Gimtadienis pagal Vincą Grybą: daug skulptūrų, skulptorių ir pokalbių (NUOTRAUKOS)

Vincas Grybas, žiūrėdamas į Jurbarką iš anapus, tikriausiai yra labai laimingas: jo atminimu rūpinasi ir vardą garsina talentingos palikuonės – anūkė Rasa Grybaitė ir proanūkė Eglė Blažiūnaitė, žinomi šalies menininkai jį vadina skulptorystės tėvu, o švęsti gimtadienį į jo dirbtuves suvažiuoja skulptoriai iš visos Lietuvos, atveždami ir savo kūrinius. 135-asis skulptoriaus gimtadienis buvo toks, kokio jis pats būtų norėjęs – gausus būrys kolegų ir daug pokalbių apie skulptūrą. Visa tai V. Grybo memorialiniame muziejuje vyko spalio 11-ąją, kai buvo atidaryta respublikinė paroda „Skulptorių pasikalbėjimai“, kurioje eksponuojami net 46 skulptorių darbai – 50 kūrinių, įkurdintų ir viduje, ir lauke.

Nuo pirmakursio iki profesoriaus

Į parodą kūriniai atkeliavo ne tik iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, bet ir iš Veisiejų, Lazdijų, Šakių, Anykščių, Mosėdžio ir netgi iš Štutgarto Vokietijoje. Darbai sukurti įvairiausio amžiaus ir patirties skulptorių – nuo pirmakursio studento iki dailės akademijos profesoriaus –ir patys įvairiausi: skulptūros, medaliai, instaliacijų fragmentai, konkursams teikti modeliai... Beveik visi sukurti anksčiau, tik Jolantos Raupelytės-Balkevičienės V. Grybo portretas atliktas specialiai šiai parodai.

Nors į parodos pristatymą atvyko net kelios dešimtys skulptorių, apie eksponatus daugiausiai papasakojo parodos kuratorė, VDA lektorė, skulptorė Aušra Jasiukevičiūtė. Atrodo, kad dauguma skulptorių nelinkę kalbėti – kuklūs, santūrūs ir, matyt, daug geriau jaučiasi savo dirbtuvėse.

Jurbarke

Skulptoriaus gimtadieniui skirtą parodą atidarė jo proanūkė Eglė, sudainavusi dainą „Strazdas“, tarsi parodydama, kaip skulptorius mėgo muziką – dirbdamas vis švilpaudavo lietuvių liaudies dainą apie sakalėlį. Rasa Grybaitė visus nukėlė į 1928 metų rudenį, kai V. Grybas, ieškodamas tinkamos vietos lipdyti savo pirmąjį užsakymą Lietuvoje – paminklą Simonui Daukantui Papilėje, atvyko į Jurbarką. Įėjęs į kunigaikščio Vasilčikovo dvarui priklaususią miškų urėdo kontorą, pamatė tinkamą savo darbams erdvę – tai buvo dabartinė dokumentų salė. Anot Rasos, V. Grybas nė neįsivaizdavo, kad šiuose namuose jis liks iki gyvenimo pabaigos, kad Jurbarkas taps jo kūrybos ir amžinojo poilsio žeme.

Visus 12 metų čia gyvendamas V. Grybas ilgėjosi kolegų skulptorių, bendravimo su jais, laiškuose Petrui Rimšai guodėsi, kad Jurbarke jaučiasi svetimas, nes niekas nesupranta, ką jis daro, ir kam tų skulptūrų reikia. P. Rimša prisiminė, kad kai V. Grybas iš Jurbarko ištrūkdavo į Kauną, susitikus būdavo labai daug kalbos. O sugrįžęs į savo dirbtuves jis vėl imdavosi darbo, visada laukdamas atvykstančių menininkų. Ir jų sulaukdavo, tiesa, ne taip dažnai, kaip norėjosi. Tikriausiai dėl to ir sumeistravo didelį apvalų stalą susitikimams, kuris muziejuje tebestovi ir dabar, ir prie kurio parodos atidarymo išvakarėse buvo susėdę skulptoriai. „Ir dabar sulaukė“, – šypsojosi Rasa, tikėdama, kad iš aukštybių senelis žiūri dabar į visus su plačia šypsena, laimingas ir patenkintas.

Skulptorių pasikalbėjimai

A. Jasiukevičiūtė išdavė, apie ką dabar dažniausiai šnekasi susitikę skulptoriai: pirmiausia apie deimantinius diskus, kuriais geriausiai galima pjauti granitą, paskui – apie plastiką, formą, meno poveikį, varginantį procesą; apie dirbtuvių dydį – būtinai vienas kito paklaus, kiek kvadratinių metrų yra jų dirbtuvės. Tačiau parodos atidaryme jai pačiai norėjosi kalbėtis apie „pokalbius tarp skulptūrų“, nes V. Grybo skulptūros, pasak jos, priima visus eksperimentus. „Nėra jokio susipriešinimo. Kas nuostabiausia, tame jo klasicizme, klasikinės skulptūros lauke, tinka viskas. Ir plastikas, atspausdintas 3D spausdintuvu, ir lauko skulptūra. Esminis dalykas – pokalbiai. Skulptūros kalbasi su V. Grybo kūriniais, mezgasi ryšiai“, – džiaugėsi parodos kuratorė.

Sugautas vėjas

Nors paprastai sakoma, kad skulptūros kalba pačios už save, pasiklausius jų kūrėjų, kūriniai tapo dar įdomesni, turintys gilesnę prasmę. Pavyzdžiui, muziejaus kiemelyje lankytojus pasitinka įspėjamąjį kelio ženklą primenanti Donato Repeikos skulptūra „Atsargiai!“ Pasak autoriaus, šis kūrinys skirtas ne tik pagerbti V. Grybą, bet ir palaikyti patį muziejų. „Atsargiai! Skulptūra, Atsargiai! Muziejus. Turime ką parodyti. Atsargiai! Skulptoriai! Mes savo frontą laikome“, – šypsojosi D. Repeika.

Arba profesoriaus Arvydo Ališankos kūrinys, pavadintas „Pagautas vėjas“ – tarytum vėjo išpūsta plokštė. „Paradoksas. Kaip pagauto vėjo gūsis tarsi išpučia akmenį“, – kalbėjo autorius, muziejui palinkėdamas atlaikyti visus vėjus.

Neabejojame, kad atkreipsite dėmesį į Augustino Milašiaus granitinį „Sulčių maišelį“, Kęstučio Musteikio „Pamario fragmentą“, Liutauro Griežės „Širdį“ – skulptūrą, kuri, pasak A. Jasiukevičiūtės, galėtų būti puiki vestuvinė dovana ar palinkėjimas ilgai ir laimingai gyventi. Prie įėjimo į skulptūrų salę – Tomo Vaičaičio „Pelenų galva“, kurią autorius kūrė betoną sumaišęs su pelenais ir iki šiol „toji galva yra procese“, nes skulptorius ją vis perdaro.

Neišsigąskite Artūro Makštučio-Maksimiliano „Fragmento“, primenančio nežemišką būtybę, keistą ateivį, tarsi liudijantį, kad mus gąsdina visa, ko nepažįstame.

Portretai ir modeliai

Dar daugiau skulptūrų – muziejaus salėje. Tik įžengę vidun pamatysite Jurbarko krašto garbės piliečio V. fon Šteteno portretą, kurį barono 75-mečio proga sukūrė Rimantas Eidėjus. Šalia – studenčių darbai: teptukas iš kalkakmenio ir Teofilės Miglės Jovaišaitės „Kirtis“, kurį, sprendžiant iš pačios autorės pasakojimo, įkvėpė ją ištikusi nelaimė bei F. Dostojevskio romano „Nusikaltimas ir bausmė“.

Salėje būtinai susiraskite ant šono parvirtusią M. K. Čiurlionio galvą – tai Dano Aleksos kūrinio eskizas, kurį įgyvendintą galima pamatyti Vilniuje, M. K. Čiurlionio gatvėje, skverelyje šalia Vilniaus universiteto observatorijos – didžiulę, apie 9 metrų, galvą, į kurią galima netgi įlįsti.

Būdami Vilniuje apsilankykite ir Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo bažnyčioje – ten stovi Mindaugo Juncio originalaus dydžio medinės skulptūros, kurių modeliai eksponuojami parodoje.

Įgyvendinti ne visi

Naujoje parodoje yra ir daugiau eskizų, modelių, dalyvavusių konkursuose, bet taip ir likusių idėjomis. Vienas iš tokių – V. Grybo sukurto Vytauto Didžiojo fone pastatytas Valdo Bubelevičiaus „Karalius Mindaugas“ – didingos skulptūros, tokios, kad vaikai galėtų užlipti ir atsisėsti ant karaliaus kelių, modelis. Netoliese įkurdintas dar vienas karalius. Taip skulptorius Kęstutis Musteikis vadina LKD kunigaikštį Kęstutį. Prieš daugiau nei 40 metų sukurta jo skulptūra galėjo tapti paminklu kuriame nors mieste, bet taip nenutiko. Bent jau kol kas.

Dar vienas modelis – Vido Simanavičiaus „Pavasaris“, kuriame pavaizduota motina su vaiku. Autorius su šia skulptūra dalyvavo poetui Just. Marcinkevičiui skirtame konkurse paminklui prie Rašytojų namų Vilniuje, tačiau konkursą laimėjo kitas kūrinys.

Pačios įvairiausios medžiagos

Dėmesį tikrai patrauks Rolando Šmito „Grįžtamasis ryšys“ – tarsi užkonservuota sena gimtoji troba, iš kurios kamino rūksta dūmai. „Mums visiems reikia savų namų“, – pasakojo A. Jasiukevičiūtė, atkreipdama dėmesį neįprastas medžiagas: kūriniui panaudoti ir kavos tirščiai, ir stiklas, ir derva.

Eksponatą į parodą atvežė ir jos kuratorė A. Jasiukevičiūtė – proginį medalį „Lituanika – 90“, ir parodą organizuoti padėjęs Daumantas Kučas – vienas jo minimalistinis kūrinys, pavadintas „Medis, karvė ir aš“, lyg savotiškas žvilgsnis į V. Grybo gimtinės kraštovaizdį.

Skulptūrų salėje draugiškai sugyvena net šuo su kate – Jono Gelčio „Dano šuo“ šalia bronzinio origaminio katino. Liaunas šuniukas sukonstruotas iš skulptoriaus senelių namuose rastų nenaudojamų daiktų. „Senų nenaudojamų daiktų panaudojimas, su kuriais užaugau, ir man vėl malonu su jais susitikti“, – pasakojo J. Gelčys, gamybos procesą pavadinęs smagiu pasižaidimu.

Dėmesį traukia siurrealistiniai Mykolo Saukos darbai, kuriuos organizatoriai pavadino tiesiog „Nebaigti darbai“, nes jie atrodo tikrai nebaigti – šešiapirštė ranka ar galva su neaiškiu dariniu vietoj nosies ir styrančiomis lentelėmis pakaušyje.

Įdomus ryškiaspalvis Luko Šiupšinsko kūrinys „Kiemo planeta“, kurią kolegos skulptoriai praminė „Lambada“. Jį jaunas kaunietis menininkas sukūrė iš plastiko, kūrinys išspausdintas 3D spausdintuvu.

Yra skulptūrų salėje ir „Jonas Mekas“, kurį sukūrė Marius Norkus, ir gėrio ir blogio kovą simbolizuojantis Gintauto Jonkaus „Archangelas Mykolas“, Tauro Kensmino „Vilniaus baziliskas“, primenantis legendą apie esą kadaise Vilniuje gyvenusį siaubūną – pabaisą gaidžio galva, varlės akimis ir gyvatės uodega. Vyrų akis tikrai patrauks įspūdingų formų nuoga gražuolė, poilsiaujanti tiesiog ant salės grindų – tokia tikroviška, kad ranka norisi jos kelius paliesti. Tačiau liesti eksponatų negalima – apie tai perspėja užrašas ant salės durų. Šypseną kels Danieliaus Sodeikos „Dovanėlė“ – mergaitė su džiugia nuostaba veide. „Nustembame, kai mums netikėtai nutinka geri dalykai. Mane nustebino, nudžiugino ši paroda“, – kalbėjo pats autorius, siūlydamas V. Grybo gimtadienį nuo šiol laikyti profesine skulptorių švente, tam buvo vieningai pritarta plojimais.

Gali būti, kad šioji paroda Trimis karaliais nesibaigs, prasitarė kuratorė A. Jasiukevičiūtė. Užsimezgusi skulptorių draugystė taip įsibanguoja, kad gali peraugti į kitus projektus – to labai lauksime.

Paroda „Skulptorių pasikalbėjimai“ V. Grybo memorialiniame muziejuje veiks iki 2026 m. sausio 6 d.