Dievinantis fotografiją ir vienatvę

Dievina fotografiją. Taip draugai apibūdina jurbarkietį Deividą Dravininką, Jurbarko A. Giedraičio-Giedriaus gimnazistą vienuoliktoką. Jis pats savo internetiniame puslapyje prisistato maždaug taip - 17-metis vaikis, kuriam laisvalaikiu patinka fotografuoti, ir kuris ateityje galvoja tapti fotografu. Vaikinas nesurengęs nė vienos parodos, nesudalyvavęs jokiame konkurse, tačiau jo talentas, meniškos nuotraukos sulaukia vis daugiau gerbėjų ir sekėjų.

Neseniai Deividas susikūrė savo puslapį internete. Savo darytas jam patinkančias nuotraukas jis skelbia „Behind silence“ (išvertus iš ang. k. „Už tylos“) paskyroje socialiname tinkle. Kodėl „Už tylos“? „Gal todėl, kad esu gan tylus žmogus. Mėgstu tylą, naktį. Mėgstu būti vienas. Keistas esu“, - šypsojosi jis, patikindamas, kad giminėje, kiek jis žino, daugiau fotografuojančių nėra.

Pats Deividas fotografuoja nuo dešimties metų. Iš pradžių, kaip jis sako, nerimtai. Pirmiausiai rusišku juostiniu fotoaparatu, paskui mamos nupirkta „Nikon“ „muiline“. Pradėjo fotografuoti rimtai nusipirkęs naują „Nikon D5100“. Sakydamas rimtai, turi omeny, kad fotografuoja ne tik sau pasižiūrėti, bet ir kitiems parodyti. „Aš radau pomėgį, kuris man labai patinka. Stengsiuos jį po truputį paversti darbu“, - sako jis.

Jei anksčiau dažniau fotografuodavo gamtą, pastaruoju metu jo objektyvas nukreiptas į žmones.

Pradžioje dažniau fotografuodavo ir savo šunį, vardu Nida. Dabar tik retkarčiais. „Labai neįdomi pasidarė. Sensta. Tingi pasidarė“, - šypsojosi Deividas.

Sudomino prizai

Viename nuotraukų konkurse, paskelbtame internete, ruošiasi sudalyvauti. Juokauja, kad sudomino prizai. Trijų dienų kelionė į Briuselį ir 2000 eurų. Šypsosi, neatsimenantis, kokia fotokonkurso tema. Žinantis, kad reikia iki liepos 15 dienos nuotraukas jau padaryti. Pajuokauja, kad pastaruoju metu daug ko neatsimenantis. Per daug informacijos reikia įsiminti. Vaikinas ruošiasi vairavimo egzaminams.

Apie savo nuotraukų parodas, sako, negalvojantis. „Nemanau, kad esu tokio lygio, kad galėčiau parodą organizuoti, nes aš savęs fotografu nelaikau. Man trūksta daug patirties. Gal kada nors“, - sako jis.

Planų turi. Deividas sugalvojo susirinkti senas Jurbarko apylinkių nuotraukas, kurias bandys atkurti tose pačiose vietose, iš to paties kampo, kaip buvo padarytos originalios. Nuotraukų greičiausiai ieškos bibliotekoje. „Gražu pažiūrėti, kaip miestas per daug metų pasikeitė.Turėtų būti įdomu“, - sakė pripažindamas, kad tokias nuotraukas būtų galima ir kitiems parodyti.

Patį Jurbarką ir jo apylinkes jis, tikina, gerai pažįstantis. Deividas čia gimęs, augęs ir po miesto užkaborius landžiojantis. „Tiesiog vaikštai ir ieškai gražių dalykų. Atrandi, jei tikrai vaikštai. Užsuki į mažesnius skersgatvius, gatveles. Ten, kur kitiems atrodo šiukšlynas, šabakštynas, man visai patinka. Įdomių kadrų galima rasti“, - šypsosi Deividas, pasidžiaugdamas gražia miesto gamta. Jo žodžiais, norint pamatyti gražų Jurbarką, užtenka apeiti miestą dviračių taku. „Palei Nemuną, gimnazijos parke, prie pačios Mituvos nusileisti apsamanojusiais laiptais. Ten gražu“, - šypsosi jis, pajuokaudamas, kad dažniausiai jį galima sutikti miškuose tarp Jurbarko ir Greičių.

Traukia miesto gyvybė

Deividas sako, kad jam gamta tiek pat įdomi, kiek ir žmonės, kuriuos jis mėgsta stebėti ir stengiasi parodyti nuotraukose tokius, kokie jie yra. Nepagražintus. „Taip ir gaunasi gražios nuotraukos. Nereikia kažką daryti, kad žmogus nuotraukoje atrodytų visiškai į save nepanašus, nes čia jau klastojimas, fotomontažas“, -sakė jis, tikindamas, kad nėra negražių žmonių. Yra galvojančių, kad jie negražūs. O to daryti, anot Deivido, nereikėtų. „Jei žmogus galvoja, kad jis negražus, tai jis priverčia ir kitus apie save taip galvoti. Reikia galvoti, kad esi gražus, ir kiti taip apie tave galvos“, - šypsojosi jis. Deividas žino, kas jam negražu. „Man manekenės kaip tik negražios. Ten iš žmonių tyčiojamasi. Visą savo žmogiškumą praranda“, - sakė jis.

Vaikinas neturi fotografo autoriteto ir sako, kad kitų nuomonė jam mažai rūpi. Tiesiog daro tai, kas jam patinka. „Kritiką reikia priimti, bet ne į visą kreipti dėmesį“, - sako jis. Patikina, kad jam pamačius gražių nuotraukų, – minčių mesti fotografuoti nekyla. „Kaip tik prideda motyvacijos kažką panašaus padaryti, kad graži būtų ir ją įvertintų, kad galėtum prisilyginti ją prie kito fotografo. Apgailėtina galvoti, kad tau nepavyks. Jei taip visą laiką galvosi, nieko nepasieksi”, - kalbėjo vienuoliktokas.

Nori save išbandyti ir kuriant filmus

Deividas jau žino, ką studijuos. Fotografiją ir kinematografiją. Planuoja žinias gilinti kažkuriame Anglijos universitetų – tiksliai dar nežino, kuriame. Ateitį sies su fotografija, bet patikina, kad norėtų save išbandyti ir filmavimo aikštelėje. „Galima gauti daug geros patirties. Su daug žmonių susipažinti. Visai kitas pasaulis nei fotografija“, - sako vaikinas, pripažindamas, kad labai norėtų prisidėti prie jam įdomiausio serialo „Sostų karai“ (Game of Thrones ), kurio fanas yra, kūrimo. Deividui patinka žiūrėti filmus. Sako, žiūri jų daug, bet patinkančių – keletas. Tai „Pabėgimas iš Šoušenko“, „Amerikos gangsteris“. „Žmogus su randu. „Krikštatėvis“ ir „Krikštatėvis II“. Sako, kad įtraukia tų filmų siužetai, geros istorijos.

Tarp pomėgių – ir knygos, kurias skaito įvairias. Į interviu atėjo nešinas Simono Becketo „Mirties chemija“.

Fotografuotis nemėgsta

Deividui patinka dideli miestai, nors, patikina, ten nuolat gyventi negalėtų. Be gamtos neištvertų. Mieste jam patinka gyvybė. „Sėdi ir žiūri į žmones. Jie kažką veikia. Kiekvienas turi savas istorijas. Žiūri ir galvoji, kad būtų smagu žinoti jo istoriją, jo mintis“, - kalbėjo Deividas.

Vasaros atostogas leis Vilniuje, pas vyresnę seserį. Juokauja, kad abu turės, ką veikti – jam patinka fotografuoti, o seseriai fotografuotis.

Jis pats fotografuotis nemėgsta ir patikina, kad mažai kam leidžia save fotografuoti. „Man nepatinka būti prieš kamerą“, - sakė jis. Deividas turi tik kelias autoportretines nuotraukas.

Pripažįsta, kad sutiktų fotografuotis, jei tai darytų tikrai geras fotografas. „Bent jau vieną ar porą kartų sutikčiau. Būtų smagu pažiūrėti, ką jis sugalvotų“, - šypsojosi jis.