G. Tamulytė-Navicienė. Sujetichos dienoraštis

Kasmet birželio 14-ąją, Gedulo ir Vilties dieną, prisimename juos, tremtinius – išvežtus gyvuliniuose vagonuose, atplėštus nuo artimųjų, nublokštus į atšiaurius kraštus, žemintus, kankintus, marintus badu ir nepakeliamu darbu... Daugybė jų negrįžo, atgulė ten, Ledjūrio pakrantėse, Sibiro taigoje, Kazachijos stepėse... Tačiau nemažai ir išgyveno, sunkiai dirbdami, kentėdami badą ir šaltį, kasdien kovodami dėl išlikimo, nemažai jų paliko ir liudijimus.

Šį dienoraštį keletą metų tremtyje rašė jauna mergina – Genovaitė Tamulytė. Tolimos gimtinės ilgesio, liūdesio dėl nelaisvėje vystančios jaunystės kupinas dienoraštis vis dėlto spinduliuoja ir viltį, draugystę, meilę artimiesiems, pasigėrėjimą supančia gamta – visa tai, kas padeda džiaugtis gyvenimu. Netgi nelaisvėje, netgi toli nuo Tėvynės.

Genovaitė Tamulytė–Navickienė, g.1935 m., su šeima gyveno Paparčių kaime, Šimkaičių valsčiuje, Raseinių apskrityje. 1949 m. kovo 25 d. šeima buvo ištremta į Sujetichos gyvenvietę, Taišeto rajoną, Irkutsko sritį. Tremtyje nuo 1953-06-20 iki 1953-08-18 ir nuo1956-04-24 iki1957-07-28 G. Tamulytė rašė dienoraštį. Pertrauka dienoraštyje atsirado dėl tam tikrų aplinkybių: baimė, kad atras dienoraštį namuose (tikrindavo kariškiai); moralinė ir fizinė trauma, pradėjus dirbti spirito gamykloje. Dienoraštį rašyti ją paskatino dėdė Idzidorius Steponaitis. Dienoraštyje daugiausia dėmesio skirta draugei Agutei – Agotai Dambrauskaitei, su kuria susipažino tremties pradžioje dirbdama plytinėje. Su Agota jos labai susidraugavo, sutapo jų pažiūros, jautė viena kitai didelį prieraišumą. Dabar Agota Dambrauskaitė-Gedvilienė gyvena Panevėžyje.

Muziejininkas Gediminas Klangauskas

 Šitos margos eilutės liudys teisingumo ir klaidingumo žingsniams laikotarpyje jaunystės dienų, praleistų tarp dulkėtų Sujetichos gatvių, pradedant nuo 1953 metų vasaros. Ach, jaunyste, jaunyste, jaunyste su vėjo sparnais, apleidai vaikystę, linksmutė skrendi sakalais.

Sujeticha, Taišeto rajonas, Irkutsko sritis. 1956 m. Išlydime kaimynų Janonių šeimą. Nuotrauka iš Navickienės šeimos archyvo.

1953 m. birželio 20 d., šeštadienis.
Šiandien šeštadienio rytas, oras nepuikus, bet mano nuotaika tiesiog auksinė, šiąnakt aš mačiau tokį gražų ir mielą sapną, mačiau žalius Paparčių laukus, mačiau gimtą sodžių, mačiau Stasę. Per 4 metus kartą tokį sapną, kuris ilgai liks man atmintyje, nuo kurio taip man šiandien lengva ant širdies ir ta proga pradedu savo užrašą, nes ne visada gyvenime būna tokie įžymūs įspūdžiai, sapnai… Po ilgo išsiskyrimo šiandien, šeštadienio vakare, susitikom su Agute, kiek naujienų, ypatingai iš Agutės pusės, ilgai ilgai dalinomės įspūdžiais ir susitarėm dėl vardadienių. Kaip lengva ir gera su Agute.

Birželio 21 d., sekmadienis.
Nežiūrint į tai, kad šiandien sekmadienis, aš visą dieną buvau užsiėmusi tuo įgrisusiu darbu, ne darmais yra sakoma, kad „piemeniui šventės, o šuniui pasninko nėra“ ir man, kaip piemeniui, niekada nėra šventės, tai gerai padirbėjusi, vakarop su Agute išsiruošėm į Sujetichą, į naują krautuvę ir bendrai pasivaikščiojusios po Sujetichą grįžom į gorodoką (Naujas gyvenvietės rajonas,1,5 km nuo Sujetichos, kur daugiausia gyveno tremtiniai – čia ir toliau autorės ir G. K. pastabos). Vakare prasidėjus šokiams nuėjom ir  mudvi su Agute į šokius, bet ten jautėmės baisiau kaip karštame pečiuje. Pabuvusios pora šokių norėjom eiti namo, bet pradėjus griežti cvinglį (šokis, panašus į padispaną), Agutę išvedė šokti, mergytė iš karto sužydėjo labiau už raudonąjį bijūną,  mergytė jaudinosi, nežinau, kodėl ji tokia nedrąsi. Po to pabuvusios dar vieną šokį išėjom iš šokių, ilgai vaikščiojom gorodoko gatve ir kalbėjom apie viską: praeitį, esamą ir ateitį, tiesa, čia jauniškė kažkokia keista, bet kodėl ji taip ima į galvą niekus kaip maža mergytė. Aš viską suprantu ir žinau, tik nežinau, kodėl dabar man trūksta žodžių pašnekėti su Agute apie viską, kaip  mes kalbėdavom su Stase vaikystėje. Nežiūrėdamos į pašalius, mes su Agute sugyvenam puikiai, jaučiamės tarp savęs laisvai, vienodos mintys ir planai, ir savo gyvenimus su Agute rasime. Susitarusios susitikti pirmadienį išsiskyrėm, taip daug norisi su Agute pakalbėti apie viską, viską.

Birželio 22 d., pirmadienis.
Šiandien pirmadienio diena, tai visados užimta mintimis praėjusio sekmadienio ir begaliniu vasaros darbu. Visą dieną laukiau Agutės, reikia paskutinio susitarimo, nes priešakyje laukia svarbūs reikalai. Bet mano nelaimei, ji neatėjo ir man nebuvo kada nueiti pas ją, bet aš esu užtikrinta, kad viskas išeis gerai.

Birželio 23 d., Šv. Jono diena.
Šiandien nepaprastai anksti atsikėliau, nes reikia eiti į tolimą lauką bulvių kaupti. Išėjau labai anksti. Sujetichoje žmonės dar miegojo, tik toliau laukuose labai gražu, tikrai lietuviškas rytas, ramu, tylu, tyli paukštelių giesmė, gėlės pakelyje, viskas taip brangu ir miela išsiilgusiai širdžiai gražios gamtos, o gėlių, gėlių kiek aplink. Iš karto darbas vyko gerai, bet tuojau pradėjo rastis maškės (muselės, mašalai) ir būti labai karšta, vargais negalais nuravėjau bulves ir netekusi jėgų išėjau namo, maniau prisirinksiu daug gėlių, bet nepasisekė, tai parsinešiau tik truputį, visą laiką galvojau, jaudinausi, ar teisingai mes darome? Bet kas tame blogo, tik be abejo drąsiau. Vakarop atėjo Agutė, viską susitarėm, ir Agutė išsinešė gėles. Kad nebūtų nuo „priešams“ įtarimo (kad niekas nesužinotų) pas Agutę atėjau daug vėliau, ir viską pradėjom ruošti, daug ką patarė ir padėjo Agutės mama, galų gale viską padarėm (Joninėms buvo paprotys sveikinti Jonus, bet taip, kad jie nežinotų. Merginos sveikino Agutės kaimyną Joną) ir Agutė išėjo į „razvedką“ (žvalgyvą).Viskas gerai. Agutė išeina, aš lieku kambaryje, kad nekelčiau triukšmo. Agutei pasiseka viskas puikiausiai, niekas nepastebėjo, išėjo taip, kaip mes norėjom.
Po pusvalandžio grįžta B. Šleževičius, ir koridoriuje pasigirsta balsai, po kiek laiko grįžta ir kaimynas Jonas. Ilgai dar buvau pas Agutę, štukavojom, mokėmės šokti ir stebėjom iš šalies kaip sveikino Jonus. Mes laimingos savo pasisekimu, tik mums keista ir įdomu. Namo išėjau jau vėlai, koks šįvakar gražus vakaras. Och, kad taip  būtų tėvynėje, Paparčiuose. Šv. Jono išvakarės ilgai liko mums su Agute atmintyje.

Birželio 26 d., penktadienis.
Paskutinės dienos praėjo paprastai, be įžymumo, užimtos kasdieniu begaliniu darbu. Trečia diena laukiu Agutės, bet neateina, tikriausiai nieko naujo ar trūksta laiko. Bet šiandien eidama iš laidotuvių užėjo. Nežinau, kodėl taip kartais atrodo keista, bet juk tai jaunystė, o jaunystė ne tam žmogui duota, kad jis sėdėtų už pečiaus.

Birželio 28 d., sekmadienis.
Sekmadienį  visada aš turiu daug planų, taip ir šiandien jų buvo daug, bet jie sugriuvo, nes reikėjo būti namuose, šeimininkai grįžo vėlai. Agutė, nesulaukusi manęs, atėjo ir abi išėjom į gorodoką. Vadinau į kartiną (kinas), bet Agutė šiandien baliuje, ir susitarėme susitikti šokiuose. Parėjau namo, nors jau buvo pavakarys, bet nusibodo laukti iki vakaro, nežinau, kodėl aš buvau tokios nuotaikos, norėjosi laisvai, linksmai praleisti laiką, net kilo noras eiti į šokius. Pirmasis buvo baliaus šokis (proginis šokis (vardynų, krikštynų), o paskiau prasidėjo bendras. Į šokį nuėjom su Brone (Bronė Tamulienė, brolio žmona), bet, mano laimei, greitai atėjo mergaitės ir taip smagiai sušokom, kad ojo jo. Agutė linksma ir šoka labai puikiai, iš viso šokiai smagūs, linksma visa publika, ne veltui šįvakar išvakarės Šv. Petro ir Povilo.

Birželio 30 d., antradienis.
Pirmadienis visad kažkaip vienodas, užimtas begaliniais ūkio darbais, tai ir pradedu nuo antradienio, nors ir šiandien ne taip jau įžymi diena, bet vis šiandien daugiau įdomesnio. Šiandien nusipirkau taip ilgai ieškotus batukus, nors jie ir brezentiniai, bet vis tiek aš ne basa. Šiandiena visai netikėtai teko susitikti su Adele Puleikaite (draugė), kas per metus būna tik kartą, ir teko pabūti net kambaryje, nes Adelė pasigyrė turinti naujų fotkių (nuotraukų). Tikrai, fotkių pas Adelę tai daug naujų. Neseniai visa „Adelės grupė“ paveikslavosi ant Ostrovo (sala Biriusos upėje), Adelė ir tai nusipaveikslavusi 8 pozose. Pusantros valandos užėmėm fotkių kritika. Adelė fotkės neužrašė. Aš dėl to nenusimenu, bet prisiminsiu. Nežinau, kodėl šiandien tik gaila man pasidarė tų dienų, praleistų kartu su Adele ir Eugenija (Eugenija Kliknaitė – draugė), tiesa, buvo labai linksmų ir prisimintinų valandėlių, bet mūsų draugystei trūko… Be abejo, gyvenime rasime savo, bet ir gaila praėjusių kūdikystės dienų. Taip jau pavakary buvo atėjusi Agutė, užsivedėm patefoną, bet neprisėjo pasiklausyti, kai atėjo  šeimininkė, grįžusi iš Taišeto (miestas ir rajonas Irkutsko srityje) ir be nuotaikos, nes pametė du tūkstančius du šimtus keturiasdešimt rublių, nežinau ,ar nepasisekimas, ar jos žioplumas kaltas.

Liepos 4 d., šeštadienis.
Daug dienų mano gyvenime prabėga paprastai, be jokio ypatingo atžymio, kaip ir šita savaitė. Dar daug dienų taip prabėgs…

Liepos 5 d., sekmadienis.
Ši diena išaušo vasariškai graži, sekmadieniška, maniau daug ką padaryti, kur nueiti, bet kai žmogus nelaisvas, tai niekada taip neišeina ,kaip reikia. Tik dar tiek, kad vakare su Agute ir jos mama ėjom į kartiną „Pavasaris Maskvoje“. Kartina vidutinė, beveik patiko. Grįžusios ruošėmės į šokius, bet nėjom, nes šįvakar buvo labai daug jaunimo iš miesto, didelis vėjas, ir iš viso nebuvo ūpo. Agutė palydėjo ligi trečios gatvės, ir susitarėm susitikti šeštadienį.

Liepos 10 d., penktadienis.
Šiandien su Gene (Genė Lapkauskaitė – draugė) kaupėm tolimajame lauke bulves, ko tik neprišnekėjome, nepridirbom, ir iš viso dieną praleidom linksmai, nežiūrint, kad gerokai pavargom, be to prikūrėm planų sekmadieniui. Aš dar kaupdama galvoju, kad parėjusi pasidalinsiu su Agute, bet kaupti baigėm vėlai ir suseiti su Agute šiandien nebeišėjo.

Liepos 11 d., šeštadienis.
Visai netikėtai šiandien pakliuvau į gorodoką, be to dar netikėčiau susitikau su Agute, nes ji šiandien turėjo dirbti, o ji, pasirodo, namuose, bet priežastį buvimo namuose išdavė liūdnas Agutės veidas. Iš pirmos frazės supratau, kad mano Agutė išvažiuoja į šienapjūtę (šienauti šefuojamuose kolūkiuose). Aš vakar galvojau, kad susitikusi Agutę, išpasakosiu visus planus, kuriuos vakar sukūrėm su Gene, bet kai Agutė pasakė, kad išvažiuoja neribotam laikui ir man kažkaip liko liūdnoka. Nuėjom į kambarį pas Agutę, ilgai kalbėjom apie viską ir raminom viena kitą, bekalbant Agutė išsitarė, kad brigados mergaitės atsisveikindamos verkė, iš pradžių tas man atrodė labai keista, bet kai grįžau namo ir mintys kankino, kad nebus Agutės, ką aš veiksiu viena, ir taip visokios mintys ūžė galvoje, po sunkių  galvojimų ir man nedaug trūko ligi ašarų. Rytoj paskutinė diena kartu su Agute ir išsiskiriame…

Liepos 12 d., sekmadienis.
Nors aš šiandien norėjau jaustis kaip visuomet, bet nežinau, ko trūko, buvo tuščia ir nyku, ir iš viso nebuvo nuotaikos, ir šiandien diena atrodė ilga, ilga. Po pietų grįžau į gorodoką, bet ir čia  nebuvo įdomumo. Ligi vakaro buvau namuose, tik vakare traukė pas Agutę, nes slinko paskutinės valandos pabūti kartu. Nuėjus pakliuvau į išleistuves. Agutės mama, Agutė, Šimuliūnienė, aš išgėrėm išleistuvių proga, palinkėjom Agutei pasisekimo ir  išleistuvių proga nuėjom į šokį, bet ir čia ūpas nepakilo, tik jautėmės kažinkaip nelengvai. Pabuvusios keletą šokių, apsukusios keletą valsų, išėjom namo. Liko paskutinės minutės… ir išsiskiriam gal net dviem mėnesiams, nežinau, rodos, nieko baisaus tame nėra, bet vis tiek trūko žodžių, nekūrėm jokių planų, ilgai sėdėjom prie Agutės namo, gėrėdamosi gražiu vasaros vakaru. Atsisveikinant norėjau daug ką nuoširdaus pasakyti, bet viskas išėjo kitaip: „Laimingai, Agute“ netikėtai sudrebėjo balsas… ir nieko daugiau nepasakiusios išsiskyrėm. Grįžusi namo, negalėjau rasti vietos, buvo liūdna, tuščia, aš anksčiau niekada nebuvau pagalvojusi, kad taip sunku išsiskirti. Tą šiandien išgyvenau. Bet mes išsiskiriame kelioms savaitėms, porai mėnesių, o kaip skaudu ir liūdna, kad ne kartu praleisime tas liūdnas jaunystės dienas. Kaip skaudu pagalvoti, jeigu gyvenime reikės išsiskirti, vienai ar kitai palikti Sujetichą, gorodoką, kur praleista nemažai vienodo likimo dienų kartu.

Liepos 13 d., pirmadienis.
Visados yra sakoma, kad pirmadienis niekada neatneša nieko gero. Tas tai teisybė, o ypatingai šiandien tas „velnio tuzinas“, tai tikrai nelaiminga diena. Šiandien visą dieną kankino liūdesys ateinančių dienų ir skaudžiai slėgė visapusė vienuma… Per visą dieną skalbiau, vakare nuėjau į miestą, bet dėl manęs čia nebuvo nieko, su manim kartu liūdėjo tuščios, nykios Sujetichos gatvės. Atlikusi reikalus, grįžau į gorodoką, čia visi buvo normalios nuotaikos, tik mane slėgė kažkoks neramus ilgesys… Vakare nuėjau pas Lapkauskų Genę užsiprašyti  kaupti bulves. Naudodamosi gražiu vakaru susėdom ant žolyno pasikalbėti, kalbėjom apie viską, kažkaip išsitariau, kad dabar man nėra kas veikti, nes Agutė išvažiavo į šienatvę.
Genė sako: „Ką tu dabar veiksi, išleidusi vienintelę draugę“. Tikrai, kodėl aš niekados nepagalvojau, kad taip būtų liūdna ir vieniša be Agutės, nors mūsų draugystė ir paprasta atrodo, bet  ji surišta tikru draugystės ryšiu. Su Agute mes susidraugavome ilgam, taip, kaip su Stase. Kada pirmą kartą pamačiau Stasę, ji man patiko savo paprastumu ir draugiškumu. Taip pat kai pamačiau Agutę, kada mes dirbome plytinėje (ten dirbo 1949 m.  du mėnesius, tremties pradžioje. Reikėjo nešioti plytas). Ji kaip Stasė man patiko savo paprastumu ir teisingumu, ir aš galvojau, kad su ta mergaite turiu būtinai susipažinti, o paskui gyvenimas suvedė,  likome draugės. Nežinau, gal Agutė parvažiavusi nenorės nei kalbėti, be abejo, ji turi ir artimesnių draugių, bet nežinau , kodėl man sąžinė neleidžia taip galvoti, na ne, Agutė to nepadarys.

Liepos 14 d., antradienis.
Šiandien nuo pačio ryto antrame lauke kaupėm bulves, nuo ryto Genė krėtė velnius, kad tiesiog negalėjome kaip reikiant kaupti. Tik po pietų gerai susiėmėm. Genė visą laiką juokėsi iš mano rimtumo. Vakare parėjusi jaučiausi gerokai pavargusi, tad skubinau suruošti vakarienę ir į lovą. Taip ir slenka tos liūdnos gyvenimo dienos. Nors greičiau sugrįžtų šienpjoviai.

Liepos 15 d., trečiadienis.
Šiandien diena paprasta, nors įdomaus neįvyko nieko, bet nutariau pažymėti tą liūdną gyvenimo dieną. Visą dieną kaip paprastai praleidau begaliniame darbe. Vakarop apsitvarkiusi ėjau į namus, užėjau į krautuvę, mačiau Genę Šidagytę, norėjau pakalbėti keletą žodžių apie šienpjovius, bet ji greitai išėjo. Nežinau , kodėl po Agutės išvažiavimo gorodokas man liko tuščias, o ypatingai šiandien taip nyku ir liūdna. Kryžkelėje teko susidurti su gorodoko „komanda,“ galvojau, kodėl  šiandien visi pasipuošę, aš buvau užmiršusi, kad šiandien trečiadienis (šokių diena). Šįvakar toksai apsiniaukęs liūdnas vakaras, kad greičiau bėgtų dienos ir šviestų saulutė…

Liepos 16 d., ketvirtadienis.
Šiandien atsikėliau labai vėlai, todėl sugriuvo daug mano šios dienos planų. Pusę dienos praleidau šeimininkaudama. Po pietų išsiruošėme uogauti. Išėjo šeimininkas, Tania ir aš. Ėjom labai toli, aš dar nebuvau mačiusi Sibire tokių gražių vietų. Ne, Sibiras ne tokia jau klaikynė, kaip kad aš galvojau. Taip pat platūs, žali laukai, jose taip pat žydi baltos ramunės, taip pat paslaptingai šlama miškas. Viskas gražu, laisva, bet ne mums, tik  jeigu Agutė pakliūtų į šitokias vietas, tai jai liūdėti netektų, nors gamtos grožis galėtų ją džiuginti. Uogų neradome ir grįžome su pustuščiais krepšiais.

Liepos 18 d., šeštadienis.
Šiandien taip pat turėjau daug planų, bet jie iširo kaip ir visad. Vakar vakare atėjo Jonas pasakyti, kad serga mama ir prašo pareiti namo. Vakar grįžau ir visą dieną praleidau namuose (gorodoke).Vakare išėjau pas šeimininkus, ir eidama per gorodoką sutikau Genę Baldišiūtę grįžtant iš šienapjūtės. Aš apsidžiaugiau manydama, kad ir Agutė grįžo, bet kaip Genė sakė, kad jos išbėgusios, tai aš  pagyriau Agutę, kad ji rimtai padariusi .Ji  grįš rugpjūčio 1 d. Ne taip jau daug liko laiko ligi pirmos. Bet laukiant dar nusibos, bet lauksiu, lauksiu, nors įdomaus nėra nieko, bet Agutė naujienų turi kalnus. Pakalbėjusios su Gene keletą minučių , išsiskyrėm, nes Genė, matyt, gerai pavargusi. Parėjau pas šeimininkus, šeimininkas sako: „Gene, „priviet“ tau nuo Agutės“. Aš  nustebau, o be to apsidžiaugiau, kad Agutė neužmiršo manęs. Mat šeimininkas, kur šienauja Sujetichos brigada, įdavė geradienius. Nors šeimininkas ir po „riumkos“ (taurelės), bet labai išgyrė šienpjovių gyvenimą ir gamtą. Nežinau, gal Genė užuojautos ieškojo, guosdamasi šienatvės vargais. Sutvarkiusi savo reikalus pas šeimininkus, grįžau į gorodoką jau visai vakare, dar valandėlę pavėpsojusi į šokančius, nuėjau miegoti, nes rytoj sekmadienis, o be to atvažiuos fotografas. Reikės anksčiau keltis, kad viską susitvarkyčiau. Ech!Šeštadienio vakaras, ką veikia mergaitės, likusios „Audiušine“ (šefuojamo kolūkio pavadinimas)?

Liepos 19 d., sekmadienis.
Atsikėliau šeštą ir skubiai išėjau pas šeimininkus. Parėjusi pradėjau greičiau tvarkytis, nes ant mano rankų gulėjo visa namų ruoša. Kai tik viskas buvo sutvarkyta, atvažiavo fotografas, bet paveiksluoti tai nepaveikslavo, nes buvo labai saulėta diena ir pažadėjo atvažiuoti vakare. Neturėdama ką veikti ,parėjau į gorodoką, bet ir čia nebuvo kas veikti. Vėl grįžau pas šeimininkus. Kaip tik atėjusios Genės– Lapkauskaitė ir Užubalytė. Nuėjom į sodžiuką, ilgai kalbėjom, paskui tarėmės dėl fotkių, pasitaisėm stalą. Laukėm 4 val., bet fotografo nebuvo. Pagaliau pačiu geruoju momentu atvažiavo, nebuvo nei vėjo, nei saulės. Iš viso nupaveikslavo 11 pozų, iš jų– aš trijose: viena, su šeimininkais ir bendroje. Išėjom į gorodoką visos trys Genės. Aš vėl parėjau namo, juk pirmas sekmadienis be Agutės, nėra kas veikti, liūdna, tuščia ir vakaras toksai apsiniaukęs, galop prasidėjo lietus. Gorodoko šokėjai slankiojo pakampiais, šokti šįvakar jau jiems neprisieis, nes gerokai nulijo. Truputį nustojus lyti išėjau pas šeimininkus, čia ir veikti nėra kas, šviesa nedega, laukia lietus, pasvajojusi apie viską, kas širdžiai  malonu, nuėjau miegoti. Vakaras buvo ankstus ir miegas neėmė, tai vis galvojau apie Agutę, Stasę, apie mūsų draugystę, gal Agutė grįš iš šienatvės visai kitokia, nepanaši į tą rimtą paprastą mergaitę?

Liepos 20 d., pirmadienis.
Ši diena kaip ir visos mano rusiško gyvenimo dienos, namų ruoša, begalinis darbas kaip visad, ir žiemą, ir vasarą. Susitikau Agutės mamą, sako, kad Agutė pareis sekmadienį. Nėra džiaugsmui galo, nors visa savaitė prieš akis. Šiandien nunešiau siūti šlepetes,  jau ruošiausi 3 mėnesius. Dabar tokios gražios dienos, ypatingai vakarai, bet kur nueisiu ir ką veiksiu viena…

Liepos 21 d., antradienis.
Ši diena paprasta iš paprastųjų, o gal aš nemoku vesti dienyno. Ne, ką įdomaus galime užrašyti, kada tie patys vargai – darbai ir iš viso viskas tas pats.  Per visą dieną triūsiu, vakare nuėjau aplankyti  mamą. Radau Stasės laišką, kurių per metus būna 2–3 .Laiškas trumpas, neįdomus, tik patenkinta už dainą „Neskambinki man, sese“. Ir vėl grįžau pas šeimininkus. Tik vakarą praleidau šiek tiek laisviau, nes šeimininkai išėjo į koncertą. O be to stovėjo laisvas dviratis, tai vakarą praleidau neblogai.

Liepos 23 d., ketvirtadienis.
Šiandien tas pats kaip vakar, daug praėjusių ir ateinančių dienų, tik šiandien turėjau truputį daugiau laisvo laiko. Su Nataša ėjom į kartiną „Mergaitė su charakteriu“ .Kartina graži, aš ją matau antrą kartą. Šiandien atvažiavo Petia, kuris pridarys man rūpesčių  per vasarą. 

Liepos 25 d., šeštadienis.
Iš pačio ryto šiandien sukosi mintys galvoje, grįš Agutė ar ne. Bet tas prakeiktas begalinis šeštadienio darbas, visai sumaišė ūpą. Tik visą dieną skubėjau susitvarkyti, kad nueičiau į gorodoką. Bet darbus pabaigiau sutemus ir taip kaip stoviu nuėjau į gorodoką. Parėjusi mama pasakė, kad grįžo Agutė.I lgai nedelsdama nuėjau, Agutė lyg žinodama žiūrėjo per langą, ir mes susitikom žvilgsniais, ir nežinau, kaip džiaugsmo srovė nubloškė mus, ir mes pasijutome viena kitos glėbyje. Kiek džiaugsmo, kokia buvo laiminga valanda. Iš pradžių jausdamos džiaugsmą tylėjom, bet paskui kiek buvo kalbos, įspūdžių. Pas Agutę buvau neilgai, nes ir jai reikia pailsėti, o be to aš turėjau grįžti pas šeimininkus. Agutė mane palydėjo: ilgai, ilgai kalbėjom ir nebuvo kalboms galo. Aš šį vakarą tokia laiminga! Išsiskirdamos susitarėme būtinai susitikti rytoj.

Liepos 26 d., sekmadienis.
Atsikėliau šiandien anksti ir stengiausi viską sutvarkyti, kol ateis Agutė, bet veltui. Agutė mane užklupo dar susivėlusią. Bet aš greit baigiu tvarkytis ir likom laukti fotografo. Netrukus atvažiavo, atvežė praeito sekmadienio fotkes, ir šiandien mudvi su Agute nusipaveikslavome penkiose pozose, tik kažin kaip išeisime, nežinau, kodėl jaudinamės.
Pavakary parėjom į gorodoką. Pavaikščiojusios po gorodoką nuėjom kiekviena sau. Bet aš ilgai namuose būti negalėjau. Agutė spėjo, kad pievose prabus net ligi rugsėjo, todėl norėjosi pabūti kartu. Tai ir vėl nuėjau pas Agutę ir išsivadinau pasivaikščioti į mūsų numylėtąjį pagelžkelį (takelis palei geležinkelį). Ilgai vaikščiojom, dainavom ir bendrai jautėmės laimingos. Jau temstant grįžome namo, kaip tik prie Agutės barako susitikom su Gene Šidagyte. Dar geroką valandą visos sėdėjome prie Agutės barako ir kalbėjomės apie šienatvę ir gorodoko naujienas. Prie Imbrozo namo šokiai, bet eiti negalvojam. Genė nuėjo, mes irgi išsiskyrėm, tik nežinia, kuriam laikui. Nors greičiau grįžtų šienapjovė. 

Liepos 29 d., trečiadienis.
Juk tikrai tas pirmadienis nelaiminga diena, nuo pat pirmadienio kaip pradėjo skaudėti galvą, tai ir šiandien skauda ir visas tas tris dienas gulėjau, tik šiandien vakare kiek geriau, nes gulėti nėra kaip, vis tas begalinis darbas. Norėjau eiti į kartiną „Koto ir Kate“, bet pavėlavau susitvarkyti. Buvau gorodoke, bet naujo nieko. Nors greičiau ateitų sekmadienis.

Rugpjūčio 1 d., šeštadienis.
Nors labai troškau ir iš tikrųjų taip greitai prabėgo savaitė, štai šeštadienis, o rytoj sekmadienis. Vakare pilna įvairiausių planų. Grįžau namo, bet… radau sergančią mamą. Tai reikėjo likusią vakaro dalį prabūti namuose. Bet mano džiaugsmui sužinojau, kad visam grįžo šienpjoviai. Nežinau, kodėl aš taip jaudinausi dėl susitikimo su Agute. Bet susitikti reikia įžymiau nei paprastai. Sugalvojau priskinti gėlių ir sutikti šiltai, paprastai, draugiškai. Nežinojau, kaip tai atrodys Agutei ir jos mamai tas mano pasielgimas, juk jame nieko blogo. Su gėlėm grįžau jau vėlai, bet vis vien nuėjau pas Agutę neatidėdama rytojui. Susitikom tikrai draugiškai, ir aš jaučiausi  laiminga, kad mes vėl kartu ir kad tokia tyli, paprasta mūsų draugystė. Aš skubėjau namo, nes gali supykti mama. Su Agute susitiksim visai dienai. Ypatingai mes gyvenome fotkėmis.

Rugpjūčio 2 d., sekmadienis. Parcinkulis.
Kokia įžymi, atmintina diena katalikų sielose Šv. Parcinkulio diena (parapijos atlaidai Paupyje (dabar kaimas Raseinių rajone). Kaip su nekantrumu mes laukdavome savo parapijos bažnyčioje Parcinkulio atlaidų. Atlaidinės pamaldos, susitikimai su giminėmis, pažįstamais, ir visa šventinė nuotaika liko visam atmintyje. Dar atsimenu, kai mes su Stasyte buvom Parcinkulio atlaiduose, kaip aš tada buvau laiminga, Stasytė buvo tokia tyli, paprasta, širdinga, lietuvaitės rūbais. Kokie brangūs prisiminimai! Ach, likime žiaurus, ach, praeitie,p raeitie, kur šiandien tas viskas? O šiandien… paprastas sekmadienis, gražus oras. Aš šiandien išsisukau iš didelio darbo ir anksčiau  susitvarkiau. Atlikusi sekmadienio pamaldas, laukiau fotografo. Po pietų atvažiavo fotografas, man bežiūrint fotkes atėjo ir Agutė. Ant fotkių išėjom pusiau su bėda. Nusipaveikslavome dar po kartą Parcinkulio prisiminimui. Išėjom pasivaikščioti, paskui nuėjome į filmą „Šviesa Kordijoje“. Grįžom į gorodoką, vadinausi Agutę į šokius, bet  jokia mada negalėjau išsitempti. Nuėjom su kitom mergaitėm. Pabuvusios kelis šokius nuėjom namo miegoti. Taip ir praslinko ši brangi atmintina diena.

Rugpjūčio 6 d., ketvirtadienis.
Pradžia savaitės praėjo paprastai, amžinai užslėgta begaliniu darbu.Šįryt atsikėliau anksčiau  , nes su Galia (šeimininkės dukra Galina Boryskina. Tėvas buvo žuvęs kare, motina ištekėjo už kito vyro.Vietinė rusė) eisimeį tolimą lauką ravėti bulves. Ukrainietė, atėjusi išginti karvę, papasakojo, kad prie mūsų barako elektra užmušė moterį. Man pasidarė negera, skaudu: gal ką iš lietuvių? Norėjau tuoj bėgti į gorodoką, bet niekaip negalėjau palikti namų. Taip nesužinojusi išėjau į lauką. Galvoje siautė visokios mintys, o  širdyje buvo labai negera: ką ištiko ši baisi nelaimė? Per kapus einant susitikom Genę Lapkauskaitę ir aš išgirdau tai ,kuo nenorėjau tikėti. Tikrai sunku patikėti, kad elektros laidai užmušė Urbienę. Koks skaudus, netikėtas atsitikimas. Kaip reikės išgyventi namiškiams tą skaudžią nelaimę, kaip skaudu Genei jaunystėje netekus motinos, o dar Sibire. Oi, likime tu mūsų! Ligi priešpiečių ravėjom bulves, o pietų grįžome laiku, nes man kažkaip buvo baisu. Galvoje ūžė mintys: dar vakar buvo žmogus, kalbėjom, o šiandien jo nėra. Tikrai koks žiaurus likimas ir žmogus juk nežinai, kur tavęs laukia mirtis. Parėjusi nuėjau į gorodoką, visi baisiausiai išgyvena tą tragišką atsitikimą. Tikrai skaudus smūgis visiems. Dar to neužteko, išveža į Taišetą, grąžins šeštadienį ar sekmadienį. O tikrai tai nežinia kada.

Rugpjūčio 8 d., šeštadienis.
Dienos dabar tokios tylios, niūrios, kažkaip sunku, visi lietuviai kartu išgyvena su Urbų šeimanelaimę. Šiandien su Tania ėjome baigti ravėti bulves. Šiaip taip pabaigėme, keldamos karą su muškėmis. Vakare parėjau į gorodoką. Urbienės dar neparvežė. Šokių šįvakar nėra, nors tiek susiprato gorodoko jaunuomenė. Rytoj Vadžgiryje Atsimainymo atlaidai. Kiek skaisčių prisiminimų iš praeities, švenčiant Atsimainymo atlaidus. Dar puikiai prisimenu, kada aš dalyvavau procesijoje, bet tas viskas jau praeityje, ir Vadžgirys ne už 5 kilometrų.

Rugpjūčio 9 d., sekmadienis.
Su kokiu džiaugsmu, nekantrumu anksčiau laukdavau tos dienos. Juk šiandien Atsimainymo atlaidai, be abejo, visos draugės, visi pažįstami šiandien bus Vadžgiryje ir  švęs atlaidus. O aš šią dieną praleidau kaip ir visas, tame pilkame gyvenimo sraute. Iš ryto nuotaika buvo pakili, bet po pietų visus išleidusi į šienapjūtę, šeimininkę į darbą, ėmiau nuobodžiauti. Atnešė fotkes, bet mano neišėjo, o kitų neįdomu. Man besiruošiant eiti pasižiūrėti į namus, atėjo Bronė pasakyti, kad serga mama. Grįžtu namo, mama tikrai sunkiai serga. Ir vėl nelaimė po nelaimės. Pas Urbų susirinkusios moterys gieda, visur kažkaip tuščia, nyku. Su Agute parėjom pas šeimininkus, iš darbo grįžusi Klava (Klava Riaskina – šeimininkė, pas kurią tarnavo Genovaitė). Išėjom namo. Ach likime, kodėl tu toks žiaurus, jeigu šiandien būčiau Paparčiuose, nejaugi taip liūdnai būtų praėjusi ši atmintina diena?

Rugpjūčio 10 d., pirmadienis.
Šįryt nors ir pirmadienis, bet aš pusiau laiminga, mama šiandien jaučiasi daug geriau, net ir vaikšto. Pas šeimininkus grįžau jau vėlai, radau dar nemažai darbo. Kol viską sutvarkiau, jau buvo pusė keturių, o be to reikėjo nuvažiuoti duonos, bet jau negavau, nes buvo vėlyvas laikas. Eidama iš krautuvės, sutikau Narbutienę, pasakė visai netikėtą naujieną: mirė Stuogienė. O koksai vėl netikėtas smūgis, koks išgyvenimas dukterims, bendrai visai šeimai. Vakare parėjau į namus, bet į pagrabą nueiti neteko, galbūt rytoj.

Rugpjūčio 11 d. antradienis.
Visą dieną buvau paskendusi tame begaliniame darbe ir  visai vakare išėjau į gorodoką. Išėjom su Brone į pagrabą, be abejo, sunku išreikšti, koks išgyvenimas Stuogiams. Truputį pabuvusios išėjom, nes ilgai būti sunku. Ir namuose ilgai neradau ramybės, lenda visokios sunkios mintys į galvą, dėl ko toks žmogaus gyvenimas, likimas. Ir kam gi leista žmogui tiek  kentėti? O be to nejaugi mūsų gyvenime neišvysime aušros.

Rugpjūčio 12 d., trečiadienis.
Šiandien visą dieną lijo lietus, tai visai neturėdama kas veikti ,parašiau atsakymą į Eugenijos laišką, kurį gavau vakar, tik labai keista, kodėl ji rašo tokia tema: jeigu aš būčiau, čia tai neleisčiau tau būti toj rusinėje (t. y., pas šeimininkus rusus). Keista, nejaugi ji nepažįsta manęs, bet tikriausiai tai Adelė gerokai aprašė apie mane. Po pietų išėjau į miestą duonos, bet negavau ir skubu jau namo apsiruošti ir išeiti lydėti. Lydėti žmonių prisirinko daug, nežiūrint blogo oro. Apie 7 val. vakaro išlydėjome į kapus. Iš kapinių namo išėjome su Agute, bet buvo nyku ir liūdna, mintys nesirišo galvoje, taip norėjosi rasti vietą, kad nusiraminti nuo tų sunkių minčių, nebeprisiminti praeities ir negalvoti apie ateitį. Toks liūdnas vakaras, rodos, taip eitum kažkur į tolius. Taip norėtųsi eiti ir kažkur paklysti, pačiam save klaidinti girių gelmėse, juk niekas nepaguos jaunystėj, į namus sugrįžti nepašauks manęs.

Rugpjūčio 15 d., šeštadienis.
Visai buvau pamiršusi, kad šiandien Žolinės, o rytoj rugpjūčio 16 d. – mano gimimo diena. Pas šeimininkus stengiausi anksčiau susitvarkyti, nes ruošiausi į gorodoką baltinti kambario, bet parėjau jau pusė ketvirtos, be to mama pasakė, kad šiandien Žolinės šventė ir kambario nebaltinau. Pavaikščiojusi po gorodoką, išėjau į miesto krautuves ir grįžau jau vėlai, tik spėjau pataisyti vakarienę ir jau sutemo, be to taip labai skauda galvą, todėl skubu pasiekti lovą. Ir nežinau, ar paįvairins mano pilką gyvenimą koks nors įvykėlis.

Rugpjūčio 16 d., sekmadienis.
Štai ir sekmadienis, kurio aš taip laukiau, bet tie sekmadieniai atneša tik daugiau liūdesio. Šiandien man 17 metų. Kai pagalvoji, tai darosi net skaudu, nes prabėgo jau 17 gyvenimo metų, nerūpestinga vaikystė, mokyklos suolas ir prieš akis pats laimingiausias gyvenimo laikotarpis – jaunystė. Bet likimo jau taip lemta, kad neužtekės jaunystės saulė, kuri išblaškytų rūką ir apšviestų gyvenimo kelią. Tiek šiandien sunkūs, nesuprantami jausmai, kuriais neturiu su kuo pasidalinti, vienintelės mano draugės nėra namuose. Ir bendrai ši diena praėjo nežymiai, dar iš pačio ryto atsitiko istorija su antakiais (šeimininkė labai mėgo dažytis ir kol Genė miegojo nudažė jai antakius), kuri sutrukdė parėjimą į gorodoką. Gorodokan grįžau pavakary, Agutė išėjusi į darbą, namuose nėra kas veikti ir nuobodu. Pradėjo žmonės rinktis prie kryžkelės laukdami parvežant Urbienės iš Taišeto. Prisirinko labai daug žmonių. Parvažiavo visai vėlai, kol išsiruošėme į kapines, jau temo. Pirmos tokios laidotuvės, namiškiai nuliūdę, viskas kažkaip skubom. Palaidojom kaip laidoja visus katalikus. Iš kapinių grįžome jau sutemus. Prislėgta minčių einu miegoti.

Rugpjūčio 17 d., pirmadienis.
Šįryt grįžusi pas šeimininkus, radau juos besiruošiančius į šienatvę, taip pat ir man priseina važiuoti padėti grėbti šieną. Šeimininkas išvažiuoja į komendantūrą leidimo, o mes su šeimininke verdam pusrytį, bet man viena mintis: duos leidimą ar ne, ir ar teks išvysti tas žoles, plačias pievas .O važiuoti tai labai norėtųsi, nes jau taip nusibodo tos dulkėtos gatvės ir ta begalinė namų ruoša. Galop grįžta šeimininkas, leidimas gautas. Nuo džiaugsmo net galva pradeda svaigti, taip aš laiminga ta kuklia iškyla. Nors aš neįstengiau įsivaizduoti tos visos aplinkos, bet aš vis tiek patenkinta. Bet galop viskas jau suruošta ir važiuojame. Išvažiuojame aš, Petia ir Semionovas. Ligi Spoloho kelias pažįstamas ir visai nuobodus, bet pervažiavus Spolohą prasidėjo labai gražios vietos, taip besidžiaugiant žaliom lankom ir didžiuliais Sibiro medžiais, nepastebimai pasiekėme ir vietą. Kokios čia graži gamta, tikrai poetiškoje vietoje stovi mūsų „šalašas“ (palapinė iš šieno). Išsikraustėm daiktus, nuėjom su Petia į upelį vandens, užkūrėme ugnį ir išsivirėme pietus, kaip viskas čia įdomu, tik iš pradžių neįprasta. Staiga susirgo šeimininkas, tai aš jaučiausi tiesiog priblokšta. Apžiūrėjau artimesnes vieteles, kaip čia visur gražu, kaip aš seniai mačiau tokias žalias plačias pievas su kvepiančio šieno kupetom, miško medžiai  ,su paukštelių giesmele ir tą tylią upelio pakrantę, kurioje galima sėdėti ilgiausias valandas. Vakarop atplaukė Semionovas. Išsivirėm vakarienę, pavalgėm, vėl viską sutvarkiau ir atsisėdau prie laužo pasidžiaugti vakaro gražumu. Taip aplinkui tylu, tik kur ne kur praskrenda paukštelis, taip palengva šnara upelis, šviečia mėnulio pilnatis. Baigia degti  laužas, taip viskas gražu ir gera, kaip menasi Lietuva, taip, rodos, prasėdėtum visą naktį, bet iš Suetichos girdisi gudokas – pusė  dvylikos (spirito varyklos darbo pamainos signalas).

Rugpjūčio 18 d., antradienis.
Rytą atsikėliau anksti, nes reikia išvirti pusryčius. Vyrai jau išėjo pjauti ir tuoj sugrįš pusryčių. Išviriau pusryčius, viską sutvarkiau ir į „šalašą“ miegoti. Numigusi gerą valandą, nubudusi radau vyrus bevalgančius pusryčius. Vyrai nuėjo pailsėti, o mes nuėjom į paupį, ten, kur stovėjo mūsų valtis. Visgi prikalbėjo pasivažinėti valtimi, iš pradžių buvo baisu, bet paskui pripratau ir tiesiog pasidarė įdomu. Plaukiojome ilgą valandą. Paskui grįžome į „šalašą“, pavalgėme pietus ir išėjome grėbti šieną. Na kaip be galo įdomu tas darbas ir gamta. Vakarop baigėm darbą ir grįžome į „šalašą“. Ach, kad taip čia būtų kas nors iš artimųjų mergaičių, tai gyvenimas būtų gana puikus. Tie rytmečiai, tas šieno kvapas, upelio čiurlenimas ir vakarai, praleidžiami prie degančio laužo, kaip viskas žavinga ir puiku.V iską pamiršti, kad ten kažkur yra Sujeticha su savo pilkomis dulkėtomis gatvėmis, su dūmais pritvinkusiu oru, kad joje nėra kur laisvai atsikvėpti ir linksmiau praleisti nors vieną laisvą valandą. Ir jautiesi taip lengvai ir maloniai, bet neilgai teks džiaugtis tuo gamtos grožiu, nes dar trys dienos ir vėl į Sujetichą. O aš čia dar norėčiau pabūti, dar nors penkias dienas, bet juk…

1956 m. balandžio 24 d., antradienis.
Kiek prabėgo dienų nuo to laiko, kada aš taip laiminga buvau sužavėta gamtos grožiu. Prabėgo jau trys metai. Kiek buvo praleista nemalonių ir geresnių valandų, bet viskas prabėgo pro šalį taip greitai, kad nespėjau nei pajusti. Buvau pas šeimininkus dar per vasarą ir rudenį, paskui sulaukusi 1954 metų, išėjau į namus. Menasi ir tas mėnuo, praleistas pas Angelę. Įstojau į darbą (Genė dirbo spirito gamykloje), kiek teko nukentėti nuo bendradarbių. Paskui vasara, pasidarė dirbti lengviau, įdomiau, pradėjau priprasti. Menu tas vasaros dienas, kada grįždavau iš darbo tokia nuvargusi, bet buvau patenkinta ir tylėjau. Galop ruduo, prasidėjo bulviakasis. Viskas slinko kartu: ir dirbome, ir kasėme bulves. Kartą grįždama iš darbo sužinojau, kad atvažiavo Steponavičiai (mamos brolis su žmona), o rytojaus dieną  dar netikėtas džiaugsmas, atvažiavo Bronius (brolis iš Lietuvos). Kaip buvo malonu ir gyvenimas greitai slinko. Bet vėl nemalonumas darbovietėje – tai Antano mirtis (Vyrą spirito gamykloje sužalojo rąstas ir po dviejų dienų ligoninėje mirė). Kaip baisu, koks atsitikimas, aštuoniolikametis vaikinas netenka gyvybės, kuris taip galvojo apie gyvenimą, kūrė ateitį ir štai jau jo nėra. Tas atsitikimas vėl sukėlė savotiškas mintis ir požiūrį į gyvenimą. Palaipsniui viskas nuslinko į praeitį, bet gyvenime buvo vis kitokie nemalonumai. Baigė praslinkti 1955 metų žiema. Bronių pašaukė į armiją, ir vėl nemalonumas, bet neilgam, dar jį paliko neribotam laikui. Praėjo pavasaris, prasidėjo vasara, viskas slinko pamažu. Aš vėl susidūriau su pažįstamomis Audiušino vietovėmis, tik jau šitą kartą iš darbovietės. Ten viskas slinko panašiai kaip ir 1953 metų vasarą, tik jau čia buvo kompanija, buvo lietuvės mergaitės, be to dar mokiausi pjauti su dalgiu. Laikas slinko linksmai ir įvairiai. Bet vieną šeštadienį, grįžusi į Sujetichą, išgirdau liūdną naujieną, kad Broniui reikia išeiti į armiją. Ir taip saulėtą rugpjūčio rytą mes atsisveikinom. Aš išėjau į kolchozą (šefuojamas Audiušino kolūkis), bet jau nebuvo to malonumo, nes galvoje sunkios mintys. Pabuvom dar savaitę ir grįžau visam namo. Padirbusi keletą savaičių gamykloje ir vėl atgal į kalchozą. Bet jau šį kartą nežavėjo gamta, nebuvo kompanijos, be to buvo ruduo. Ir daug ko teko vėl pamatyti. Vėlai rudenį iš po visų darbų grįžome į Sujetichą. Ir vėl slinko įprastos darbo dienos. Viskas slinko sena vaga. Atėjo žiema, bet greitai ir praėjo, nes oras buvo gražus ir viskas gerai sekėsi. Priartėjo pavasaris, pradėjo tirpti sniegas, saulutė ėmė šviesti maloniau, ir sieloje nebuvo tamsių debesų.

Balandžio 25 d., trečiadienis.
Štai ir vėl nusibodusi teritorija, suverstos krūvos kaladžių ir viskas kaip seniau, tie patys darbai ir darbininkai, vienodai kaip anksčiau įsiutęs načialninkas ir dešimtnikas.

Sujeticha, Taišeto rajonas, Irkutcko sritis. 1955 m. Genovaitė Tamulytė (sėdi pirmaiš kairės) su draugėmis. Nuotrauka iš Navickienės šeimos archyvo.

1956 m. gruodžio 31 d., pirmadienis.
Ir tikrai svajonės lieka svajonėmis, šiandien jau ir vėl nebe pavasaris, o žiema pačioje savo stiprybėje. Jau 1956 metai baigia savo kelią žemėje, tuoj juos pakeis Nauji, kurių aš laukiu su visai paprastu jausmu. Kaip reikalinga, kad juos sutiktum ir praleistum,  nekuriu planų, nes žmogus  sau neturi valios, tai ir tegul bus kaip jau yra žadėta. Gal per toli nuklydau nuo to apie ką galvojau, juk taip nesenai buvo tas pavasaris, kuris atnešė tiek skausmo ir liūdesio į mano sielą. Bet per tą laiką buvo ir šviesesnių valandų, kurios ilgai liks prisiminimuose. Grįžus po atostogų į darbą sekėsi neblogai, tik dar dažnai verkdavau nuo kojos skausmo, kuris ilgai dar kankino, bet vis tiek pavasarį  lengviau ant širdies. Po to ir vėl netikėtas laimės švystelėjimas: tai Bronius grįžo atostogų. Tą trumpą valandėlę praleidome labai linksmai ir vėl liūdesio ašaros akyse, vėl stotis ir vėl atsisveikinimas. Vasara neteko pasidžiaugti, nes rugpjūčio mėnesį išvažiavom į kolchozą, į tą „numylėtą“ Audiušiną. Kolchoze laiką praleidau neblogai, buvo linksma draugija. Pabuvusi Audiušine pusantro mėnesio, grįžau vėl į Sujetichą, kur jau buvo gilus ruduo. Ir taip bevargstant  atkeliavo žiema, o su ja baigėsi 1956 metai. Atmintyje liks šių metų vasaros keletas savaičių, kurias   dirbau prie plukdymo (vasarą pliukdydavo rąstus). Kaip buvo gera ir lengva, o be to linksma draugija. Kaip nepastebimai greitai praėjo šie metai, o dabar lauksim, ką dovanos jaunystei Naujieji metai. Taip buvo tik vaikystėje ,kada laiminga su dideliu džiaugsmu laukdavai švenčių. Šiandien iš darbo grįžau ne  blogos nuotaikos ir maniau, sutiksiu Naujuosius metus berašydama kam nors laiškus.

1957 m. sausio 1 d., antradienis.
Ir štai į mūsų žemę atėjo nauji 1957 m. Daugelis pagalvojo, ką  dovanos Naujieji metai. Nors žmogus ir nežinai savo likimo, bet lyg kokia nuojauta sako, kad ir šie metai nieko gero nesuteiks.

Sausio 2 d., trečiadienis.
Šventės po švenčių. Ir taip diena po dienos skuba praeidamos, negrįždamos atgal, praėjo žiema ir pavasaris, atėjo ir vasara… o laikas tik bėga. Bet vasarą, kuri šiais metais tokia niūri savo šaltumu, nušvito viena saulėta dienelė, kurios aš laukiau taip ilgai ir nekantriai. Ir štai galiausiai liepos 28 d., ta diena, kuri atnešė laisvę ir teisę grįžti į Lietuvą. Kas galėtų šiandien mane suprasti, pasidžiaugti mano džiaugsmu, kurio pilna krūtinė. Kiek prabėgo metų, kiek prabėgo dienų, kurias lydėjo viena svajonė – grįžti į Tėvynę, kiek praeityje palikta skausmo, išgyvenimų, ilgesio. Ir kas galėtų suprasti tą mano džiaugsmą, kurio pilna krūtinė, man pasaulis atrodo visai kitoks. Aš laiminga, kad galėsiu palikti tą Sujetichą, kurioje prabėgo devyni mano gyvenimo metai, kurie atėmė tiek džiaugsmo jėgų ir sveikatos. Niekas nepajėgs suprasti, kiek išgyventa skausmo, kiek išlieta ašarų Sujetichoje…
Ir taip bėga dienos lyg kitokia versme, bet ir toje gyvenimo srovėje ne mažiau vargo, rūpesčių, ašarų. Kaip sunku, kai neturi gero draugo, kuris suprastų  ir atjaustų tave. Mano geriausios draugės,s u kuriomis galėdavai pasidalinti džiaugsmu, skausmu, šiandien sau nerūpestingai skraido po Lietuvos didmiesčius.

Spalio 17 d. 
Šiandien sapnavau, kad grįžo Bronius, o ryte nubudusi pati patikėjau savo mintimis, kad jis grįš. Leidžiu laiką, nes esu ligonis, laukiu laiškų ,kurių taip ilgai negaunu.

Spalio 18 d. 
Šiandien jau reikėjo eiti į darbą, bet neužteko jėgų. Kaip sunku sirgti, o dar tas begalinis ilgesys.

Spalio 19 d.
Šiandien gavau Broniaus laišką, bet kaip sunku buvo jį perskaičius, nes aš laikiau ne laiško, bet jo pačio.

Lapkričio 17 d, .sekmadienis.
Šiandien buvau nuėjusi pas Niną Vasiljevną (rusė senutė, su kuria kartu dirbo spirito gamykloje) atsisveikinti. Daug ir ilgai kalbėjom, išlydėdama padovanojo pagalvėlę. Kai trumpa žiemos diena, tai į namus grįžau jau sutemus ir mamą radau užsidegusią žiburį. Į mano klausimą, ar nėra laiškų,  mama padavė laišką, o man perskaičius laišką sako: „Tik tu pažiūrėk, kas čia ant stalo“. Žiūriu – ant stalo telegrama: „parvažiuoju rytoj. Bronius. Valio, galop tai sulaukėm. Didelė džiaugsmo banga užliejo mano krūtinę. Norisi verkti ir dainuoti.

Lapkričio 18 d., pirmadienis.
Darbe nesiekiau kojomis žemės, taip džiugu ir su nekantrumu laukiu vakaro. Vakare važiuosime į Taišetą pasitikti Broniaus. Baigusi pamainą nuėjau tiesiai į stotį sužinoti, kada ateina traukinys Nr. 3. Grįžusi greitai apsirengiau. Atėjo Jonas ir išvažiavom. Giedras, šaltas žiemos vakaras, dvylikos kilometrų kelionė nuteikė gan pakiliai. Stotyje su nekantrumu laukiau  traukinio, taip norėjosi kuo greičiau jo sulaukti. Ir štai pagaliau stotyje skamba  balsas: traukinys Nr.3 artėja prie perono. Tai pagaliau sulaukėme, išeiname į peroną, einame prie aštunto vagono. Vienas po kito išlipa keleiviai, tik jo dar vis nematyti ir taip atrodo jau ilgai stovi traukinys, tai kur gi jis? Pagaliau  jis prieš mus. Kiek džiaugsmo, laimės. Ateiname į stotį, nusiperkame bilietus ir į Sujetichą. Kaip gera, kad mes tuoj būsime namuose, o juk mūsų laukia mama. Atvažiavome į Sujetichą. Mudu su Broneliu traukiame linija namo: kalbamės, taip įdomu, linksma ir gera. Štai mano laukiamas, mylimas broliukas namie…

Sujeticha, Taišeto rajonas, Irkutsko sritis. Tolumoje namas, kuriame septyneruis metus gyveno Genovaitės Tamulytės šeima. Nuotraukoje – Tamulių kaimynai Kliknos. Nuotrauka iš Navickienėsšeimos archyvo.