijose 1968 m. Po 1945 m. lapkričio 11 d. Girdžiuose stribyno nebuvo iki pat 1949 m.

1953 m. partizaninis pasipriešinimas buvo nuslopintas. Vis dėlto, pastebi dr. M. Tamošaitis, Girdžių, kaip ir visoje Lietuvoje vykusio partizaninio karo, kovotojai verti didelės pagarbos – šio karo dalyvių aukos nebuvo beprasmės, jos parodė tautai, kad už laisvę būtina kovoti.

Paukštynas ir melioracija

Sovietinė santvarka Girdžius perkeitė iš pagrindų ir sukūrė tokį gyvenvietės vaizdą, kurį matome ir dabar. 1959 m. liepos mėn. iš buvusių Girdžių ir „Lenino“ kolūkių susikūrė Girdžių tarybinis ūkis, kuriame pradėjo dirbti didelė dalis Girdžių gyventojų.

Būtent tarybinis ūkis ženkliai prisidėjo prie Girdžių gražinimo ir plėtros: statybos kooperatyvo būdu pastatyta naujų gyvenamųjų namų ūkio specialistams, vaikų darželis, keletas daugiabučių namų. Ūkio direktoriaus Juozo Jurgelevičiaus iniciatyva 1961 m. pradėti statyti nauji kultūros namai su ūkio kontora. Kadangi šiai statybai nebuvo gautas leidimas, pastatas iš pradžių buvo statomas kaip sandėlis.

1967 m. Girdžių ūkis tapo paukštininkystės tarybiniu ūkiu. Girdžių paukštyne nuo 1972 iki 1992 m. jame dirbdavo daugiau kaip 50 žmonių, nuolat atvykdavo dirbti jaunų specialistų, o vasaromis uždarbiaudavo Girdžių vidurinės mokyklos vyresniųjų klasių mokiniai. 1985 m. miestelio centre pastatytas naujas administracinis pastatas.

1985 metais Girdžiuose gyveno ko gero daugiausiai jų istorijoje – 582 – gyventojai.

1970 m. prasidėjo melioracija, antrasis, po kolektyvizacijos, gyventojų traumavimas: naikinant vienkiemius būta daug prievartos, o vietoj sodybų liko tik sparčiai melioruojami laukai, kuriuose buvę krūmai, sodai ir pastatai buvo palaidoti po žeme.

Trumpė, Skardupis, Paukštupis, Tidikas, Juodupis, Gurnupis, dabar vadinami melioracijos grioviais, kažkada buvo per Girdžių apylinkių lygumas vingiuojantys upeliukai, kurių pakrančių pievos, skaidrūs vandenys išliko gal tik vyriausiųjų vietos žmonių atmintyje. „O atminty dar žydi Paantvardžio pievos, dar srūva skaidrūs Antvardės vandenys ir žiba sodybų žiburiai. Tai buvo man padovanota ir liko su manimi. Primindavau sau nuolat: gali mane ištremti iš tėviškės ir tėvynės, bet negali ištremti manęs iš mano savasties ir atminties“, – prisiminimų knygoje „Ką gyvenimas įrašė“ rašė šių kraštų dukra poetė Aldona Elena Puišytė. Panašius prisiminimus savo atmintyje tikriausiai dar išlaikę nemažai senųjų girdžiškių.

Girdžiai šiandien

Šiandien Girdžiai – 89 kvadratinių kilometrų plotą užimančios Girdžių seniūnijos centras. Kaip minėjome, Girdžius sudaro trys kaimai, kuriuose bendrai dabar gyvena 552 gyventojai: Girdžiuose – 341, Gudeliuose – 166 ir Būtrimuose – 45. Visoje seniūnijoje 2024 m. pradžioje buvo 964 gyventojai.

Girdžiuose veikia 2 medicinos punktai, Jurbarko kultūros centro skyrius, viešosios bibliotekos filialas, Lietuvos samariečių Jurbarko krašto bendrijos įsteigtas Vaikų dienos centras. Čia registruotos 2 nevyriausybinės organizacijos: Girdžių bendruomenės centras ir Girdžių šeimų centras, yra ir neformali jaunimo grupė „Veikiam“, prie Girdžių Šv. Marijos Magdalietės bažnyčios – „Caritas“ moterų grupė.

^{Girdžių centras šiandien. Redakcijos nuotr.}

Miestelyje įsikūrusi Rimanto Pinaičio individuali mėsos perdirbimo įmonė, Svajonės ir Vlado Vaicekauskų sūrinė „Sūrio džiazas“, Ramūno Urbos baldų gamybos įmonė, Ilanos Budrienės kirpykla, Vidos ir Gedimino Norvilų pramoninių prekių parduotuvė, maisto prekių parduotuvės „Aumaja“ ir „Gulbelė“, 2023 m. sausio mėn. veiklą pradėjo VšĮ Girdžių senelių namai.

Miestelyje vyksta aktyvus kultūrinis gyvenimas. Girdžių seniūnija kartu su Jurbarko kultūros centro Girdžių skyriumi organizuoja tiek tradicijas puoselėjančius renginius, tokius, kaip Trijų Karalių vaikštynės, Užgavėnės, rudenį vykstantis teatralizuotas turgus, kalėdinės eglės įžiebimo šventė, tiek valstybines šventes: Sausio 13-osios, Vasario 16-osios, Kovo 11-osios, Gedulo ir vilties dienos, Liepos 6-osios minėjimus. 

Girdžių kultūros namuose jau daug metų veikia klojimo teatras „Mituvis“, kiekvieną pavasarį klebonijos kluone rengiantis klojimo teatrų šventę „Girdžių krivūlė“. Prieš keletą metų susikūrusi vokalinė grupė „DOreDO“ taip pat turi jau tradicija tampantį renginį – rudenį organizuojamą romansų vakarą „Ilgesio daina“. Miestelyje veikia ir aktyviai koncertuoja Jurbarko rajono neįgaliųjų draugijos Girdžių skyriaus moterų ansamblis ,,Mituva“.

Neformali jaunimo grupė „Veikiam“ organizuoja įvairias sportines veiklas: tinklinio, šaškių, stalo teniso turnyrus.

Kaip jau anksčiau minėta, Girdžius garsina Šv. Onos atlaidai, su kuriais kartu kasmet vyksta miestelio šventė, sukviečianti į Girdžius tiek esamus, tiek buvusius jų gyventojus.

Girdžių seniūnijos vyriausioji specialistė, penktos kartos „šakninė“ girdžiškė Romutė Gervyliūtė-Kačiušienė pastebi, kad šiuo metu miestelis ypač smarkiai keičiasi: išeina senieji gyventojai, tiek kažkada vykdant melioraciją į Girdžius susikėlę iš vienkiemių ir aplinkinių kaimų, tiek paukštininkystės ūkio specialistai, per daugelį metų čia įleidę šaknis ir tapę vietiniais. Kartu su jais nyksta ir senosios bendruomenės tradicijos, sakykim, jau nebeliko giedotojų, kuriais kažkada plačiai garsėjo Girdžiai.

„Šiandien Girdžiuose ir Gudeliuose galiu suskaičiuoti bent 30 tuščių namų, – sako Romutė. – Tiesa, dauguma jų neparduodami, senųjų savininkų vaikai į juos grįžta vasaroti“. O tuos, kurie parduodami, dažniausiai įsigyja žmonės, su Girdžiais neturintys nieko bendro: jie dirba kitur, vaikus vežioja mokytis į Jurbarką, o namo grįžta tik pernakvoti, taigi, jokie bendruomeniški saitai tarp šių gyventojų ir miestelio nebeužsimezga.

^{Tiltas per Mituvą. Redakcijos nuotr.}

Tiesa, kai kurie pasikeitimai gal ir į gera, šypsosi R. Kačiušienė, prisimindama, kad kažkada tarp darbo ir namų ūkio įsisukusiems gyventojams nė į galvą nebūtų atėjusi mintis vakare išeiti pasivaikščioti gatvėmis ar palei tvenkinį besidriekiančiais takais. O dabar nieko nebestebina ramiai vaikščiojantys pagyvenę žmonės, vedini šuneliais, ar jaunos mamos su vežimėliais.

Ir senieji gyventojai sugrįžta, staiga prisimena Romutė, tiesa, su nostalgijos ir liūdesio gaida, jie sugrįžta iš visos Lietuvos – visam laikui į savo protėvių žemę, į senąsias kapines šalia Girdžių Šv. Marijos Magdalietės bažnyčios.

Neabejoju, kad Girdžių gyventojai, perskaitę šį straipsnį, turės jam daug pastabų ir priekaištų: juk daugelis svarbių įvykių čia paliesta tik probėgšmais, o dar daugiau – iš viso nepaminėta. Pasiteisindama tegaliu pasakyti, kad aprašyti keleto šimtmečių kaimo istoriją, jos įvykius ir žmones viename žurnalo straipsnyje neįmanoma. Tad ir šis skirtas tik tiems, kas apie Girdžius tėra girdėję, o jeigu norėtų su šiuo įdomiu kaimu, jo žmonėmis ir praeities įvykiais susipažinti daugiau ir išsamiau, gali nesunkiai rasti ir perskaityti beveik 700 psl. 2021 m. išleistą monografiją „Girdžiai. Istorijos atodangos“. Šią knygą vis dar galima įsigyti Girdžių bibliotekoje ir Girdžių seniūnijoje.

Straipsnyje panaudota medžiaga iš knygų: A. Giedraitis-Giedrius „Mūsų Jurbarkas“, 1979, Chicago; B. Kviklys „Mūsų Lietuva“ IV t. (fotografuotinė laida), 1991, Vilnius; „Jurbarko miesto ir valsčiaus kronika. 1918–1940 metai“. Sudarė A. Piročkinas, 2018, Vilnius; „Girdžiai. Istorijos atodangos“, 2021, Vilnius; Z. Toliušis „Atsiminimai ir apybraižos“ I dalis. „Gyvenimo kelio pradžia (1889–1921)“, 2023, Vilnius. Už senuosiuose leidiniuose surinktą informaciją ir nuotraukas labai dėkoju Girdžių krašto patriotui, kraštotyrininkui Vytautui Lekučiui, už informaciją apie dabartinius Girdžius – Romutei Kačiušienei.