Domėjimasis dvarų kultūra išgyvena renesansą

Apie dvarus, dvarų kultūrinį palikimą šiandien plačiai kalbama. Išlikusios dvarų erdvės, kad ir apgriuvusios, traukia vis daugiau lankytojų. Juose rengiami koncertai, spektakliai, įvairūs renginiai susilaukia didžiulio pasisekimo. 

Pastaraisiais dešimtmečiais išryškėjo nauja tendencija – Lietuvos žmonės su šeimomis keliauja po išlikusius dvarus.
Kodėl šiuolaikinį žmogų traukia dvaras, dvaro aplinka? Kas tai? Tik pažintis su išlikusia ankstesniųjų amžių architektūra, o gal tai noras prisiliesti prie buvusios dvaro kultūros, sugrįžti į praeitį? Pasak dvarų tyrinėtojos prof. dr. N.Lukšionytės-Tolvaišienės, dvaro sodyba daugeliui iš mūsų asocijuojasi su dvasiniu komfortu, natūros ir kultūros santarve. Mums, gyvenantiems žymiai paprastesnį bei skubėjimo užgožtą gyvenimą, išties tai vienas iš traukos aspektų. Ir dar vienas ne mažiau svarbus reiškinys mūsų kas dieną vis labiau svetimėjančioje visuomenėje – pasiilgimas tikrų, bendruomeniškų santykių, kurie buvo pagrindu dvaro gyvenime. Dvare svarbų vaidmenį vaidino bendruomeniški santykiai. Būta ir grubumo, ir kilnumo, tačiau viskas buvo tikra. Profesorės nuomone dvaro ilgesys – tai ilgesys tikro, medatyvaus gyvenimo.

Dvarai, dvaro sodyba – tai daugiafunkcinis pasaulis, kurį sudaro materialusis paveldas: gyvenamoji didikų rezidencija, paprastai supama parko, pagalbiniai pastatai – oficinos, ledainės, žirgynai ir kt. pastatai, ūkiniai pastatai, gamybiniai pastatai – bravoras malūnas, pieninė ir kumetynas – dvaro darbininkų namai. Ir dvasinis paveldas: dvaro žmonų bendravimas, žmogiškųjų santykių paveldas, bendrai kuriama kultūra, kas visumoje ir sudaro bendrąją dvarų kultūrą.

Šimtmečių bėgyje dvarai išgyveno daugybę krizių, natūralių, diktuojamų paties gyvenimo kaitos procesų bei dirbtinų griovimų. Lietuvos dvarams didžiulis smūgis buvo 1863 metų sukilimo pralaimėjimas. Daugeliui bajorų, rėmusių ar dalyvavusių išsilaisvinimo judėjime, grėsė ištrėmimai, mirties bausmės, dvarų konfiskavimai. Tokia lemtis ištiko Panemunės dvarą. A. Gelgaudui, tapus vyriausiuoju sukilimo vadu ir pralaimėjus mūšius, pilis buvo Carinės Rusijos valdininkų nusavinta.
Kitas smūgis Lietuvos dvarus ištiko tarpukario Lietuvoje. 1922 metais vykdoma Žemės reforma susilpnino dvarininkijos sluoksnį. Ir žiauriausia griūtis – 1940 metai, kai sovietų valdžia, dvarus, kaip valdymo formą, išvis panaikino, juos nusavino, o dvarininkus trėmė į Sibirą. Šiandien, siekiant išsaugoti unikalų dvarų architektūrinį paveldą yra teigiamų poslinkių, didelė dalis dvarų restauruojami, prižiūrimi ar bent jau yra tokia siekiamybė.
Tačiau yra ir negatyvioji pusė. 1992 – 1993 metais prasidėjusi Lietuvos nekilnojamo turto privatizacija, daugelio dvarų – architektūrinio paveldo objektų atžvilgiu, sukėlė tikrą krizę. Kad tuo įsitikintume, pakanka pažvelgti į Belvederio rūmus.
Apie dvaruose vyravusią kultūrą ilgus metus buvo nutylima, arba dar blogiau, faktai iškreipiami, klastojami. Tačiau tas laikmetis jau praeityje. Šiandien, kaip jau anksčiau minėjome, domėjimasis dvarų kultūra išgyvena renesansą. Ir nors daugelis dvarų išnyko negrįžtamai, kitų liko tik dvarvietės, mūsų rajone yra išlikę seniausi iš dvarų palikimo – rezidencinės Panemunės ir Raudonės pilys, datuojamos XVI – XVII a. Kiek daugiau dvarų išliko statydintų XVIII – XIX amžiuose, kuriems būdinga klasicizmo architektūra. Tai Belvederio, Jurbarko, Veliuonos, Daugėlių, Lapgirių, Padubysio dvarų, Kazikėnų dvarelio pastatai.

XX a. išgyventi griovimai, perstatymai, pastatų pritaikymas mokykloms ar kitoms reikmėms labai pakenkė dvarų architektūrai. Kaip atrodė dvarai, daugeliu atveju, dabar galime spręsti tik iš archeologinių tyrinėjimų, ikonografinės medžiagos, kurios, deja, yra labai mažai. Tad neįkainuojama vertybe tampa XIX a. dailininko N.Ordos piešiniai. Juose užfiksuotas XIX a. architektūrinis paveldas – Panemunė ir Raudonės pilys, Veliuonos bažnyčia ir kiti Lietuvos dvarai. Vertybe tampa visa ikonografinė medžiaga, kurią surenka kraštotyrininkai ar per stebuklą yra išsaugoję spėję pasitraukti iš Lietuvos dvarų paveldėtojai, jų palikuonys.

Ir dar vienu aspektu labai svarbus dvarų kultūrinis palikimas. Kartais išgirstame, jog dvarų kultūra nebuvo būdinga Lietuvai. Tačiau šie pasvarstymai, laimei, vis labiau eina į užmarštį. Juk pats išlikusių dvarų, pilių bei dvarviečių skaičius byloja pats už save ir paneigia tokias nuomones.
Šiuo metu Lietuvoje esama apie 800 išlikusių dvarų sodybų ar jų fragmentų, o būta virš 3 tūkstančių dvarų. Nereikėtų užmiršti, jog tautinis atgimimas, rašto bei grožinės literatūros pradmenys taip pat prasidėjo dvaruose. Kaip šiandien negyvename uždaroje valstybėje, taip pat ir dvarai visada buvo atviri Europos kultūrų įtakai. Dvarus, parkus projektavo italų, prancūzų, vokiečių ar rusų architektai. Dažnai Lietuvos dvarų savininkų genealogijos medis nuveda į Vokietijos, Švedijos, Lenkijos ar kitas šalis. Mūsų rajone išlikusių didžiųjų dvarų savininkai buvo švedų, vokiečių, rusų, portugalų didikų palikuonys. Tačiau nevertėtų užmiršti, jog visais laikais sąsajos su kitomis valstybėmis, gebėjimas pasiimti kas geriausia, pažangiausia tik praturtina bei praplečia tiek suvokimo ar mąstymo bei materialinio gerbuvio ribas.