Gamtininkas S. Paltanavičius: „Kada į rankas paimsime dalgį?“

Ne taip paprasta išlikti tikriems, nesusižavėti pigiais žvilgančiais niekučiais – istorija sako, kad būtent už tokius niekučius buvo nupirktos didelės pasaulio vertybės. Manote, kad tai įvyko kažkur kitur, toli? Kad mes nedalyvaujame tuose nelygiuose mainuose? Ar tikrai?

Prieš daug metų Malaizijoje mus vaišino arbata... Vanduo virė gal šimto-kito metų senumo žalvariniame puode, ugnelę kūreno palmių lapais, o vandenį arbatai plikyti iš puodo sėmė paties puodo senumo samčiu. Buvo jau XXI amžius, kieme po žalių medžių stogu stovėjo prabangus automobilis... tai negi negalima įsijungti virdulio, užvirinti vandenį ir... bet tada arbata nebus tikra. Kokią renkatės jūs?

Bet aš visai ne apie arbatą, o apie šienapjūtę, arba, kol jai ne laikas, apie aplinkos tvarkymą, šienavimą. Vėl atšilus orams ir kilstelėjus žolei, iš visų pusių birbia agregatai... žoliapjovės, trimeriai ir dar kažkas... Kad tik daugiau triukšmo, dūmų, tvaiko, kad žolė būtų nuskusta kuo trumpiau ir sumalta kuo smulkiau. Ką čia darote? Aplinką tvarkome... puošiamės. Ar jūs esate tikri, kad toks nuplikintas kiemo (sodo, lauko) kampas yra gražus?

Ir vėl – šįkart ne apie grožį, nes jis labai sunkiai įvertinamas, dėl jo susitarti sunku. Man rūpi, ar suprantame savo aplinkos vertę, ar žinome, kaip ją palaikyti ir didinti? Sakysite, kad čia ta pati problema: abejonių gali kelti aplinkos (nebūtinai gamtinės) struktūra ir būklė. Iš tikro, kaip didėja sodybos želdynų, vejų, pievos vertė? Ar tai priklauso nuo žolės dydžio ir medžių šakotumo? Visi variantai  čia tinkami, tačiau visur bėdų gali pridaryti mūsų pačių kultūra... Ko gero, dar daug kas prisimename gūdaus sovietmečio ,,madą” takelius nudėlioti baltintais akmenėliais, darželius ir visą savo aplinką puošti kalkėm nubalintais akmenimis ar automobilių padangomis (!), o medžių kamienus dažyti ar baltinti ne tik pakelėse, bet ir parkuose. Norėtume pamiršti tokias kvailybes, bet neišeina: kaip sovietmečiu plikai skutame žolę ten, kur to nereikia, nes tai... gražu...

Ir vėl – visai negaila žolės. Gaila bergždžio darbo ir mūsų visų gero vardo. O dar labiau gaila visų vabzdžių, varlių, moliuskų, vorų, paukščių lizdų su kiaušiniais ar jaunikliais, kurie susmulkinami taip šienaujant. Kam iš to nauda?

Kokias išeitis siūlau? Kaip geriau susitvarkyti aplinką, nejuokinti žmonių ir nenaikinti ir taip trapios gyvybės? Yra bent keletas galimybių. Viena jų – nešienauti ten, kur to nereikia. Štai sodyboje, parke, savo ūkyje galima nušienauti takus, leidžiant žolei augti, augalams žydėti ir gyvūnams daugintis. Vėliau, rugpjūtyje, bus galima viską nušienauti taip, kaip ,,norėsis“. Beje, prieš trejetą metų taip buvo daroma Vilniaus mieste – efektas buvo stulbinantis, žaliose ir žydinčiose pievose, vejose grojo žiogai, skraidė drugiai, žydėjo laukiniai augalai. Deja, vėliau valios tęsti tokį gamtai artimą tvarkymąsi nebeliko. O gaila...

Yra dar viena išeitis – jei jums būtina šienauti „iki žemės“, meskite šalin visas birbiančias priemones, imkite į rankas dalgį ir... valioj, dalgeli! Kaip toje mūsiškoje dainoje. Paklausite: o kodėl dalgis yra kitoks? Taip, jis kitoks, šienaujant juo, žolė nukertama, bet nesumalama, nesmulkinama, didžioji dalis žolėse buvusių gyvių lieka sveiki gyvi. Taigi – mums galimybė rinktis. Tačiau taip laimėti galėtume ne tik mes, bet ir gamta.