E-he-hei! Užgavėnės!

Šiandien Užgavėnės, žiemos išlydėjimo ir pavasario sutikimo šventė. Krikščionims tai yra gavėnios – priešvelykinio pasninko ir atgailavimo laikotarpio – išvakarės. 

A. J. Greimas rašė: „Užgavėnės krikščionybės įtakoje tapo kilnojama diena, anksčiau buvo švenčiama pavasario ekvinokcijos (lygiadienio, – Red. past.) laiku. Apie tą laiką pasirodęs jaunas Mėnulio pjautuvas skelbdavo Naujųjų metų pradžią“. Daugelyje šalių Užgavėnės švenčiamos kaip karnavalas, o lietuviškos Užgavėnės – tai pati archaiškiausia, seniausių apeigų ir žaidimų, kurių metu susitinkama su mirusiųjų vėlėmis ir gamtos dievybėmis, tradicija.
XX a. pabaigoje Užgavėnės daugelyje Lietuvos regionų, išskyrus Žemaitiją, buvo primirštos, tačiau apie 1985–1990 metus jos vėl buvo atgaivintos. Žemaičių Užgavėnių tradicijas perėmė ir kiti regionai. Užgavėnių pavadinimas kilęs nuo gavėnios pavadinimo, o pastarasis nuo žodžių „gavėti“ (silpti) bei „gautis“ (žemė gaunasi iš po žiemos miego).
Užgavėnės – tai slenkstis tarp nueinančios žiemos ir ateinančio pavasario. Savo pobūdžiu Užgavėnės yra tarsi karnavalas – tai liaudies šventė nesusijusi su jokiomis bažnytinėmis apeigomis (išskyrus faktą, kad šventės laikas priklauso nuo Velykų laiko). Užgavėnės švenčiamos likus 47 dienoms iki Velykų, taigi data kasmet kinta nuo vasario 3 iki kovo 9 dienos.

Papročiai
Per Užgavėnes tradiciškai dirbami tik lengvi darbai, gaminamas maistas bei sočiai valgoma, pramogaujama. Liaudyje sakoma, jeigu sunkiai per Užgavėnes dirbsi, tai „per visus metus nebus poilsio, nepabaigsi darbų”.
Žmonės ruošdavosi Užgavėnėms: rūpinosi kostiumais bei kaukėmis, iki šventės skubėdavo pabaigti sunkesnius ūkio darbus, išsikulti javus – sakydavo, jeigu patingėsi, pelės sukapos. Ypač daug nelaimių galinčios prisišaukti verpiančios moterys: kirmys mėsa, rūdimis apsitrauks linai, siūlai ir drobulės ir t. t. Užgavėnių dienai atėjus priešpiet gamino valgius, taisėsi drabužius, o popiet jau ir pati šventė bei linksmybės prasidėdavo. 

Užgavėnių valgiai
Tikima, kad jei per Užgavėnes gerai ir sočiai valgysi, būsi sotus ir stiprus visus metus. Pagal tradicijas Užgavėnių dieną turėtų būti valgoma 7–12 kartų.

Tradiciniai Užgavėnių valgiai:
Šiupinys. Kaip matyti iš rašytinių šaltinių, tai pats senoviškiausias Užgavėnių patiekalas. Mažosios Lietuvos lietuviai šiupinį – žirnius, virtus su kiaulės galva ir kojomis, – valgė dar XIX šimtmečio paskutiniajame ketvirtyje. Jis buvo verdamas iš žirnių, pupelių, kruopų, bulvių, įdedant kiaulės galvą, kojas, uodegą. Pirmoje XX amžiaus pusėje šiupinys buvo pats svarbiausias patiekalas. Kiunkė – mėsos ir bulvių troškinys, kartais patiekiamas kaip šiupinio pakaitalas.
Blynai, kaip ir dabar, taip ir tuomet buvo kepami. Dažniau kepdavo miltinius blynus. Kartais į jų tešlą įplakdavo ir kiaušinių. Kiek rečiau valgydavo tarkuotų bulvių blynus. Vėliau blynai pamažu pakeitė šiupinį. Jais būtinai vaišindavo svečius. Valgydavo vakare. Rūgščius blynus kepdavo iš mielinės tešlos, raugintos apie parą. Jie ypač populiarūs Žemaitijoje.
Spurgos – raugintos arba neraugintos gerųjų miltų tešlos bandelės, virtos taukuose.
Šaltiena – tradicinis Užgavėnių valgis. Ją verda iš kiaulės ausų, kojų, galvos, šiam reikalui paliktų nuo kalėdinių skerstuvių. Užvalgius reikia atsigerti, tad vyrai raugindavo miežinio alaus. Jį ruošdavo Užgavėnėms iš anksto, kiti užsiraugdavo tuoj po Kalėdų.

Per Užgavėnes būdavo vaišinamas kiekvienas į namus užėjęs žmogus. Nors jis ir būtų sotus, privalėdavo kiekvieno mėsiško valgio po truputį paimti. Užgavėnių valgių, priešingai negu Kūčių, ant stalo palikti negalima. Kiekviena šeimininkė turėdavo taip apskaičiuoti, kad visko būtų nei per daug, nei per mažai. Žinoma atvejų, kai Užgavėnių valgio liekanom buvo teikiama ir gydomoji galia. Jos sušeriamos gyvuliams ir paukščiams „nuo visų ligų“. Užgavėnių dieną paprastai mėsos ruošiama daug, visa ji turi būti suvalgoma, nes po Užgavėnių prasideda Pelenų diena, kai mėsą valgyti draudžiama.

Užgavėnių stabai bei kaukės
Kaukės bei persirenginėjimas – vienas pagrindinių Užgavėnių šventės atributų. Svarbiausia, kad Užgavėnių drabužis nebūtų kasdienis, jis turi būti kažkuo išsiskiriantis, neįprastas.
Kaukės dažniausiai daromos iš medžio žievės, avikailio arba kitokio kailio, gyvulių kaukolių, vėliau iš popieriaus, kartono, ir kitų medžiagų. Persirengėliai, eidami iš trobos į trobą, krečia pokštus, dainuoja, stengiasi pavogti kokį buities rakandą.
Tuomet, kai persirengėliai kaukių nebesidėdavo, veidą (ūsus, barzdas, skruostus) išsipaišydavo anglimi, suodžiais arba net burokų „rašalu“. Spalvas neretai tyčiomis sukeisdavo. Tipas buvo charakterizuojamas labai apibendrintai, bet tai netrukdė pavydėtinai taikliai išryškinti tipų ypatumus.
Užgavėnių popietę patys judriausi kaimo vyrai ir viena kita moteris susirinkdavo į sutartas vietas, slapčiomis apsitaisydavo „žydais“, „čigonais“, „arkliais“, „ožiais“, „gervėmis“ bei kitaip ir traukdavo per kaimą.
Šventės persirengėliams einant per kaimą, dėmesio centre – Morė, nors Aukštaitijoje ji nežinoma – aukštaičiai vežiojasi vyrišką Morės pakaitalą. Morė – tai vaisingumo dievybė, kuri sudeginama lauže tam, kad vėliau atgimtų. Su ja „išvaromas“ susikaupęs blogis, kartu ir įkyrėjusi žiema. Dažniausiai sudegusios iškamšos pelenai būdavo išbarstomi po laukus, buvo tikima, kad tuomet bus derlingesnė žemė.
Lašininis vaizduoja sotumą, persivalgymą. Jis – storas, su lašinių gabalu burnoje, kartais su kiaulės galvos kauke. Kanapinis – liesas, apdriskęs, skrybėlę susijuosęs kanapių pluoštu, nuspurusiais ūsais, o rankose – ilga lazda Lašininiui išvyti. Kanapinis su Lašininiu paprastai stumdosi, grumiasi, kol galiausiai Kanapinis nugali. Visa tai simbolizuoja nenorinčios pasitraukti žiemos kovą su žmonių išsiilgtu pavasariu.