Dingusio Milaičių dvaro istorija

Jurbarko krašte, ypač šiaurinėje rajono dalyje būta nemažai dvarų. Vieniems iš jų pasisekė – dar iki dabar tebestovi, yra daugiau ar mažiau prižiūrimi, kiti sovietmečiu buvo asocialių žmonių nugyventi ir paversti landynėmis, labai retas kuris buvo sugrąžintas teisėtiems savininkams, o liūdniausias likimas ištiko tuos, kurie išvis išnyko nuo žemės paviršiaus. Liko tik žmonių prisiminimuose ir keliose fotografijose. Daug yra tokių, kurių net kraštotyriniuose darbuose, atgavus nepriklausomybę, nespėta užfiksuoti.

O juk jų būta – su savo kultūra, tradicijomis, pažangiais ūkininkavimo metodais. Dešimtmečius diegta pažiūra, kad dvaras ir jo gyventojai yra blogis, sugebėjo atlikti savo juodą darbą – ir dabar kilmingesnio luomo atstovai dažnai įsivaizduojami kaip pasipūtę, niekinantys kitus. O juk kultūra, kad ir kaip mažai jos tuo metu prieškariniame Lietuvos kaime būta, visų pirma ėjo būtent iš dvarų. Čia buvo diskutuojama apie aktualiausius politinius įvykius, skaitomos ir aptariamos knygos, domimasi pažangesniais ūkininkavimo metodais, gyvulininkystės, augalininkystės pasiekimais ir kitais civilizacijai reikalingais pokyčiais.

 Seniai nušluotas nuo žemės paviršiaus dvarelis, kadaise skleidęs kultūrą tikrąja to žodžio prasme - Milaičiai.
 Buvo įsikūręs netoli Eržvilko esančiame to paties pavadinimo Milaičių kaime, esančiame važiuojant iš Jurbarko link Pašaltuonio. Dabar dar yra išlikusi šio dvaro pastato dalis pačiame Eržvilke, miestelio centre. Sovietmečiu privatizuotas pastatas buvo atvilktas į miestelio centrą ir tapo senaisiais Eržvilko kultūros namais. Dabar jame įsikūrusios kelios parduotuvės, kurių savininkai greičiausiai net nežino, kokiame pastate šeimininkauja.

 Apie Milaičius, jų šeimininkus ir gyvenimą dvare prisiminimais sutiko pasidalinti kuo puikiausiai šviesųjį jo laikotarpį prisimenanti, Jurbarke gyvenanti ir ką tik garbingą 90-ties metų jubiliejų atšventusi Ona Mockutė–Šimoliūnienė. 1923 metais ji gimė Eržvilko valsčiuje, Rudžių kaime. Šeimoje be jos dar augo broliai Izidorius, vėliaus tapęs partizanų būrio vadu, ir Alfonsas. Ponios Onutės tėveliai buvo labai darbštūs ir tvarkingi žmonės, turėjo 13 hektarų žemės. Jų sodyba iš vienos pusės tęsėsi iki pat Šaltuonos upės. Kitoje upės pusėje buvo įsikūręs Milaičių dvaras, kuris tuo metu priklausė Vytautui ir Monikai Lukoševičiams. „Lukoševičiai augino keturis vaikus – Ireną, Danutę, Nijolę ir sūnų Adą. Su Irena susipažinom, galima sakyti, upelyje. Mes, vaikai, tiek iš vieno kranto, tiek iš kito, vasarą nuolat mirkdavom upėje. Aišku, kai nereikėdavo padėti tėvams. Irutė tapo mano geriausia drauge nuo pat mažų dienų. Tarp mūsų nebuvo jokio skirtumo - ar tu iš ponų kilęs, ar iš paprastų žmonių. Nuolat lankydavausi pas ją dvare. Jos mama Monika Lukoševičienė mylėjo mane kaip tikrą dukterį. Ir dabar dar prisimenu iš dvaro sklidusią šviesią ir draugišką atmosferą. Ir kai vaikas buvau, ir vėliau, ten buvau visada laukiama. Jeigu pirkdavo medžiagą savo dukterų suknelėms siūti – nupirkdavo ir man, mano mama turėjo gerą siuvėją – tuoj pat pasiūdavo pagal naujausią madą. Tas pats būdavo ir su batais bei kitais daiktais. Apskritai net ponia jos vadinti negalėčiau, greičiau antrąja mama – tokia man buvo gera. Kartu su Irena lankėm ir Pašaltuonio pradžios mokyklą, o kai ją baigėm, Irena buvo užrašyta į Jurbarko gimnaziją. Tada ponia Monika atėjo įkalbinėti mano mamos, kad ir mane leistų mokytis į gimnaziją. Be abejo, tai buvo gana brangus malonumas kaimo vaikui, bet M. Lukoševičienė primygtinai prašė „leisti vaiką į mokslus“. Ji buvo tikrai labai šviesus žmogus, namuose turėjo didžiulę biblioteką, tad norėjo, kad ne tik jos pačios vaikai būtų išsilavinę, bet ir kuo daugiau žmonių šviestųsi. Mano mamai besvarstant, ką čia su tuo vaiku daryti, ponia Monika pateikė ultimatumą: jeigu tu, Rozalija (mano mamos vardas), neleidi Onutės į gimnaziją, leisiu aš. Mama sutiko skirti pinigų mano mokslams. Taip lamingai susiklostė tąkart mano likimas draugės mamos dėka – tapau Jurbarko „Saulės“ gimnazijos mokine, vėliau sėkmingai ją baigiau ir iki sovietams užgrobiant Lietuvą net spėjau padirbėti mokytoja. Mat tuo laiku baigusieji gimnazijas buvo laikomi gana aukšto lygio išsilavinimą gavusiais žmonėmis, tad ir geresnį darbą taip pat buvo nesunku gauti“, - prisiminimais dalinasi ponia Onutė.

 Ji pasakoja, kad visą gimnazijos laikotarpį buvo nuolat M. Lukoševičienės remiama, o su Irena Lukoševičiūte-Žemaitiene iki pat pastarosios mirties prieš keletą metų išliko geriausiomis draugėmis. „Ponia Lukoševičienė sutvarkė apleistą dvarą, kai atėjo čia šeimininkauti ir labai sėkmingai jį valdė. Ji ne tik šelpė apylinkės žmones, juos gydė ir visaip kitaip jiems padėjo. Turimų knygų negailėjo ne tik man skaityti, bet duodavo visiems kaimo žmonėms. Labai norėjo, kad žmonės būtų šviesesni, kultūringesni. Aš tas knygas parsinešusi skaitydavau paslapčia, mama galvodavo, kad mokausi. Kartais suprasdavo, kad negaliu taip graudžiai verkti, skaitydama matematikos vadovėlį, tekdavo prisipažinti, kad ir vėl iš dvaro knygą parsinešiau“, - linksmas istorijas prisimena ponia Ona. Ji taip pat prisimena, kad abu Lukoševičiai buvo uolūs kaimo žmonių susirinkimų lankytojai. Jų metu pasakodavo žmonėms apie pažangesnius ūkininkavimo būdus, ragindavo prenumeruoti periodinę spaudą, šviestis, tvarkytis.

 „Iš dvaro sklidusios šviesos neįmanoma pamiršti“, - tvirtina garbaus amžiaus sulaukusi moteris.
„Kiek dvare būta pokylių, įvairiausių susitikimų. Jų metu būdavo prisigalvojama visokiausių žaidimų, pokštų. Buvo šokama, dainuojama ir, aišku, vaišinamasi. Ponia Lukoševičienė išmokė mane gaminti įvairiausių valgių. Esu užsirašiusi iš jos išmoktą ne vieną valgių receptą - kai sukūriau savo šeimą, ne vienas pravertė. Tokių skanių tortų net ir dabar dar niekas Lietuvoje neiškepa. Ir ne tik tortus ar pyragus, visokius kitokius valgius išmokau pagal „dvarą“ gaminti. Jų pačių vaikai, kiek atsimenu, nebuvo lepinami. Visi turėjo pareigas atlikti – tvarkyti kambarius, padėti namų ruošoje, dengti stalus ir kitokius darbus nudirbti. Nors ir turėjo tarnų, bet ponia Monika Lukoševičienė norėjo, kad vaikai žinotų, ką reiškia dirbti“, - prisimena moteris.  

Irena ir Onutė išliko draugėmis visą gyvenimą. (Nuotrauka iš asmeninio archyvo).

 Ona Mockutė-Šimoliūnienė, sovietams okupavus Lietuvą antrąjį kartą, net minties kitokios neturėjo, kad reikia eiti į mišką padėti partizanams. Ne tik todėl, jog tėvų nuo mažens kartu su broliais buvo patriotiškai auklėjama, bet jau buvo mačiusi, kaip rusai elgėsi 1940-aisais, pirmosios okupacijos metu.

 „Mūsų namas buvo didelis, todėl vieną galą nuomodavom girininkijai. Čia gyveno girininkas Kazimieras Bastys. Nevedęs, padorus, labai darbštus žmogus. 1941 birželio mėnesį vieną rytą atvažiavo rusų sunkvežimis su kareiviais ir tą girininką vienmarškinį įsodino į kėbulą, kur jau sėdėjo kaimyninio dvarelio savininkas Gedgaudas. Po kelių valandų toks pats sunkvežimis atvažiavo į mūsų kaimynų Sabonaičių kiemą, kur gyveno vyras su žmona ir devynerių metukų dukrele. Sabonaitienė tuo metu laukėsi antrojo kūdikio. Sabonaitis, buvęs nepriklausomos Lietuvos karininkas, tuomet išėjęs į atsargą, gyveno savo ūkyje. Pamatėm, kad jau ir juos ruošiasi vežti, o jie kaip tik buvo pradėję kepti duoną, bet taip ir nebesuspėjo. Tada mūsų mama pasiėmė porą kepalėlių duonos ir nunešė jiems. Taip juos pusnuogius ir pusalkanius išvežė. Net šiandien pamenu kaip nėščią moterį įgrūdo į sunkvežimį. Sabonaitis žuvo Červenėje – apie tai pasakojo kartu su juo patekę du Eržvilko kunigai – Antanas ir Pranas Petraičiai. Kai išgirdo pirmuosius šūvius, tiedu krito ant žemės, o po to pabėgo. Kai rusų tankai traiškė sušaudytuosius, jie jau buvo nušliaužę į artimiausius krūmus. Tad grįžę į Lietuvą galėjo papasakoti apie tas skerdynes ir kaip žuvo kaimynas Sabonaitis. O Sabonaitienė pateko į Komiją, ten gimdydama mirė, po kelių dienų iš bado mirė ir jos naujagimis. Tada pirmą kartą pamačiau kas yra bolševikai, kokie jie žiaurūs. Iš Pašaltuonio išvežė mokytojus, visą inteligentiją“, - apie patirtus išgyvenimus pasakoja ponia Onutė.

 „1944 grįžtančią rusų armiją pasitikom su siaubu. Pradėjo organizuotis partizanų būriai, mudu su vyresniuoju broliu Izidoriumi nelikom nuošalyje. Aš tapau ryšininke, slapyvardžiu Genovaitė, o brolis - Rolando būrio partizanu, slapyvardžiu Jovaras arba Rikis, priklausė LLA. Pas mus į sodybą ateidavo partizanai pavalgyti ir pailsėti. Kai mane pirmą kartą suėmė, uždarė taip vadinamoje Tauragės Šiubartinėje. Tuo metu Tauragės ligoninės chirurgijos skyriaus vyriausiuoju gydytoju dirbo mano draugės Irenos Lukoševičiūtės dėdė Matusevičius. Kai Irenai mama pasakė, kad aš jau areštuota, kad nepasiėmiau maisto ir sergu, ji iškart nuvažiavo į Tauragę pas dėdę ir paprašė, kad mane paimtų į ligoninę. Dvi savaites jau buvau išgulėjusi areštinėj ant grindų nei valgiusi, nei gėrusi. Tada chirurgas Matusevičius liepė mane perkelti į ligoninę. Mano mama iš ten suorganizavo pabėgimą – perdavė ilgą virvę, kadangi gulėjau antrame ligoninės aukšte. Vieną naktį su kita kaline virve nusileidom žemyn ir ištrūkom. Vėliau, grįžusi į mūsų kaimą, išėjau su broliu į mišką partizanaut. Atsimenu, brolis padarė palapinę iš eglišakių, užkūrė ugnį, pasakojamės išgyvenimus. Tik staiga išgirdom traškesį, baisiai išsigandom. O tas traškesys - vis artyn mūsų. Žiūrim – iš už eglišakių išlindo didžiulis vilkas, o ne rusas. Net linksma pasidarė. Vilkų mes jau nebijojom, tik rusų“ – su šypsena tos nakties išgyvenimus prisimena buvusi partizanų ryšininkė.

Vėliau ji dar apie metus slapstėsi Aldonos Dirginčiūtės pavarde, kol vieną dieną Meškininkų kaime buvo areštuota. Po visų ilgų tardymų, mušimų, pirmoji Lietuvoje gavo 25-erius metus kalėjimo. Taip pateko į invalidų lagerį, į Potmą, kuriame išbuvo iki 1956 metų. Brolis Izidorius Mockus partizanaudamas žuvo miške 1946 metais. Grįžusi į Lietuvą, jau sukūrusi Sibire šeimą, Ona Mockutė-Šimoliūnienė iki pat dabar gyvena Jurbarke. Nors ir praėjusi baisius Sibiro kančių kelius, nelengvą gyvenimą nugyvenusi, ji vis dar gali daug gražių dalykų papasakoti apie šviesiausią savo laiką – vaikystės ir jaunystės metus, prabėgusius gimtajame Rudžių kaime ir šalia, kitapus upės jos laukusiuose Milaičiuose.

  Dvarininkės Monikos Lukoševičienės šeima taip pat buvo ištremta. 1949 metais tėvai, brolis ir seserys iš Kauno buvo išvežti į Sibirą. Šilutėje liko tik dukra Danutė, nes ji buvo nepilnametė ir neregistruota. Todėl apie ją, matyt, nežinojo. Atrodo, kad buvo nuspręsta jos vienos į Sibirą nesiųsti. Iš mokyklos ji buvo pašalinta ir įdarbinta bibliotekoje, skaitykloje. Kai buvo areštuotas Šilutės muziejaus direktorius Feliksas Maksvytis, žiemą jai teko perimti Šilutės muziejų. Taip viena iš dvarininkų šeimos palikuonių Danutė Lukoševičiūtė-Narbutienė išdirbo muziejaus direktore nuo 1956 iki 1988 metų.

Grįžusi iš Sibiro dvarininkų Lukoševičių šeima apsigyveno Šiauliuose. Šie žmonės palaidoti Eržvilke šalia kitų garsių jų giminės narių. Galima sakyti, kad dingusio dvaro istoriją mums primena ne tik pastatas miestelio centre, keleto žmonių atsiminimai, bet ir kuklūs antkapininiai paminklai po šimtamečiais medžiais.
Lukoševičių giminės istorija:  Lenkijos bajoras Lukoševičius (Lukosewic ar pan.) su kitais lenkais prisijungė prie Napoleono armijos, kad būtų Lenkija išlaisvinta iš carinės Rusijos. Lietuvoje vedė bajoraitę Vytartaitę ir valdė nedidelį dvarą (apie 60 ha žemės). Vytartai buvo giminės Radviloms, paskutinės tos šakos Radvilaitės buvo netekėjusios ir yra palaidotos Eržvilke.

 Po to, kai broliai Banaičiai ginče dėl žemės (ta ginčo žemė yra vadinama ,,kalneliu“) užmušė paskutinį Vytartą, kuris valdė Milaičių dvarą, jį paveldėjo Lukoševičiai.

Proseneliai Anzelmas ir Paulina Lukoševičiai: šeimoje buvo 3 broliai Lukoševičiai. Vyriausiasis nebuvo sveikas, vidurinysis gražus, protingas ir labai stiprus, o jaunėlis – mažiukas, todėl tėvai tikėjosi, kad dvarą valdys vidurinysis. Bet Rusija pradėjo karą su Turkija ir iš kiekvienos šeimos ėmė po rekrūtą. Vyriausias sūnus dėl sveikatos nebuvo tinkamas, todėl paėmė vidurinį. Būdamas bajoras jis išėjo tarnauti Rusijos armijon karininku, todėl tėvai tikėjosi, kad grįš iš karo gyvas. Per Rusijos-Turkijos karą jis išliko gyvas, bet laive, kuriuo plaukė atgal į Krymą, kilo maras ir laivą, bandantį įplaukti į Krymo uostą, apšaudė uosto patrankos ir nuskandino.
 O jauniausiasis brolis Anzelmas išvyko mokytis į Varšuvą, bet buvo gero charakterio, linksmas jaunikaitis, turėjo daug draugų, kaip su tais mokslais – neaišku, bet gyveno nenuobodžiaudamas, nes tėvai jam siuntė pakankamai pinigų. Kadangi vyresnysis sūnus buvo nevedęs ir ligonis, tai tėvai norėjo, kad Anzelmas vestų, turėtų vaikų ir perimtų valdyti dvarą, bet Anzelmas Varšuvoje linksmai gyveno ir grįžti nenorėjo, o tėvai, nepaisant jo nepaklusnumo, siuntė jam pinigų pragyvenimui.

Tėvai, norėdami parsigrąžinti sūnų  iš Varšuvos, sugalvojo gudrybę -įdavė dėdei (?) pinigų ir  pasiuntė į Varšuvą sūnaus paklydėlio parvežti. Tas Varšuvoje su Anzelmu gerai pasilinksmino, jį nugirdė, įkėlė į traukinį ir taip dvaro paveldėtojas buvo pargabentas į Lietuvą.

Anzelmas, būdamas jau metuose, vedė Pauliną. Jie turėjo tris vaikus: sūnų  Witoldą (Vytautą) ir dukras Boguslavą ir Bronislavą. Boguslava nebuvo labai vykusi, netgi atvirkščiai, o Bronislava buvo nepaprastai graži, bet susirgo ir kai tėvai vežė ją gydyti į užsienį (Vokietiją) prasidėjo karas (1-as pasaulinis – Vokietija-Rusija), uždarė sienas ir jie turėjo grįžti atgal. Bronislava mirė jauna ir graži, jos mama Paulina labai gedėjo dukros ir nepaliaujamai verkė. Vieną dieną jai besėdint seklyčioje atsivėrė durys ir įėjo mirusi dukra, visa šlapia ir prašė motinos, kad neverktų, nes jai dėl to labai sunku kitame pasaulyje. Paulina verkti nustojo (Paulinos pasakojimas). Bronislava buvo palaidota Eržvilke, gretimame kape šalia Radvilaičių.

Seneliai Vytautas ir Monika Lukoševičiai (proseneliai Škudzinskai).
Turėjo 3 dukras ir 4 sūnus. Monika buvo jauniausia sesuo. Senasis Škudzinskas buvo labai gudrus, susipirko daug žemių ir tapo turtingu ūkininku, sūnūs irgi buvo labai verslūs ir gudrūs, ėjo į mokslus, tapo turtingais žmonėmis, turėjo fabrikus ir didelius namus, ir šiuo metu jiems priklausiusiose  namuose veikia mokyklos (todėl jų paveldėtojams turtas grąžintas nebuvo). 

Monika buvo labai graži ir protinga, ir Vytautas Lukoševičius ją įsimylėjo. Kad nuotaka būtų lygiavertė nutekėjusi į dvarą, reikėjo duoti didelį kraitį, pinigais, o tai daryti senajam Škudzinskui nesinorėjo, bet dukterį išduoti už vieno turtingiausių apskrities žmonių buvo gerai, todėl Lukoševičiai ir Škudzinskai sutarė taip: Vytautas veda Moniką, o Monikos brolis Stasys veda Vytauto seserį Boguslavą, tokiu būdu, dukterims nereikės duoti kraičio, be to, ir nelabai puiki Bogusia bus ištekinta. Vytautas ir Bogusia buvo patenkinti, Monika klausė tėvų, o Stasys prieš vestuves visą naktį praverkė.

Kai Monika ištekėjo už Vytauto Lukoševičiaus, senieji Lukoševičiai dvarą perdavė į marčios rankas. Ji sutvarkė apleistą dvarą ir labai sėkmingai jį valdė. Šelpė apylinkės žmones, juos gydė ir visaip kitaip jiems padėjo. Turėjo keturis vaikus. 1949 m. šeimą išvežė į Sibirą, dvarą išardė ir perkėlė į Eržvilką – ten buvo kultūros namai.

M. Lukoševičienės anūkės Rasos Kondratavičienės pasakojimas