Gimnazija man kelia malonius prisiminimus...

Jurbarko gimnazijai švenčiant 90-metį, apie jos buvusius pedagogus „Mūsų laikas“ rašė jau ne kartą. Šįsyk norėtume pakalbinti vieną iš buvusių gimnazijos mokinių...

Angelę Gustaitę-Karvelienę radome besiruošiančią gaminti pietus. Dar neprivažiavus jos namų, aplink ošiantis Palėkių pušynas nuteikė itin lyriškai. Gal todėl ir Angelė, persunkta tos miško grožybės, dažnai ant balto popieriaus lapo guldo galvoje susiklosčiusias eiles, dalis kurių skaitytoją pasiekė jos išleistoje knygelėje „Atplaukia Nemunu delčia“.
 Iš karto labai sutrikusi, vėliau Angelė itin noriai pasakoja apie gimnazijoje praleistus metus.
– Gimnaziją baigiau 1953-iais metais. Būčiau baigusi metais anksčiau, bet sutrukdė pokario metų suirutė, kada niekas dar nebuvo aišku, kaip viskas klostysis toliau. Tad vieni metai taip ir „nuplaukė“ pro šalį. Labai gaila, kad metai jau nebe tie (Angelė kitąmet švęs 75-erių metų jubiliejų), tad kai kas atmintyje ir išblėso.
Pamenu, kad klasės auklėtoja buvo D. Stankevičienė, o direktoriavo A. Skandūnas. Kadangi mūsų klasė buvo sukomplektuota iš vienų mergaičių, tai ir išdaigos buvo mergaitiškos. Vieną kartą turėjome rašyti kontrolinį darbą, o kelios mergaitės jam nebuvo pasiruošusios. Tuo metu nebuvo jokio centrinio šildymo, klases šildydavo malkomis kūrenamos krosnys. Tą rytą krosnis iki galo dar nebuvo išsikūrenusi, tai mergaitės užkišo kaištį ir visa klasė prirūko dūmų.
Ką gi, jos savo pasiekė – kontrolinio tądien nerašėme. Na, o sykį klasėje buvo tikrai juokingas atsitikimas. Gal ne itin gražu taip kalbėti, bet tuomet mums rusų kalbą dėstęs mokytojas stipriai neprimatė. Ir štai jis pakviečia mane atsakinėti. Užduotą išmokti mintinai eilėraštį išberiu kaip žirnius į sieną. Gaunu ketvertą, nes penketus jis labai retai rašydavo.
Pakviečia mano draugę Albiną pasakyti eilėraštį. O ji rusiškai labai silpnai kalbėjo, ką ten jau eilėraštį pasakys. Matau, Albinutės akys pilnos ašarų, tad pasiryžtu ir einu dar kartą. Kiek įmanoma pakeičiu balsą ir vėl sakau tą patį eilėraštį. Mokytojas visai klasei pagiria mano draugę, kad ši padariusi didelę pažangą ir net eilėraštį mintinai išmokusi. Parašo irgi ketvertą. O klasės mergaitės tiesiog leipsta iš juoko savo suoluose.
Visada su didele nostalgija pamenu mokslo metus gimnazijoje. Žinoma, buvo ir labai skaudžių dalykų. Menu, kaip į klasę atėję stribai išsivedė M. Pinaitytę ir netrukus išvežė su šeima į Sibirą. Kažkodėl tą dieną klasėje nei viena iš mūsų neverkė, tačiau skausmas buvo visus surakinęs viduje... Kadangi, kai pradėjau „graužti“ mokslus Jurbarke, buvo pokario metai, tai ir šiaip sunkumų visokių kildavo. Tėvelį, kaip buvusį Šaulių organizacijos narį, išvežė tremtin, tad namuose visada buvo nepriteklius. Tiek drabužiai, tiek apavas nebuvo iš gerųjų. Vieną kartą per fizinio pamoką man nuo kojų nukrito kaliošai, nes mamytė geresnės avalynės nupirkti neįstengė. Beje, kaliošais aš labai didžiavausi, nes prieš tai nešiojau namų darbo šliures. Po kiek laiko iš mokytojų gavau voką su pinigais, kad nusipirkčiau batus. Iki dabar esu dėkinga mokytojoms, kurios iš savo nedidelių algų man suaukojo avalynei. O ir į mokyklą tekdavo eiti iš gimtojo Palėkių kaimo net vienuolika kilometrų. Nesvarbu, ar lyja, ar sninga – mokytis labai norėjau, troškau ko nors pasiekti gyvenime. Deja, faktas, kad tėvelis buvo politinis kalinys, užtrenkė man beveik visas duris į aukštuosius mokslus. Teko stoti į žemės ūkio technikumą, kur įsigijau zootechnikės specialybę.
Gyvenimas pasuko savo keliu, bet kiekvieną kartą, kai būdama Jurbarke praeinu pro  buvusią mokyklą, kurioje dabar įsikūrusi veterinarijos vaistinė, prisimenu smagias vaikystės ir jaunystės dienas. Niekaip nesuprantu dabartinio jaunimo, kuris turėdamas puikias sąlygas mokslui, ne visada tuo naudojasi.
Prieš trejus metus mūsų 27-oji gimnazijos laida buvo susitikusi. Smagu buvo, nors kai kurių jau ir nebėra mūsų tarpe. Ką gi, laikas negailestingas.
Ilgokai svečiavomės jaukiuose, miško apsuptuose Angelės namuose ir nesinorėjo išeiti. Gal todėl, kad čia pat savo vandenis nešė Nemunas, o gal tiesiog Pašvenčio pušynas sukėlė tokią jaukią, beveik melancholišką nuotaiką. Tiesa, Angelė labai norėtų, kad kas nors iš buvusių klasės draugių jai nors retkarčiais paskambintų...