Gegutės diena

Gegužės 1-ąją minima Gegutės diena. Ko gero todėl, kad ir gegužės mėnesio pavadinimas kilo iš šį mėnesį ar kiek anksčiau užkukuojančios paukštės pavadinimo. Tiesa, dabar paukštis dažniau vadinamas ne geguže, o gegute.

Mūsų protėviai gegutės dieną švęsdavo dažniausiai pirmąją gegužės savaitę, tądien, kai pirmąsyk išgirsdavo gegutę kukuojant.

Tarp jaunimo buvo paplitęs apeiginis šokis „Gegužė“. Viena mergina (išrinkta gražiausia iš visų) vaizduodavo gegutę. Ji sėdėdavo ant krėslo – gegutės sosto – užrištomis akimis, o visi kiti šoko aplink ją rateliu. Aplink šokantys vaikinai praeidami pro „gegutę“ dainuodavo: „Karaliūne gegele, kukū, aš tavo brolelis, kukū“. Įsiklausydama į balsus „gegutė“ turėjo išsirinkti tris labiausiai patinkančius vaikinus. Tuomet jai būdavo atrišamos akys ir ji visą vakarą šokdavo su tais vaikinais. Išsiskirdama trims „broleliams“ ji padovanodavo po savo išaustą juostą. Gegutė buvo apdainuojama ir dainomis.

Likimo pranašautoja

Etnologas Libertas Klimka apie gegutę gali papasakoti daug ką.

Pasak jo, kitados manyta, kad gegutės balsu pati likimo deivė Laima prabylanti. Kaimo merginos, pirmą kartą tais metais gegutę išgirdusios, klausdavo, kiek gi joms likę metelių iki martavimo, taigi iki ištekant: „Pakukuoj, gegele, pavairuoj, Ant žalio berželio sėdėdama, Man jaunai metelius skaitydama, Ar daug man metelių prieg motinai, prieg tikrajai, Ar dveji, ar treji, ar ketveri?“, o  piemenėliai gegutės pasiklausdavo, kiekgi jiems dar teks paskui kiaulės uodegą bėgioti.

Tik galadieniams senukams gegutė paskutiniuosius metelius suskaičiuojanti... Gali ši paukštė ir įsigysimus turtus išskaičiuoti, bereikia tik užklausti. Ir visų metų sėkmę gegutė „išrokuoja“. Jei pavasarį pirmą kartą ji užkukavo jau sulapojus medžiams, metai bus geri, derlius dosnus; o jei „ant nuogų šakų“ – sunkūs, nesėkmingi. Patarlė sako: „Kad vargų nebūtų, tai ir gegutė nekukuotų“. Dar svarbu, kaip tas pirmasis „kukū“ žmogų užklumpa: ar nešant pilnus kibirus, pilnus krepšius, ar gerai nusiteikusį, kišenėje pinigus žvanginantį. Smagu būdavo išgirsti jos pirmąjį užkukavimą būnant su draugais ar subuvime, – tie metai bus linksmi. Blogiau, jei užkukuoja anksti rytą, pusryčių dar nevalgius, „ant tuščios“ – tai vis ko nors pristigs, vis atsiras priežasčių būti nepatenkintam.

O jei raiboji kukuodama skraido palangėmis, nutupia ant trobesių kraigo – tai pranašauja šeimai nelaimę, gal net kurio šeimynykščio mirtį; jei praskrisdama nusikvatojo – šeimininkų dukra gali susilaukti pavainikio. Tačiau likimą, kurį gegutė „iškukuoja“, galima kiek ir į savo pusę pakreipti. Ką merginai daryti, jei patikęs vaikinas vis praeina prošal? Tereikia įsidėmėti medį, kuriame pirmąkart kukavo gegutė, prieiti prie jo atbulomis, prisišlieti prie kamieno, atžagaria ranka nusilaužti šakelę. Tada pasidaryti iš jos kabliuką; ir per kurią gegužinę nemačiomis kepštelti mielojo drabužius, – viskas pasikeis į gerą.

Raudotoja

Gegutės gebėjimu pranašauti žmonės pateisina tai, kad ji nesuka lizdo, neperi ir nemaitina gegužiukų, sakoma: „Ana netur laiko – tur kukuot“i. O apskritai gegutės balsas lietuviams atrodo liūdnas, lyg našlaitės skundas: „Oi tu gegutėle, Biedna našlaitėle, Oi, ko tu kukuoji, Gailiai aimanuoji? Šis motyvas siejasi su istorinio pobūdžio dainomis, padavimais ar baladėmis, kur dievai paverčia gegute mergelę, liūdinčią kare žuvusio mylimojo. Dainoje „Per tiltą jojau, nuo žirgo puoliau“ – jos Lietuvos teritorijoje užrašyti net 804 variantai – prie žuvusiojo kario gedėti atskrenda trys gegutėlės – žmona, sesuo ir motina. Ir kukuoja jos tris dieneles, tris savaitėles, tris metelius…

Sakoma, kad gegutė nustoja kukuoti po Petrinių: ar tai pavirstanti raibuoju vanagėliu, ar tai užspringstanti miežio akuotu – šie javai tuo metu pradeda plaukėti. Tada sakoma: „Kurčias miškas be gegutės.“ Šiame priežodyje – ir apgailestavimas, kad vasara taip greit prabėga...

Kukuoja patinai

Nusileidus į realybę, belieka pridurti, kad gegutė (lot. Cuculus canorus) Lietuvoje gana dažnas paukštis. Savo išvaizda ir dydžiu kiek panaši į paukštvanagį, tik skiriasi smailiais sparnais ir dėmėta uodega. Žeme nevaikšto, skrenda greitai ir vikriai, tankiai modama sparnais. Kukuoja vien patinai, o patelės kvatojančiai kikena. Gegutė į svetimus lizdus sudeda apie 20 kiaušinių. Ir įdomu, kad jie būna panašūs į kiaušinius tų giesmininkų, į kurių lizdus yra dedami. Išsiritęs gegužiukas jau pirmomis dienomis išstumia iš lizdo šeimininko kiaušinius arba jauniklius ir palieka lizde pats vienas. O vis tik gegutė naudingas paukštis, nes naikina kenksmingus vabzdžius, o ypač – šeriuotus vikšrus.